Savaitės tema

Denis Tarasenko

LŽS Narys

Ji beveik nepastebima. Dauguma Lietuvos piliečių apie ją nieko nežino, ar net neįsivaizduoja apie jos egzistavimą. Ji neįtakinga. Jos žurnalistai neįleidžiami į valdžios institucijas, valdžios atstovai nesutinka duoti interviu, o kolegos iš didžiųjų leidinių retai atkreipia dėmesį į tai, ką jie rašo. Net jei ten paskelbta vos ne valstybinės reikšmės sensacija ar interviu su Dievu, kuris papasakoja apie tai, kokį likimą sugalvojo Lietuvai. To niekas nepastebės, ir tikrai - necituos. 

Kalba eina apie rusakalbę žiniasklaidą Lietuvoje. Svarbu - ne apie rusišką žiniasklaidą, o būtent apie lietuviškas žiniasklaidos priemones, kurios leidžiamos rusų kalba. Kažkas gali pasakyti: na ir gerai. Pagaliau. Kuo greičiau ji visiškai išniks, tuo bus geriau ir visiems ramiau. Tai netiesa. Rusakalbė žiniasklaida Lietuvoje atlieka netikėtą, bet gana svarbų vaidmenį.

Bet iš pradžių apibrėžkime, apie ką mes kalbame. Lietuvoje išeina trys savaitraščiai rusų kalba - „Ekspress nedelia", „Obzor" ir „Litovskij kurjer", dienraštis „Respublika", kuris verčiamas iš pagrindinio leidinio. Regionuose taip pat yra gyvenimas - Klaipėdoje leidžiamas savaitraštis „Klaipėda", Visagine savaitraštis „Sugardas", yra ir kitų leidinių.

Televizijoje karaliauja žiniasklaidos holdingas „Baltic Media Alliance", kuris valdo „Pirmą Baltijos Kanalą" Lietuvoje, „NTV", „REN-TV Baltija" ir „Pervij Baltijskij muzikalnij".

Iš taksi jūs dažnai išgirsite „Russkoje radio Baltija", o Klaipėdoje - „Raduga". Tai jau, kaip supratote, radijo erdvė.   

Na o internete, be minėtų leidinių portalų, konkuruoja du dabartiniai patys populiariausi portalai - rusiškas Delfi.lt ir 15min.lt. 

Apie kiekvieną sritį galima parašyti atskirą straipsnį. Visur verda tos pačios aistros, kaip ir aplamai Lietuvos žiniasklaidoje, pasitaiko net karų tarp leidinių, būna ir nešvarios konkurencijos su kompromatais ir šmeižtu. 

Bet šitas straipsnis apie rusakalbės žiniasklaidos vaidmenį, o ne apie vidinę virtuvę.

Visų pirma, rusakalbės žiniasklaidos apimtis stipriai neįvertinta. Visi gerai prisimena šokiruojančius duomenis, kad „Pirmas Baltijos kanalas" aplenkia daugumą lietuviškų kanalų ir stabiliai įeina į lyderių penketuką, o per Naujuosius ne kartą PBK buvo Nr. 1. Tas pats ir su „Russkoje radio Baltija", kuris Vilniuje skamba vos ne iš kiekvieno kampo.

Kita padėtis su spauda. Pagal TSN, savaitraštis „Ekspress nedelia" gerokai lenkia daugelį lietuviškų gigantų, o Vilniuje kartais net tarp trejų populiariausių. Kitų dvejų savaitraščių pozicijos gerokai kuklesnės.

Įdomu, kad net tokias pozicijas, kurioms sunku patikėti, žinant, kad rusakalbė auditorija nesiekia net 10 proc. (kartu su Lietuvos lenkais, kurie geriau kalba rusiškai, nei lenkiškai, baltarusiais ir kitomis tautinėmis mažumomis, kurios kalba ir mąsto rusiškai), iš esmės nieko nereiškia reklamos davėjams. Asmeniškai teko girdėti, kai vienos didelės lietuviškos žiniasklaidos grupės vadovai, aptarinėdami paskutinius reitingus, tiesiog praleisdavo rusakalbės spaudos lyderį, nors tuo metu šitas rusiškas leidinys turėjo net stipresnes pozicijas. Skaidrėje tuo metu „Ekspress nedelia" buvo viršuje, bet tos lietuviškos grupės vadovai net neminėjo rusišką spaudą kaip artimesnį konkurentą.

Kodėl? Nes puikiai supranta, kad tokie leidiniai, būdami nors ir trys kart populiarūs, rinkoje nėra žaidėjai. Jie gyvena vos ne iš tiražo pardavimo, bet ne iš reklamos. Ten jūs niekada nepamatysite bankų ar didžiulių kompanijų reklamos. Daugiausiai - prekybos centrų reklamą apie eilinį išpardavimą.

Tai rusakalbę žiniasklaidą verčia ieškoti kitų pajamų šaltinių. Faktiškai, toks totalus ignoravimas ir iš verslininkų pusės ir iš valdžios atstovų, marginalizuoja visą Lietuvos žiniasklaidą rusų kalba. Ji gal ir netampa priešiška valstybei, bet ir pozityvių straipsnį ten sunku rasti. Kas dėl to kaltas, spręskite patys. Tai veda prie išnikimo, dėl ko, kaip ir buvo minėta, kažkas gal ir pasidžiaugs. Bet prie ko tai prives?

Jau dabar daugiau ir daugiau atsiranda įvairių nelietuviškų šaltinių, kurie skiria dėmesį Lietuvai. Kažkas tiesiog reguliariai rašo apie Lietuvą, kaip, pavyzdžiui Rusijos naujienų agentūra „Regnum.ru", kažkas periodiškai, kaip „RIA Novosti", bet yra ir tokių portalų, kurie rašo tik apie Baltijos šalis. Pavyzdžiui, iš Kaliningrado veikia iškart du portalai - „Newsbalt.ru" ir „Rubaltic.ru". Jie rašo tik apie Lietuvą, Latviją ir Estiją.

Lietuvoje toks dėmesys vadinamas „informaciniu karu". Pastoviai skaitant informaciją šituose portaluose, aš asmeniškai su tuo nesutinku. Bet kaip bebūtų, yra esminis skirtumas - tokie resursai, rašant apie Lietuvą, dirba ne Lietuvos teisinėje sistemoje. Jiems neįmanoma skirti apribojimus, pavadinti neetišku, bandyti kažkaip įtakoti turinį, ar paduoti į teismą.

Rusakalbė Lietuvos žiniasklaida atvirkščiai dirba Lietuvos įstatymų rėmuose. Su ja galima susikalbėti ir net paversti savo šalininku. Kuo mažiau bus rusakalbės Lietuvos žiniasklaidos, tuo daugiau įtakos turės grynai rusiška žiniasklaida, kuri rašo apie Lietuvą, kurios neįmanoma kontroliuoti. Ką reiškia turės daugiau įtakos? Tikrai ne Lietuvoje. Ir net ne Rusijoje. Rusų pasaulyje, kuris daug didesnis, negu Rusija. Tai apie 300 milijonų potencialių skaitytojų. Jie apie Lietuvą sužino iš interneto, kur šiandien kol kas dar yra straipsnių apie Lietuvą rusų kalba iš Lietuviškos žiniasklaidos priemonių, ir iš grynai užsienietiškų. Jeigu pirmi išniks, tai Lietuvos įvaizdį kurs antri. Kaip kai kas nenorėtų pastatyti didžiulį sieną tarp Lietuvos ir Rusijos, ji vis tiek niekur nedings. Čia geografinis faktas ir geopolitinis likimas.

Ar reikalingas Lietuvai tas teigiamas įvaizdis Rusijoje? Neabejotinai. Ne tik dėl verslo, turistų, ar galimų investicijų. Nuo to, kaip greitai pavyks sukurti teigiamą įvaizdį, priklauso ir tarptautiniai santykiai, t.y. jau didžioji politika. Kuo ilgiau valdžia tuo nesupras, tuo sunkiau vėliau bus atstatyti pusiausvyrą. O kada nors kurti savo informacinę strategiją Rusijos atžvilgiu vis tiek prireiks.

Negalima pasakyti, kad Lietuva visiškai neskiria pinigų tokiems tikslams. Tikrai skiria. Bet tam, kad Lietuvoje atsirastų straipsnių rusų kalba, kurie bus skirti ne Lietuvos auditorijai, kur parašyta kaip Rusijoje viskas blogai, kokia ten nedemokratiška valdžia ir kaip pažeidinėjami žmogaus teisės. Tai - kelias į niekur. Mokyti tokiu būdu Rusiją - mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas.

Taip Rusija nieko neišmoks, nes šita informacija paprasčiausiai skenda tūkstančiuose straipsniuose ta pačia tema Rusijos žiniasklaidoje.  Ko jau ko, o kritinės medžiagos Rusijos internete apie valdžią tikrai netrūksta. O apie tai, kad Lietuvoje verta paleisti verslą, investuoti, gerai poilsiauti - beveik nieko. 

Vietoj to, vietinė rusakalbė žiniasklaida ignoruojama, ji nyksta, valdžia finansuoja išrinktuosius, kurie užsiima paprasčiausia banalia propaganda, o viešoje erdvėje atsiranda vis daugiau nelietuviškų resursų rusų kalba apie Lietuvą.

Ar yra išeitis? Taip, ir tai nereiškia kažkoks būtinai finansinis palaikymas. Kartais pakanka paprastai skirti dėmesio, kad Lietuvos rusakalbė žiniasklaida galėtų užduoti tiesiogiai klausimus valdžiai. Parašyti straipsnius, kas iš tikrųjų vyksta Lietuvoje. Apie tai, patikėkite, perskaitys ne tik tu leidinių auditorija  Lietuvoje, bet ir daugelis žmonių už mūsų šalies ribų. Priešingu atveju apie Lietuvą formuos įvaizdį grynai Rusijos žiniasklaida ir dėl to bus kalta tik pati Lietuva.

Apie autorių:

Denis Tarasenko dirbo įvairiose žiniasklaidos priemonėse Rusijoje ir Lietuvoje. 2007 metais įvedė į Lietuvos rinką dabar nebeegzistuojantį savaitraštį „Komsomolskaja pravda" v Litve", vėliau buvo savaitraščio „Litovskij kurjer" vyr. redaktoriaus pavaduotojas. 2012 m. vasario mėnesį tapo 15min.lt rusiškos versijos įkūrėju ir redaktoriumi. Dabar - viešųjų ryšių agentūros „Media Solutions and Communication" vadovas.