Savaitės tema

Juozas Stasinas

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, patekėjus ilgai lauktai demokratijos saulei, spauda - laikraščiai, žurnalai, knygų leidyba, ir kitos masinės informacijos priemonės - sutvisko visomis vaivorykštės spalvomis. Kai kurių leidinių tiražai išaugo iki šešiaženklių skaičių. Skaitytojas apsidžiaugė galėdamas "panaršyti" leidinių įvairovėje. Atėjo laikas, kai atsivėrė plačios galimybės pasirinkti leidinį pagal savo skonį, pagal interesus. Prisimenu 1989 - 1990 metus, kai  vieną pirmųjų ekologinių laikraščių "Tėviškės gamtą" pradėjome leisti 25 tūkst. tiražu. Žmonės grobstyte išgrobstydavo visą tiražą. Bet tai truko neilgai. Šio, kaip ir kitų leidinių, tiražai metai iš metų mažėjo.

Šiandien daugelis kultūrinių ar ekologinių leidinių iš spaustuvių iškeliauja su užrašu ant pakuotės  2 -2,5, ar net 1 tūkst. egzempliorių tiražu. Nemažai leidinių dėl vienokių, ar kitokių priežasčių jau paliko "spaudos vaivorykštę", kiti - neišvengiamai verčiami negaluoti ir pagaliau visai išnykti.

"Sergančios" spaudos diagnozę savo analitiniame straipsnyje "Matomi ir nematomi, bet juntami pokyčiai žiniasklaidoje" (Žurnalistika, almanachas, 2012(II) bando nustatyti dr. Jonas Vėlyvis. Jis rašo: "Knygų bei periodinių leidinių rinka po 1990 m. labai smarkiai susitraukė ir tai mažiau, manyčiau, atspindi ne tik visuomenės požiūrį į kultūrą bei švietimą (ekologinį švietimą taip pat, J.S.), bet ir kur kas daugiau valstybės politiką šioje srityje."

Dar daugiau. Pasirodo, kad Lietuvos žiniasklaidos būkle neperseniausiai susidomėjo ir nevyriausybinė organizacija "Žurnalistai be sienų,"įsikūrusi Paryžiuje. Ji paskelbė, jog spaudos laisvės reitinge Lietuva 2011 m. nusirito 20 pozicijų žemyn ir atsidūrė 30 vietoje, nors 2010 m. buvo užėmusi garbingą 12 vietą.

Kokie motyvai leido šiai tarptautinei organizacijai taip nepalankiai vertinti mūsų Šalies žiniasklaidą? Dr. Jonas Vėlyvis savo straipsnyje išskiria kelis svarbiausius trikdžius: tiesiogines grėsmes žurnalistams, valstybinį ar verslo spaudimą, teisinę ir finansinę aplinką.

Taigi, aplinka, kurioje turėtų tarpti laisvoji spauda - nepavydėtina.

Nežiūrint į esančius leidybos ir žurnalistinio darbo sunkumus, optimizmą palaiko skaitytojai bei jų laiškai, kurių "Tėviškės gamta" gauna nemažai. Juose žmonės rašo apie aktualias aplinkosaugos problemas, informuoja apie daromą žalą gamtai, teikia pasiūlymus ir t.t.  Redakcija stengiasi pagal galimybes atsižvelgti į skaitytojų mintis, pageidavimus. Dažname "Tėviškės gamtos" numeryje laiškams skiriame specialų puslapį, pavadintą " Skaitytojų laiškai." Manau, kad  kiekvienai redakcijai yra malonu gauti kuo daugiau laiškų. Jie kalba  apie tai, kad leidinys yra skaitomas, pastoviai "maitinamas" žmonių iš vietos mintimis, dėmesiu, ar net kritinėmis pastabomis, kad leidinys yra "gyvas". Laiškai redakciją pasiekia iš įvairiausių Šalies vietovių: Druskininkų, Telšių, Svėdasų, Kauno miesto ir rajono, Šilalės, Rusnės ir t.t..  Dėkojame visiems laiškų autoriams - tiems, kuriuos spausdinome, ir tiems, kurių nepatalpinome, dažniausiai dėl vietos stokos. Vieną nuoširdų nespausdintą laiškelį norėčiau beveik pilnai pateikti. skaitytojams Jį neperseniausiai atsiuntė Gražina Pitrenienė, gyvenanti Pakriaunio kaime, Kriaunų seniūnijoje, Rokiškio rajone. Laiško autorė rašo:

"Esu Rokiškio rajono literatų klubo "Vaivorykštė" narė. Jūsų leidžiamą laikrašti pamačiau bibliotekoje...Patiko "Ekologiniai skaitymai," straipsniai apie etnokultūrą, paveldą. Visada žavi gerb. S. Paltanavičiaus mintys ir, be abejo, eilės. Esu Antanašės bendruomenės narė, rašau  projektus, tad iš Jūsų laikraščio galima pasisemti kai kurių minčių, gal net idėjų naujiems kaimo projektėliams. Esu iš tų senųjų "mohikanų", kuriems knyga, laikraštis, žurnalas yra vertybė. Su nostalgija prisimenu, kaip vaikystėje tėvai užprenumeruodavo "Mūsų sodus", "Mūsų gamtą", "Valstiečių laikraštį", rajoninį laikraštį" ir net "Šluotą". Aš šiandien savo anūkėliams dovanoju knygeles..."

Laiško autorė pirmą kartą "susitiko" su "Tėviškės gamta" bibliotekos skaitykloje ir pamilo šį leidinį. Pagiriamąjį žodį reikia tarti bibliotekos vadovams, kurie rado lėšų ir pasirūpino, kad  apie gamtą, jos apsaugą sužinotų kuo daugiau žmonių, kad jie gamtojautos ugdymui teikia svarbą. Taip turėtų būti kiekvienoje bibliotekoje, gal tuomet ir su šiukšlėmis sėkmingiau susitvarkytume, ir lėšų sutaupytume.

Reikia pasidžiaugti,  kad Lietuvoje vis dar yra žmonių, kuriems  ne vien duona rūpi. Jie nori gyventi kultūringoje visuomenėje, švarioje ir skoningai sutvarkytoje  aplinkoje. Mūsų, žurnalistų, pareiga padėti  jiems.

Rubrika „Savaitės tema" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis