Savaitės tema

Vytautas Žeimantas

Nuo seno domiuosi prigludusiu prie Vilniaus Šalčininkų rajonu. Šis daugiatautis kraštas turi seną ir gana sudėtingą istoriją. Jis yra išskirtinis Lietuvoje dar ir tuo, kad jame lietuviai sudaro tautinę mažumą. Iš čia kildavo įvairios politinės iniciatyvos, Atgimimo laikais čia bandė įsitvirtinti jedinstveninkai, autonomininkai, dabar aktyviai veikia Lietuvos lenkų rinkimų akcija, čia verda įvairios politinės aistros.

Todėl su įdomumu priėmiau LŽS pirmininko Dainiaus Radzevičiaus kvietimą apsilankyti Šalčininkuose, arčiau susipažinti su rajono žurnalistų veikla, jų darbo sąlygomis. Juolab seniau Šalčininkuose ne kartą teko lankytis, bendrauti su čia dirbusiais kolegomis Algirdu Jokubaičiu, Stasiu Kamarausku, Edmundu Gotoveckiu, Aušra Šuopyte, Dalia Jankelaitiene, kitais žurnalistais.

Šalčininkų rajone nuo 1963 metų lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis ėjo laikraštis su gana pretenzingais pavadinimais - „Lenino priesakai", „Zavety Lenina", „Przykazania Lenina". 1991 metais, užsibaigus ir šiame krašte sovietmečiui, rajoninis laikraštis buvo pervadintas į „Labą dieną", tačiau su šiuo vardu trumpai beėjo. 1991 metų pabaigoje „Laba diena", išleidusi tik septynis numerius, buvo prijungta prie Šalčininkų krašto laikraščio „Šalčia".

„Šalčia" pradėjo eiti nuo 1990 metų liepos. Laikraštį įsteigė Lietuvos kultūros ir švietimo ministerija, leido valstybinė įmonė „Šalčia". Nuo 1995 m. steigėja ir leidėja tapo UAB „Šalčios kraštas". Iš pradžių „Šalčia" buvo leidžiama trimis kalbomis - lietuvių, rusų ir lenkų. Tačiau 1995 metais lenkiško laikraščio buvo atsisakyta, nes neliko prenumeratorių. 1998 metais dėl finansinių problemų „Šalčia" užsidarė".

Dabar mūsų laikė nauja pažintis su laikraščio „Šalčios žinios" įkūrėju, savininku ir redaktoriumi Vladimiru Kotu (Владимир Кот).

„Kurį laiką Šalčininkų rajonas neturėjo savo laikraščio. 1998 metų vasarį nutariau įkurti naują laikraštį „Šalčios žinios" Buvau sumanęs jį leisti trimis kalbomis. Paskelbiau prenumeratą. Lenkišką laikraštį užsisakė tik trys prenumeratoriai. Todėl dabar leidžiu tik lietuvišką ir rusišką variantą", - sako Vladimiras Kotas.

Beje, Eišiškėse einantis laikraštis „Mūsų kraštas" irgi leidžiamas tik lietuvių ir rusų kalbomis. „Šalčios" laikraštis lenkiško varianto atsisakė 1995 metais, nes jo paklausa labai sumažėjo. „Šalčios žinios" ir „Mūsų kraštas" atsisakė leisti lenkiškų variantų dėl skaitytojų stokos. Ir tai aš kalbu apie rajoną, kuriame didelę įtaką turi Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Kur dingo lenkiškai skaitantys žmonės? Juk dar 1991 metais lenkiško laikraščio „„Przykazania Lenina" tiražas buvo 1700 egzempliorių.

V.Kotas dar jaunas vyras, jis baigė Vilniau pedagoginį universitetą, įsigijo baltarusių kalbos ir literatūros mokytojo specialybę. Buvo renkamas į Šalčininkų rajono savivaldybės Tarybą. Dabar daug dėmesio skiria redakcijos darbui, aktyviai domisi ir Lietuvos žurnalistų sąjungos veikla, yra mūsų sąjungos narys.

Dabar „Šalčios žinių" redakcijoje dirba septyni žmonės, iš jų trys žurnalistai. Be redaktoriaus laikraščiui rašo Gelena Butrim ir Mirena Tumaitė. Lietuviškos „Šalčios žinios" eina kartą, rusiškos „Vesti Šalči" - du kartus per savaitę. Skiriasi ir tiražai - lietuviško 500, rusiško - 3000 egzempliorių. Laikraštis rašo įvairiomis temomis, dažnai aštriai kritikuoja, susilaukdamas įvairaus valdžios spaudimo.

„Padėjau uždėti antrankius rajono prokurorui. Jis buvo nuteistas. Tada man sakė, kad tokios publikacijos geruoju nesibaigs," - sako kolega V.Kotas. - Deja, dažnai teko kritikuoti ir kai kurių policijos darbuotojų veiklą. Po laikraščio kritikos vienas policijos komisaras turėjo palikti savo postą. Eiliniai laikraščio skaitytojai dėkoja už kovingumą, tačiau netrukau pajusti ir priešišką reakciją. Laikraštį ir mane, kaip jo redaktorių, užgriuvo teisiniai ieškiniai, įvairių kontroliuojančių organų vizitai, baudos. Ir dabar manęs laukia dvi neužbaigtos teismo bylos. Viena byla tęsiasi net nuo 2003 metų."

Tačiau kolega V.Kotas nenusimena, į viską žiūri optimistiškai. Jis vienas iš pirmųjų finansiškai parėmė ir naujai įkurtą LŽS Žurnalistinių tyrimų fondą.

„Aš jaučiu, kad šiandien Lietuvos žiniasklaidoje trūksta objektyvių žurnalistinių tyrimų ir manau, kad galime patys paskatinti šią žurnalistų veiklą, prisidėdami prie tokių tyrimų vykdymo, paremdami naują, iki šiol Lietuvoje analogų neturinčią iniciatyvą - Lietuvos žurnalistų sąjungos Žurnalistinių tyrimų fondą, - sako kolega V.Kotas. - Manau, kad šis fondas - tai nuoširdi mūsų žurnalistų bendruomenės pastanga atgaivinti ir prikelti žurnalistinius tyrimus, kurie būtų vykdomi nepriklausomų ir profesionalių žurnalistų".

„Savaitės temos" rubrika yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis