Savaitės tema

Kalbino Viktoras Denisenko

Kas bendro turi poezija ir žurnalistika? Galima sakyti, kad beveik nieko, tačiau ir vieną, ir kitą kuria žmonės neabejingi Žodžiui. Praeitais metais išleista žurnalistų poezijos knyga „Šitas aidas toli girdis..." parodė, kad meilė publicistiniam žodžiui gali harmoningai sugyventi su meile žodžiui poetiniam. Šiandien mes kalbiname šios knygos sumanytoją - žurnalistą, poetą ir, be jokių abejonių, didelį entuziastą Vytautą Žeimantą.

Kaip kilo mintis išleisti pirmą žurnalistų poezijos knygą „Šitas aidas toli girdis..."?

Sumanymas išleisti tokią netradicinę knygą subrendo ne iš karto. Niekuomet nemaniau, kad esu labai rimtas poetas, greičiausiai niekuomet taip ir nemanysiu. Niekuomet nežinojau ir dabar nežinau, kada ir dėl ko man kils noras eiliuoti. Tai įvykdavo staiga, netikėtai ir tęsdavosi visada labai trumpai. Blykstelį kokia nors eiliuota mintis, ir vėl viskas stoja į savo įprastas vėžes - rašyti proza. Tik 2006 metais, jau turėdamas trisdešimtmetį žurnalistinio darbo stažą, išleidau pirmąją savo eilėraščių ir dainų knygą „Žodis apie žodį". Ji buvo kukli ir apimtimi, ir tematika. Maniau, kad ji bus pirma ir paskutinė poezijos, nors tuomet jau buvau išleidęs per dešimt autorinių knygų.

Be to, bėgant metams ir vis labiau įsijaučiant į žurnalistikos erdvę, neretai pajusdavau, kad dažnas kolega irgi neapsiriboja vien tik profesionalia veikla, neretas jų bando pabalnoti ir sparnuotą žirgą Pegasą, poetinio įkvėpimo, poetinės kūrybos simbolį. Vieni skelbdavo savo eiles periodiniuose leidiniuose, kiti net leido vieną po kito eilėraščių rinkinius. Buvo ir tokių, kurie rašė savo malonumui.

Žinojau ir tai, kad daugumas mūsų garsių poetų savo literatūrinę veiklą pradėjo dirbdami įvairiuose redakcijose, krimsdami gana rauplėtą žurnalisto duoną. Eduardas Mieželaitis, Algimantas Baltakis, Sigitas Gėda ir dešimtys kitų dirbo laikraščiuose ir žurnaluose. Kartais pagalvodavau: o gal ir dabar kurioje nors redakcijoje bręsta naujas Justinas Marcinkevičius? Kartais tokiam žmogui tereikia nedidelio postūmio, galimybės reikštis.

Buvo dar viena mintis, kuri mane skatino susidomėti žurnalistų poezija - tai vis labiau niveliuojama spaudos kalba, žurnalistų vartojamo žodyno skurdas, įvairių štampų įsigalėjimas. Dabar, deja, dažnas skubantis kolega net nesusimąsto, kad jis „kepa" straipsnius vartodamas tik kelis šimtus žodžių. Jau labai retas paims į rankas, pavyzdžiui, sinonimų ar frazeologizmų žodynus, kad paieškotų gerokai nuvalkiotam žodžiui įdomesnį pakaitalą, ar įmantresnę frazę. O kolega, kuris kuria eilėraščius, nori to ar nenori, tobulina savo žodyną. Ir tai daro jau vien dėl to, kad dažnai vartojamas žodis eilėraštyje gali nuskambėti ir kaip kažkas nusibodusio, įgrisusio. Taigi, poeto kelias, tai ir savo kalbos turtinimo kelias.

Džiugu, kad idėją išleisti žurnalistų poezijos knygą moraliai palaikė Dainius Radzevičius, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos vadovas. 2011 metais per LŽS internetinę svetainę pakvietėme kolegas žurnalistus, kuriančius ir poeziją, dalyvauti naujame projekte - žurnalistų poezijos knygos leidime. Pakvietėme visus, kam nesvetima poetinė kūryba. Ir tuos, kurie jau skelbė savo eilėraščius, ir tuos, kurie iki šiol rašė tik „į stalčių", tačiau jau pajuto, kad galima juos paskelbti ir viešai.

Žurnalistų poezijos knygoje matau 25 autorius. Kaip trumpai juo apibūdintumėte? Ar buvo tokių, kurie nepateko į šią knygą?

Visi, kas atsiuntė savo eilėraščius, buvo priimti. Džiugu, kad į šį kvietimą atsiliepė nemažas būrys kolegų. Jie įvairaus amžiaus, nuo tik į žurnalistikos pasaulį įėjusios Jūratės Ablačinskaitės iki neseniai aštuoniasdešimt penkių metų sukaktį pažymėjusio Kazimiero Pūro.

Įvairus ir jų poetinis įdirbis. Antai Vytautas Barauskas, Jadvyga Godunavičienė, Jonas Jackevičius, Algimantas Jasulaitis, Kazimieras Pūras, Ipolitas Skridla yra išleidę jau po keliais savo eilėraščių knygas, Algis Kusta, Laimutė Vasiliauskaitė, Jonas Vėlyvis po vieną, kiti yra kai ką skelbę periodinėje spaudoje, dar kiti - tik pirmą kartą išėjo į viešumą su savo eilėraščiais.

Autorių geografija galėjo būti ir platesnė. Dauguma jų gyvena ir kuria Vilniuje. Iš Ignalinos savo eilėraščių atsiuntė Vida Žukauskaitė Gasparavičienė, iš Raseinių - Kristina Bendžiūtė, iš Ukmergės - Julijonas Petronis, iš Kauno - Vladimiras Beresniovas, Kristina Čiučiulkaitė ir Petras Žemkauskas.

Nors knygos autoriai yra įvairaus amžiaus, tačiau juos vienija vienas noras - pakilti į tą patį Parnaso kalną, simbolizuojantį poeziją

Kokiu atsiliepimų girdėjote apie šią knygą?

Knygos kokybę, autorių brandumu tikėjau. Tačiau atvirai pasakysiu, kad nesitikėjau vien tik palankių atsiliepimų. Todėl, rašydamas knygai pratarmę, sukūriau ir nedidelį žaibolaidį, teigdamas, kad vieniems autoriams lengviau pavyko prisijaukinti sparnuotąjį Pegasą, kitiems - sunkiau, kartais užkliūvant už nevisai vykusio ritmo ar rimo. Kad eilėraščių meninė vertė yra įvairi. O būsimiems šios knygos kritikams ir recenzentams patariau nepamiršti, kad visi šios knygos autoriai sau duoną užsidirba žurnalistikos erdvėje, o poezija jiems tik mielas pomėgis.

Ypač tikėjausi kruopštaus mūsų kauliukų iškedenimo iš profesionalių poetų. Jau vien dėl to, kad mes, žurnalistai, taip drąsiai įsibrovėme į jų daržą. Dabar džiaugiuosi, kad mano nuogąstavimai nepasiteisino. Literatūrinė spauda - „Nemunas", „Literatūra ir menas", „7 meno dienos" informavo apie naujos knygos pasirodymą ramiu tonu, tiesa, neskirdami daug vietos. Plačiai knyga buvo pristatyta „Lietuvos aide", „Gairėse". „Gairės" paskelbė net dešimt mūsų autorių eilėraščių. Ją pristatė Ukmergės laikraštis „Gimtoji žemė", LŽS ir LŽS Kauno skyriaus internetinės svetainės.

Antai „Lietuvos aidas" rašė: kad „knyga marga autoriais, marga ir tematika. Čia yra visko. Lietuvos gamtą, jos grožį jautriai atskleidžia Teodora Amelija Baranauskienė, Vytautas Barauskas, Ipolitas Skridla, Antanas Šimkūnas, Patriotiniai motyvai, kova už Lietuvos laisvę artimi Jadvygai Godunavičienei, Antanui Šimkūnui. Gimtinę, gimtąją kalbą aukština Juozas Elekšis. Filosofinį pradą plėtoja Jūratė Ablačinskaitė, Viktoro Denisenko, Albertas Vaidila, Vida Žukauskaitė-Gasparavičienė. Arkadijus Vinokuras bando atskleisti Lietuvos žydų gyvenseną ir mąstyseną, tremtinė Jadvyga Godunavičienė - į Sibirą išvežtų lietuvių kančias ir viltį sugrįžti Tėvynėn. Su Vincu Kudirka, Justinu Marcinkevičiumi, kitais mezga dialogą Algimantas Jasulaitis. Į kūrybinį disputą su kolegomis bando įsijungti Laimutė Vasiliauskaitė-Rožūkienė, aktyviai reaguojanti į literatūrinį virsmą. Gana skausmingai sugrįžta į savo jaunystę Gediminas Skvarnavičius, Kazimieras Šiaulys. Kovojančią poeziją kurią Julijonas Petronis. Politinės satyros ir ironijos yra Vladimiro Beresniovo, Kristinos Bendžiūtės, Ipolito Skridos, Petro Žemkausko eilėse".

Knyga oficialiai visuomenei buvo pristatyta du kartus. Pirmą - Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros salėje. Čia į pristatymą susirinko gausus būrys žurnalistų. Knygos leidėjus ir autorius nuoširdžiai sveikino Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros generalinis direktorius poetas Jonas Liniauskas. meninio skaitymo meistras kolega Juozas Šalkauskas padeklamavo kolegų eilėraščių. Juozas Elekšis ir Ipolitas Petrošius padainavo savos kūrybos dainų, Arkadijus Vinokuras su gitara - savo kūrybos dainuojamosios poezijos. Kiekvienas knygos autorius galėjo padeklamuoti savo eilėraščių. Vakaras praėjo pakilioje nuotaikoje, poetinėje atmosferoje. Dažnas pasidžiaugė ir šios knygos atsiradimu.

Kitas knygos pristatymas įvyko Kaune per tradicinį Spaudos balių. Čia jau dominavo kolegos kauniečiai su Vidu Mačiuliu priešakyje.

Ką galėtumėte pavadinti šios knygos atradimu?

Nenorėčiau pavardėmis vardinti tų, kurie man paliko vienokį ar kitokį įspūdį. Visi jie man geri.

Mane maloniai nustebino mūsų kolegų poetinis brandumas, aiški pilietinė nuostata, aktyvus visuomeniškumas. Daugeliui autorių būdingas apmąstymo vyravimas, būties klausimų sąsajos su žmogaus elgesio motyvais, pusiausvyros, harmonijos siekimas, sąžinė, moralumas. Yra ir siekio giliau pažinti save, analizuoti savo mintis, gilintis į amžinas žmogaus problemas - gyvybę, mirtį, žmogaus vietą gamtoje, Lietuvoje, Visatoje. Autoriams, kurie orientuojasi į idėjų propagavimą, aktyvią agitaciją, būdingi retoriniai klausimai, sušukimai, pakili intonacija, didaktika. Kitiems būdingas realių formų deformavimas, vaizdo sąlygiškumas, kai įtaigą siekiama sustiprinti naujumu, netikėtumu, ieškant neįprastų jungčių, pačios kalbos ekspresyvumo, kai interpretuojama kultūra, mitologija ar tautosaka.

Ir savo tikslų, išreikšdami jausmus ar išgyvenimus, kolegos poetai siekia įvairiai, suprasdami, kad poezijoje galima sėkmingai naudoti ne tik tiesiogines prasmines kalbos savybes, bet ir estetinės ar keliančias jausmus asociacijas, kad galima pasitelkti įvairias stilistines kalbos priemones, tokias, kaip metafora, simbolika, ironija, palyginimai ar panašiai. Galima įdomių rezultatų pasiekti ir pasinaudojus kalbos skambesiu. Tada čia į talką ateina asonansas, onomatopėja, aliteracija, ritmas. Šios priemonės išplečia ir neretai net pakeičia tiesioginę kūrinio kalbos prasmę; sudarydamos galimybę eilėraštį interpretuoti keliais skirtingais būdais.

Knygos autoriai naudoja ir skirtingas kalbėjimo orientacijas. Pagal intonaciją ir ryšį su žanrais galima būtų jų lyriką suskirti į daugelį tipų: meditacinę, oratorinę, naracinę, ekspresinę ar dainiškąją. Beje, kai kurių Vytauto Barausko, Juozo Elekšio, Ipolito Skridos, kitų autorių eilėraščių dainiškumą pastebėjo ir Lietuvos kompozitoriai, pavertę šiuos eilėraščius dainomis.

Papasakokite, prašom, apie naujus planus - vieno eilėraščio knygos projektą?

Vilniuje per knygos „Šitas aidas toli girdis..." pristatymą ne kartą nuskambėjo mintis, kad nereikėtų sustoti propaguojant žurnalistų poeziją. Visuotinio pritarimo susilaukė dar du projektai. Pirmasis - Žurnalistų vieno eilėraščio knyga, kurioje kiekvienas kolega galėtų paskelbti tik po vieną savo kūrybos eilėraštį. Antrasis - Žurnalistų dainų knyga.

Kiek pailsėjęs ir atsigavęs, be to paskatintas palankių atsiliepimų, nutariau imtis naujo projekto - paruošti ir išleisti knygą, kurios pavadinimas dar nesugalvotas, o paantraštė būtų tokia: „Žurnalistų vieno eilėraščio knyga". Į naująją knygą pakviečiau visus kolegas žurnalistus, kuriems nesvetima poetinė kūryba. Tereikia atsiųsti portretinę nuotrauką, trumpą autoriaus prisistatymą, ir svarbiausia - vieną savo eilėraštį. Jo tematika, stilistika gali būti įvairi. Parašymo laikas - nuo moksleivio suolo iki senjoro stoto. Eilėraštis gali būti ir jau publikuotas kitur.

Ačiū Jums, kad leidote šį projektą pristatyti LŽS svetainėje. Šiandien galiu pasakyti, kad norą dalyvauti naujoje knygoje pareiškė jau beveik 80 kolegų. Džiugina ir jų geografija. Jau atsiuntė savo eilėraščius iš Kaišiadorių, Kelmės, Kauno, Klaipėdos, Jonavos Varėnos, Ukmergės, Vilkaviškio, Raseinių, Jurbarko, Skuodo, Trakų, Lentvario ir kitų miestų ir rajonų. Kolegos rašo margai, nes ir patys yra įvairūs. Vieni politikuoja, moko gyventi, kiti juokauja, šaiposi iš savęs ir kitų, treti - eiliuotu žodžiu gvildena žurnalistikos problemas, ketvirti - meilės bangose, romantikoje, nostalgijoje ir panašiai. Visi jie geri. Kuo daugiau temų, tuo knyga bus įdomesnė.

Turiu žydrą svajonę surinkti 100 eilėraščių, tikiuosi ir žymiai platesnio atstovavimo iš visų mūsų valstybės kraštų. Todėl dar laukiu abejojančių kolegų, kviečiu ne tik sutikti dalyvauti, bet ir paagituoti kitus kolegas dalyvauti šiame projekte. Esame atviri visiems, visų laukiame.

Ar turite daugiau panašių sumanymų?

Be abejo, yra. Apskritai praėję metai man buvo vaisingi. Be tiesioginio žurnalistinio darbo Baltarusijos dienraštyje „Zviazda" - esu oficialiai akredituotas „Zviazdos" korespondentas Lietuvoje - išleidau dar tris knygas. Be jau minėtos „Šitas aidas toli girdis...", dar parašiau ir išleidau knygą „Lietuvos parolimpinis sportas 1991-2011 m.". Ją inicijavo Lietuvos parolimpinis komitetas. Kitą knygą „Garbinga Neniškių šeima" paruošiau spaudai ir išleidau paskatintas gero draugo, žinomo sporto veikėjo Rolando Vizgirdos, kuris save kildina iš Neniškių šeimos.

Šiemet be Žurnalistų vieno eilėraščio knygos planuoju išleisti dar vieną autorinę knygą, kurios darbinis pavadinimas yra „Su dvasingumu ir gimtuoju žodžiu". Tai būtų knyga apie Lietuvoje dirbusius ir kūrusius baltarusių kunigus, kurie XX amžiaus pradžioje buvo baltarusių tautinio atgimimo veikėjai ir propaguotojai, baltarusių poetai, rašytojai, publicistai, baltarusiškos spaudos leidėjai. Ši knyga jau parašyta, beliko ją padailinti, kai ką patikslinti. Šiemet ji turėtų išvysti dienos šviesą.

Jie nusiseks ir Žurnalistų vieno eilėraščio knyga, imsiuos Žurnalistų dainų knygos. Tai jau bus kitas lygis, nes norėčiau išleisti ją su gaidomis.

Apie tolimesnius planus kol kas patylėsiu.

„Savaitės temos" rubrika yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis