Naujienos Lietuvos žiniasklaidos rinkoje nelabai džiuginančios. Neseniai UAB „15 min" paskelbė apie tai, kad vėl rengiasi mažinti savo darbuotojų skaičių. Šio leidinio, kuris šiandien liko tik internetinės erdvės žaidėju, likimas yra gana simptomatiškas. Startavęs kaip sėkmingas nemokamai platinamas dienraštis (pirmas toks leidinys Lietuvoje, kurio, drįstų teigti, nepranoko greitai atsiradę mėgdžiotojai) jis vėliau neatlaikė rinkos svyravimų. Iš pradžių, sumažinęs savo tiražą ir periodiškumą, „15 minučių" po kurio laiko transformavosi į gana įdomų ir kokybišką savaitraštį, tačiau ir tai nepadėjo išsaugoti popierinės leidinio versijos. Atrodo, kad ir internetinis leidinio likimas nėra rožėmis klotas.

Prieš tęsiant pokalbį apie Lietuvos žiniasklaidos padėtį norėčiau pateikti dar vieną pavyzdį. Neseniai į mane kreipėsi ukrainiečių laikraštis, kuris ieškojo, kas galėtų parašyti straipsnį apie Lietuvos narystę Europos Sąjungoje. Sutikau bendradarbiauti, tačiau prieš sėsdamas rašyti pažadėtą tekstą nusprendžiau pasidomėti, kas tai per leidinys? Buvau malonei nustebęs, kad didelį analitinį straipsnį man užsakė, kaip pasirodė, ne savaitraštis, o dienraštis, kuris ne tik turi savo portalą trimis kalbomis (ukrainiečių, rusų ir anglų), bet ir reguliariai pasirodo Ukrainos miestų spaudos kioskuose (o tie skaitytojai, kurie jau priprato prie kompiuterių, bet dar neatprato nuo „laikraštinio" formato gali įsigyti šio dienraščio numerio pdf versiją internete už gana simbolinę vienos grivnos kainą).

Susimasčiau, kodėl pas mus žodis „dienraštis" primena žodį „dinozauras" (pagal išmirimo tendenciją), o Ukrainoje tokio pobūdžio leidiniai, kiek galiu vertinti, neatrodo esantys ties išlikimo riba? Matyt, paprasčiausias paaiškinimas būtų rinkos dydis. Daugiau skaitytojų (numanau, kad pagrindinė dienraščių auditorija Ukrainoje - vyresnio amžiaus žmonės, kurie priprato būtent prie tokios informacijos vartojimo formos) ir atitinkamai didesnė reklamos rinka. Tuo tarpu Lietuvos rinkos dydis (o taip pat didesnis visuomenės technologinis pažangumas) nepalieka vietos dienraščiams, o kartais, kaip mes matome, net savaitraščiams. Tačiau tai yra priežastis ne nusiminti, bet susimąstyti...

Dėl savo rinkos dydžio esame pirmoje pokyčių fronto linijoje. Visame pasaulyje kalbama apie tai, kad elektroninės visuomenės informavimo priemonės žudo spausdintinę žiniasklaidą, tačiau atrodo, kad pas mus ši tendencija yra ryškesnė. Mūsų šalyje ji labiau pastebima nei didelėse rinkose, kur procentas konservatyviai nusiteikusių informacijos vartotojų visuomenėje tikriausiai nėra didesnis, nei Lietuvoje, tačiau ten jų skaičius vis dar sudaro pakankamai didelę rinkos dalį. Tai leidžia išsilaikyti jų mėgstamiems popieriniams leidiniams.

Čia galima vienintelė išvada - tokioje situacijoje Lietuvos žiniasklaida turi būti tiesiog išradingesnė. Dėl rinkos dydžio mes esame pokyčių priešakyje, todėl turėtume greičiau už kitus rasti atsakus į ateinančius iššūkius, arba bent jau siekti pasinaudoti kitų patirtimi (pavyzdžiui, Švedijoje sukurtas žurnalus spausdinantis kioskas-aparatas padėtų daugeliui lietuviškų leidinių optimizuoti išlaidas ir susitvarkyti su neparduoto tiražo grąžinimo problema; apie paminėtą išradimą aš jau rašiau kitame savo tekste - http://www.lzs.lt/lt/naujienos/redaktoriaus/archive/spauda_tiek_kiek_reikia.html). Tačiau vietoje ryžto ieškoti išeitį dažnai tenka girdėti dejones. Bet pesimizmas mūsų tikrai neišgelbės, o situacijos perpratimas ir pasinaudojimas ja - gali. Taip jau nutiko, kad atsidūrėme pirmojoje artėjančių pokyčių fronto linijoje ir trauktis nėra kur.

Rubrika "Savaitės tema" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.