Šis klausimas iškyla ne tuščioje vietoje. Darbiniai santykiai tarp masinės informacijos priemonių savininkų, jų skiriamų redaktorių ir direktorių bei eilinių darbuotojų - korespondentų, fotografų, operatorių, režisierių, dizainerių, stilistų, korektorių ir kitų darbuotojų, deja, ne visada būna paremti šalyje veikiančiais įstatymais. Žurnalistai ir kiti darbuotojai dažnai patyria įvairias skriaudas. Vienur jie yra verčiami dirbti už neadekvačiai mažus atlyginimus. Kitur verčiami imti atlygį kaip nelegalai - "vokeliuose" ir, tuo pačiu, visiškai ar dalinai netekdami socialinio draudimo, o tai, ypač artėjant pensijiniam amžiui, skaudžiai atsiliepia menkomis pensijomis. Tretiems po kelis mėnesius neišmokami uždirbti atlyginimai, nors šalies įstatymai tai griežtai draudžia.

Žurnalistai iš savo darbdavių neretai patyria ir moralinį spaudimą, kai yra verčiami rašyti taip, kaip nori darbdavys ir yra priversti meluoti sau ir savo skaitytojams, klausytojams ar žiūrovams. O tiesos žodis taip neprasibrauna į laikraščių, žurnalų skiltis, radijo ir televizijos eterį.

Suprantama, žmogus patyręs finansinį, moralinį ar kitokį smurtą tam priešinasi. Kai vidiniai prieštaravimai išsiveržia į viešumą, prasideda atviri konfliktai su darbdaviais ar juos atstovaujančiais vadovais. Deja, dažniausiai vieniši "maištautojai" greitai nutildomi arba jie paprasčiausiai išvaromi iš darbo. Kiti kolegos, nepalaikę jo, pratylėję tokį konfliktą, gali trumpa atsipūsti - audra pro juos praėjo neužkliudžiusi. Bet gi, darbinė situacija po to tai nepasikeičia. Lieka atviras klausimas - kas bus sekantis?

Taigi, tokiais atvejais - vienas lauke ne karys. Tenka grįžti dar prie mūsų senolių atrastos tiesos - burtis į profesines sąjungas. Juolab mūsų valstybės įstatymai yra gana palankūs profesinėms sąjungoms, jų aktyviai veiklai. Įstatymai numato europinius standartus santykiuose su darbdaviais, valdžios organais, visuomene ir asmeniu.

Būsimam profesinės sąjungos organizatoriui, aktyviai dirbančiam šioje srityje, būtina žinoti mažiausiai tris esminius profesinių sąjungų steigimą, statusą ir veiklą reguliuojančius Lietuvos teisės aktus:

Darbo kodeksas (nustato profesinės sąjungos teises ir pareigas darbo teisiniuose santykiuose);

Civilinio kodekso II knyga (bendras įstatymas, taikomas visoms organizacijoms, taip pat ir profesinėms sąjungoms);

LR Profesinių sąjungų įstatymas (specialus įstatymas, nustatantis specifinį profesinių sąjungų statusą palyginus su kitomis organizacijomis).

Labai svarbus profesinių sąjungų veiklai yra demokratijos ir aktyvaus dalyvavimo principas. Profesinės sąjungos nariai turi suprasti, kad profesinė sąjunga tarnauja jiems ir tik jie sprendžia, kokia yra profesinės sąjungos veiklos kryptis.

Savo narių teises pasiruošusi ginti ir Lietuvos žurnalistų sąjunga, 1990 metais priėmusi naujus įstatus, pagal kuriuos LŽS tapo nepriklausoma, nepolitinė demokratinė visuomeninė profesinė organizacija, vienijanti žurnalistus profesionalus. Pagrindiniai mūsų organizacijos tikslai - ginti žurnalistų teises ir laisves, gerinti darbo ir gyvenimo sąlygas, garantuoti profesinės etikos normų laikymąsi, rūpintis žurnalistų mokymu, siekiant šių tikslų aktyviai dalyvauti šalies ir tarptautinių organizacijų veikloje. Nuo 2012 metų gruodžio LŽS yra Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos narė.

O kaip sukurti profesinę sąjungą redakcijoje, kitame darbo kolektyve? Jei ją steigiate tik vienoje redakcijoje veiksiančią profesinę sąjungą ir joje yra mažiau kaip 200 darbuotojų, pakanka surinkti 1/10 darbuotojų, bet ne mažiau kaip 3 darbuotojus. Šiuo atveju, steigiamojo susirinkimo protokole atskirai turi būti nurodyta, kiek įmonėje yra darbuotojų ir kad steigėjai sudaro ne mažiau kaip 1/10 jų skaičiaus. Išrinktus vadovaujančius organus, viskas užfiksuojama protokolu. Savo sprendimus užregistruoti Juridinių asmenų registre (VĮ Registrų centras), kurio filialai veikia kiekvienoje apskrityje. Smulkesnė informacija teikiama Lietuvos žurnalistų sąjungoje.

Rubrika Savaitės tema yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.