Apie tai, kas yra internetas ir kaip jis veikia, nebekalbame nuo tos dienos, kai išmokome juo naudotis. Kaip apie elektrą ar vandentiekį - ar verta gilintis, jei žinai, kaip paspausti jungiklį ar atsukti čiaupą? Ir vis dėlto smalsių žmonių esama. Tokių, kuriems negana žinoti, kokiomis raidėmis prasideda žiniatinklio svetainės adresas, kuriems rūpi, kaip keičiasi pats žmogus, pradėjęs naudoti internetą.

Vienas iš tos saujelės smalsuolių yra amerikiečių medijų tyrinėtojas Clay Shirky, pernai išleidęs knygą „Pažinimo perteklius: kaip technologija vartotojus paverčia kūrėjais" („Cognitive Surplus: How Technology Makes Consumers into Collaborators", „Penguin Books", 2011).

Knyga prasideda netikėtu istoriniu ekskursu į ankstyvo aštuonioliktojo amžiaus Angliją pačiame šalies urbanizacijos įkarštyje. Agrarinė revoliucija išlaisvino nuo darbo šimtus tūkstančių žmonių, kurie, ieškodami uždarbio, suplaukė į miestus. Daugelis jų miestą, jo spūstis, minias, tempą ir šurmulį patyrė pirmą kartą savo gyvenime. Prisitaikyti buvo nelengva. Stresų slopinimas įgijo visuomenei nelauktą ir pavojingą formą - džino karštinę.

Gėrė visi - vyrai, moterys, vaikai - ir gėrė masiškai. Džino porcija kainavo kelis variokus, juo buvo prekiaujama kiekvienoje tarpuvartėje, o jei joje nebuvo svaigalų pardavėjo, tai tuomet ten galėjai rasti vietą išsipagirioti, kur šiaudų kūliai buvo nuomojami pavalandžiui.

O kuo čia dėti mes ir mūsų modernus pasaulis? Ogi tuo, kad santykinai ilgesnis ir sveikesnis gyvenimas dėl medicinos ir sanitarijos pažangos, trumpesnis darbo laikas ir geresnės darbo sąlygos po Antrojo pasaulinio karo gal pirmą kartą žmonijos istorijoje suteikė prasmę žodžiui „laisvalaikis". Tegu ši naujovė mus atrodo patraukli, tačiau tai nereiškia, kad prie jos galima prisitaikyti be stresų. Šiandien sudėtinga įsivaizduoti, kaip atrodytų visuomenė, jei pačiu laiku nebūtų atsiradusi „kempinė", kuri veik sausai sugėrė visą žmonių iškovotą laisvą laiką (nepamirškime, kad siekis dirbti žmoniškas darbo valandas anuomet kainavo ir pralietą kraują) - televizija.

Televizorius namuose tapo mokytoju, guodėju, vedliu, įkvėpėju, juokdariu ir visokių emocijų pertekliaus žaibolaidžiu. Jei prie jo dar pridėtume alkoholį, gautume „idealiai" relaksuojantį sprendimą, galintį neutralizuoti bet kokį žmonių energijos ir veiklumo užtaisą.

Na, bet grįžkime prie interneto. Kuo, pasak autoriaus, jis yra disruptyvus? Tuo, kad yra interaktyvus. Tuo, kad leidžia labai mažomis pastangomis (didelių pastangų po 50-60 metų televizijos mes nelabai ir įsivaizduojame) kalbėtis su pasauliu, skelbti mintis ir idėjas, organizuotis, dalintis, aktyviai vartoti, kuruoti, kurti ir perkurti (remiksų pavidalu) turinį.

Kultūrinius elito ir profesionalaus popso sluoksnius papildė masiškai mėgėjiškas, kurio banga palaipsniui ima valdyti dėmesio ekonomiką ne dėl kokybės, o dėl artumo, asmeniškumo ir aprėpties. Tie iš mūsų, kurie atsainiai šypsomės prisiminę metaforą apie tūkstantį bezdžionių rašančių romaną, pamirštame, kad internete šių bezdžionių yra ne tūkstantis, o du milijardai (tiek maždaug dabar turime žmonių internete), o ir gentis su priekaba „sapiens" sugeba ilgainiui kaupti patirtį ir įgūdžius. „Šlamštas" sparčiai tobulėja ir kuria netikėtą produktą, kurį Clay Shirky vadina „pažinimo pertekliumi". Tai visiškai naujas dalykas žmogaus istorijoje, nors jo užuomazgų galima rasti renesanso ir švietėjų laikais. Ar mes pastebime jo vyksmą aplink? Ar sugebėtume pasinaudoti jo banga tikslingai? Ar drįstume lipti ant tos bangos keteros?

"Savaitės temos" rubrika yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis