Savaitės tema

G.S.: Papasakokite apie įdomesnius ir svarbesnius Jūsų gyvenimo momentus...

P.D.: Gimiau 1948 metais kovo šeštą dieną Suvalkijos sostinėje Marijampolėje - name, kuris stovėjo kryžkelėje tarp miesto ir kaimo, tarp kelio į Varšuvą ir Kaliningradą. Manau, kad šis namas mano kūrybinėje biografijoje buvo labai reikšmingas. Čia radau pirmąją savo biblioteką, kuri priklausė tėvelio giminaičiui Antanui Daniliauskui - jis tuo metu jau buvo žuvęs Sibire, anksčiau buvo kalėjęs „Sietyno" byloje Kresty kalėjime Peterburge, įkūręs Marijampolės pedagoginę mokyklą, dirbęs Rygiškių Jono gimnazijos direktoriumi. Tai buvo mano pirmoji biblioteka. Čia pradėjau skaityti knygas, pradėjau pirmiausia nuo Mašioto knygynėlio leidinių. Prieš mergaitišką širdį atsivėrė nuostabus knygų pasaulis, kuris ir nulėmė visą tolesnį gyvenimą. Aš pasirinkau lietuvių kalbos ir literatūros studijas, jos mane suvedė su kitais kuriančiais žmonėmis, kurie mane paskatino ir padrąsino rašyti.

Skaityti išmokau ketverių metų, nuo to laiko labiausiai mėgau slėptis kur nors nuošaliai su knyga - dėdienės bibliotekoj, kur melodingai muša valandų ketvirčius senas laikrodis, senelio sode po alyvine obelim ar vyšnyno pakrašty, vašku ir medum kvepiančioj seklyčioj, vėliau universiteto bibliotekos skaitykloj, ypač prie atskiro staliuko, kur būdavo nuostabios senovinės lempos su žalio matinio stiklo gaubtais. Taip pat visada mėgau išvykti tyrinėti man prieinamo pasaulio niekam nieko netarusi. Dažnai artimus žmones tas skaudindavo. Bet man to labai reikėjo.

G.S.: Jūsų vardas reiškia Amžina... tačiau jis labai retas ir skamba netradiciškai. Kas Jums šį vardą davė? O gal atsinešėte gimdama? Ar jaunystėje, gal ir dabar, dėl jo tenka jaustis nepatogiai? Pradžioje maniau, kad teks bendrauti su užsieniete...

P.D.: Šiuo metu mano vardas Perpetua yra kūrybinis slapyvardis. Pasirinkau jį, kai rengiau spaudai savo pirmąją knygą „Kartojuosi moteriškumo abėcėlę".

Šis vardas man buvo suteiktas labai įdomiomis aplinkybėmis. Apie tai daug kartų yra pasakojęs mano tėtušis. Tad trumpa vardo istorija.

Mano tėtušis buvo garsus savo užsispyrimu. Jis kuriam nors veiksmui išvesdavo jam vienam težinomą formulę ir ja vadovaudavosi. Man gimus, jis sumanė, kad nederėtų daug išlaidauti dėl vaikų gimtadienių, todėl bus geriausia, kai vardo ir gimimo diena sutaps. Taigi, liaudiškai kalbant, kokį vardą atsinešei gimdamas, tokį ir turėsi. Kaip sumanė, taip ir nutarė padaryti. Ir visai nepaisė visų kitų mano gimimo proceso dalyvių ir suinteresuotų asmenų - mano mamos, močiučių, tėvukų, žinoma, nei manęs pačios. Įdomumo dėlei turiu pasakyti, kad mano mama buvo Marijampolės ligoninės akušerė, tad į vardo paieškų svarstymus, aišku, įsijungė ir ligoninės personalas. Pirmasis vardo rinkimo etapas rimtų sunkumų dar nežadėjo. Kaip pasakojama, mano mamos kolegės daktarės Onos Akevičiūtės brolis buvo kunigas. Jis, žinoma, turėjo daug įvairių vardynų. Kalbama, kad atnešė net šešis. Istorija tik nutyli, ar visuose šešiuose kalendoriuose mano gimimo dieną buvo šventosios kankinės Perpetuos vardas, ar tėtušiui patiko iš keleto vardų būtent šis. Tada ir prasidėjo: mama nieku gyvu nesutiko, tada tėtušis pasakė, kad neims jos iš ligoninės. Kadangi mano mama buvo tos ligoninės akušerė, aišku, jai buvo labai gėda, kad vyras jos neima namo. Tuo metu ligoninėje gimdyves laikydavo vieną savaitę, o mano mama išbuvo net dvi. Visą tą laiką vyko įtemptos derybos, tėtušis buvo nepalaužiamas, ne be reikalo buvo padirbėjęs revizoriumi ir banko paskolų skyriaus vedėju - derybose buvo išsitreniravęs. Kritiniu momentu mano mamos širdį suminkštino jos motina Ona, mano močiutė. Kaip pasakojama, ji pasakiusi „Sutik, Onute, kitaip jis tos mergaitės nemylės", tai mano mama galų gale nusileido. Tuomet tėtušis pasiėmė rogutes, ant jų užsisodino mano mamą ir mane, ir parsivežė į namus. Kaip jis tvirtina, buvo labai gražus kovo devynioliktos dienos dangus - toks aukštas ir mėlynas. Kaip tik Juozinės, o mano tėtušis ir buvo Juozas.

Turiu pasakyti, kad mano motina vėliau sugalvojo, kaip mane vadinti kasdien, nes vardas susišnekėjimui buvo pernelyg iškilmingas. Taip ir paplito liaudiškas vardo trumpinys - Peta.

Mano dėdė Vincas, tėtušio brolis, kai būdavo gerai nusiteikęs, pašmaikštaudamas mane pavadindavo Perpetuum mobile.

Visą gyvenimą norėjau susipažinti su moterim, kuri turėtų tokį patį vardą. Vieną kartą „Į laisvę" fondo lietuviškai kultūrai ugdyti studijų savaitės metu išsikalbėjom su rašytojo Kazio Bradūno žmona Kazimiera. Ji paminėjo, kad JAV lietuvių vaikus mokė mokytoja vardu Perpetua. Paaiškino, kad ji buvo vienuolė, tad jos vardas Perpetua buvo ne tikrasis, o prisiimtas įšventinant į vienuolystę. Bradūnai man davė jos adresą ir pradėjome susirašinėti. Buvau pakviesta atvykti į jos vienuoliško gyvenimo deimantinį (75 metai) jubiliejų, bet nuvykti negalėjau. Tikiu, kad jeigu būtume gyvenę ne taip toli, tikrai būčiau turėjusi daug laimingos ir įdomios bičiulystės valandų.

G.S.: Pirmiausiai perskaičiau pasakojimą apie Jūsų ir Antano pirmąją kelionę į Abchaziją. Pajutau daug bendro, nes sovietmečiu esu Jūsų maršrutu keliavęs, tik lygiai po 20 metų. Ar tai buvo pirma ir paskutinė abiejų Jūsų kelionė, nuvilnijusi kūrybos atgarsiais?

P.D.: Kadangi Jūs keliavote po Abchaziją, tai jaučiuosi lyg būčiau sutikusi seną pažįstamą, kuris viską supranta iš pusės žodžio.

Taip, kelionė į Abchaziją buvo vienintelė mūsų su Antanu tolima kelionė. Manau, kad didžiausia laimė yra kartu patirti įspūdžiai, jų šviesa padeda ištverti labai sunkias akimirkas. Kelionėms mes tiesiog neturėjome pinigų.

G.S.: Esate kūrybiškas žmogus, ar tuo virusu Jus užkrėtė Antanas Kalanavičius? Kas Jus įkvepia dabar kūrybai?

P.D.: Labai sunkus klausimas. Manau, kad į jį nepajėgčiau atsakyti net tada, jeigu Aukštybėse mane už teisingą atsakymą rūšiuotų kur skirti - į Skaistyklą, Pragarą ar Dangų.

Kai mąstau dabartiniu protu, tai pripažįstu, kad Antanas - mano dvasinis mokytojas, nes jis gerbė dvasines vertybes. Jo ištikimybė poezijai, asmens laikysena sunkumų akivaizdoje verta didžiausios pagarbos. Bet mano kūrybiškumo išlaisvinimui buvo lemti visai kiti išbandymai. Kaip Antanas mėgo sakyti: kiekvienam savo.

Mane įkvepia nepaprasto grožio Pasaulio ritmiškas pulsavimas, bangavimas, siūravimas, tekėjimas, plazdėjimas, plasnojimas, žmonių gyvenimų istorijų skriejimas keistomis orbitomis.

G.S.: „Dulkėto erškėčio ugny"... kuomet erškėtis dega, sklinda malonus kvapas, primenantis kadagį, tačiau jis gali degti ir savo vaisių spalvomis. Ar tai Antano Kalanavičiaus eilių pavadinimas?

P.D.: Abi Jūsų klausimo dalys atspindi dvi tiesos puses - nors iš tiesų jų yra netgi trys. Ilgai rinkau knygos pavadinimą, buvau parinkusi bent dvidešimt, visi pavadinimai buvo kaip poeto kūrinių citatos. Vėliau palikau penketą. Svarsčiau su draugais, su leidykla. Visi pritarė, kad šis pavadinimas geriausias. Pabandykit ištarti garsiai „Dulkėto erškėčio ugny" - pajusit, kad rami pirmųjų žodžių tėkmė baigiasi aštriu trečiojo žodžio kirčiu - kaip kalavijo žybsniu. Taigi, degimas svarbiausia, o ne gyvenimo dulkės ar erškėčių vainikas. O kai dega, tai viskas persilydo - ir atsiranda naujas darinys - poezija, užgrūdinta lyg Damasko plienas, kaip Antanas pasakytų, kraujo geležis.

G.S.: Kokia savijauta gavus J.Tumo-Vaižganto premiją, kokioje eilėje ji atsidurs Jūsų apdovanojimų lentynoje?

P.D.: Savo savijautą gal geriausiai apibūdinsiu tiesiog pacituodama, ką kalbėjau Vaižganto premijos įteikimo metu.

Dėkodama už Vaižganto premijos paskyrimą knygai DULKĖTO ERŠKĖČIO UGNY, pabandysiu Jums atskleisti, kaip aš pati įsivaizduoju šį įvykį. O jaučiu lyg man būtų pavykę padovanoti Vaižgantui džiaugsmo dėl dar vieno atrasto deimančiuko. O gal Dzūkijos laukų titnago. (Taip Antaną vadino kurso draugas Viktoras Brazauskas. ) Neabejoju, kad jei Vaižgantas būtų gyvenęs Kalanavičiaus laikais, jis tikrai būtų poetą su džiaugsmu visuomenei pristatęs, - juk taip mokėjo talentais pasidžiaugti. Ir dabar Aukštybėse, kur Vaižgantas apsigyvenęs jau seniai, jis nudžiugs, galėdamas pagloboti ten poetą, kuris dar naujokas - jis ten dar tik 20 metų. Tad ir Jus, Vaižganto žemės žmones, labai prašau į savo širdis ir knygų lentynas priimti poetą Antaną Kalanavičių. Jo humanistinė kūryba, metafizinis pilietiškumas, pagarba visai Kūrinijai, žmogaus darbui, harmonijos šalininko laikysena Vaižgantui tikrai būtų priimtina. Vaižgantą aš įsivaizduoju kaip Saulę, o Antaną - kaip vėjyje skrendantį paukštį. Man pavyko, kad Saulė paukščio skrydį apšviestų lyg palaimindama.

Vaižganto literatūrinė premija man yra nepaprastai svarbi. Nėra su kuo net palyginti tos Šviesos, kuri siejama su Vaižganto asmenybe ir darbais. Iš pradžių labai išsigandau. Ypač mane paveikė tas faktas, kad apie premijos paskyrimą sužinojau Antano mirties dieną - rugsėjo tryliktą - tą dieną suėjo lygiai 20 metų, kai mirė Antanas ...

Vaižganto švietėjiškas nusiteikimas man visada atrodė labai svarbus lietuvio inteligento laikysenoje. Priklausau atkurtai XXVII knygos mėgėjų draugijai, kurios vienas iš kūrėjų buvo rašytojas Juozas Tumas - Vaižgantas. Tai draugija, vienijanti knygų kolekcionierius ir mėgėjus. Ne kartą teko skaityti labai pilietiškus Vaižganto pasisakymus „Apie dvigubą bibliofilybę". Jų esmė tokia: lietuvių inteligentas, gyvenantis nelabai turtingoje savo Tėvynėje, negali elgtis šioje draugijoje taip, kaip turtingųjų visuomenių atstovas - tik gėrėtis savo elitiniame ratelyje savo knygų kolekcijomis ir aptarinėt knygų grožio subtilumus. Lietuvis inteligentas turi būti ir švietėjas, ir kiek gali su kitais visuomenės sluoksniais savo žiniomis dalintis. Šiam vaižgantiškam Draugijos sparnui mielai save priskiriu. Kiek jėgos leidžia, tokia pozicija vadovaujuosi rašydama kultūros klausimais į Čikagos „Draugo" Kultūros priedą, susitikdama su mokiniais Meno kūrėjų asociacijos projekte „Aukštosios kultūros impulsai Lietuvos mokykloms", savanoriaudama „Šviesuvos" projektuose.

DULKĖTO ERŠKĖČIO UGNY tuos principus irgi galima atsekti - stengiamasi kiek galima pagerbti poetą išauginusią žemę ir jį išugdžiusių žmonių kultūrą.

G.S.: Kokius nusipelnėte dar apdovanojimus ar premijas ir už kokius darbus?

P.D.: Esu laimėjusi keletą literatūros ir publicistikos konkursų - „Kauno dienoje" už ciklą „Iš mano tėtušio archyvo" (aktyviai rašiau, kai laikraščiui vadovavo T. Mačiulienė), „Dienovidyje" (publicistinis straipsnis „Vidutinio vaikino portretas"), „Kauno laike" (esė „Atitolink nuo mūsų tą taurę" ) „Laiškai lietuviams" (Čikaga ) už publicistinį straipsnį „Pokalbiai po laukine kriauše", 1998; buvo ir kitų. 2012 metais LŽS Kauno skyrius pastebėjo naują knygą „Dulkėto erškėčio ugny" ir mane įrašė į „Gintarinio parkerio" laureatų eiles.

G.S.: Kokios idėjos, aplinkybės, žmonės buvo svarbūs Jūsų asmenybės raidai?

P.D.: Esu laiminga, nes teko sutikti daugybę nuostabių žmonių ir puikių profesionalų. Padėkoti už jų dvasios šviesą knygos neužtektų. Norėčiau paminėti Vilniaus universiteto diplominio darbo vadovės Marijos Bieliauskienės nuopelną, ji prilenkė mus (poezijos specializacijos kurso dalyves) prie rimtų filosofijos, literatūros istorijos ir teorijos studijų, parūpino mums visus įmanomus leidimus į tarybiniais laikais egzistavusius „specfondus". Darbas, rašant diplominį darbą „Gyvenimas ir mirtis Vinco Mykolaičio - Putino poezijoje", tapo tikra asmenybės dvasinių pamatų formavimo mokykla.

Vėliau ilgai dirbau „Šviesos" leidykloje, kur išmokau rengti knygas. Mano karjera „Šviesoje" - nuo korektorės iki leidybos projektų vadovės. Ypač įdomios patirties sukaupiau dirbdama Informacijos redakcijoje - teko rengti radijo, televizijos laidas, knygų pristatymus, knygų parodas, rašyti knygų recenzijas, bendrauti su knygų autoriais, dailininkais. Išbandžiau savo sugebėjimus ir kaip leidyklos informacinio leidinio, skirto Lietuvos mokykloms, atsakinga redaktorė. Dar vėliau pradėjau rengti įvairių autorių knygas. Pirmoji labai rimta mokykla buvo poeto Antano Kalanavičiaus pomirtinės knygos „Ne akmenys guli" rengimas Rašytojų sąjungos leidykloje. Čia teko dirbti vadovaujamai garsių meistrų - poetės Juditos Vaičiūnaitės, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko, literatūros kritiko Valentino Sventicko, garsios grafikės Viktorijos Daniliauskaitės. Bendradarbiavau ir su kitomis leidyklomis - rezistencinio paveldo leidykla „Atmintis", populiarias taikomosios psichologijos knygas leidusia „Gardenija", regionų kultūros leidinius rengusia „Piko valanda".

Gyvenimą ir žmones geriau pažinti padeda ir darbas įvairiose nevyriausybinėse organizacijose. Ilgą laiką buvau „Į laisvę" fondo lietuviškai kultūrai ugdyti narė, studijų savaičių dalyvė. Sutikau ten daugybę pilietiškų žmonių - išeivijos lietuvių - rašytojų, dailininkų, mokslininkų, teisininkų, politikos ir diplomatijos veikėjų. Priklausiau ir Lietuvos piliečių chartijai - tuo metu ten rinkosi pilietiškai nusiteikę kultūros žmonės.

Šiuo metu priklausau XXVII knygos mėgėjų draugijai (interesų ratas: kultūros istorija, perteikiama per knygas), „Šviesuva" (interesų ratas: mokslo, meno populiarinimas), dalyvauju Lietuvai pagražinti draugijos renginiuose. Esu Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narė.

G.S.: Kokie darbai yra patys maloniausi ir labiausiai nepakenčiami?

P.D.: Kaip supratau, tai klausiate ne apie rašto darbus. Labai mėgstu sugalvoti, kaip įrėminti ir pasportuoti paveikslą, nuėjus diskutuoti apie tai su gerais meistrais. Labai patinka lankytis audinių parduotuvėje, ilgai dirbti, kol išsirinksiu kas tinkama, kurti vaizduotėje drabužio modelį. Niekad nenusibosta komponuoti savo surinktų akmenų kolekcijas. Ypatingai mėgstu šeštadieniais eiti į tikrų ūkininkų turgelį, ir ne tik apsipirkti, bet ir gėrėtis ten tapybiškais žmonių portretais, su jais pasikalbėti.

Labiausiai nemėgstu tiesti lyginimo lentą ir lyginti visokius ripulius.

Jei dabar būčiau mokinė, tai ypatingai nemėgčiau testų, - testų metodikos diktatūra žlugdo kūrybiškumą.

G.S.: Ar mėgstate gėles, sodą, gamtą, keliones?

P.D.: Labiausiai mėgstu paukščius, juos lesinu kasryt prieš sėsdama pusryčiauti. Man patinka nuostabiai žydinčios natūralios pievos miškų vidury, miškų kirtavietės, upių santakos, nuošalus jūros krantas. Esu tokioje aplinkoje praleidusi daug laimingų valandų.

Keliones mėgstu, labiausiai tikslines, ne turistines. Patinka, kai prieš tai paskaitau, pasigilinu, kad kelionėje galėčiau pajusti vietos dvasią. „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje" labai pavykusi kelionė - iniciatoriai buvo XXVII knygos mėgėjų draugija. Ciuriche surengėme ir bendrą konferenciją su Šveicarijos lietuvių knygų klubu.

G.S.: Sakoma, kad žmogus planuoja... ar tiesa, kad Dievas juokiasi? Ar visuomet pavyksta įgyvendinti savo svajones? Ar jų turite daug?

P.D.: Kažkada paskaičiau, kad tokiems žmonėms, kurie labiausiai mėgsta dairytis į debesis, reikia didelės disciplinos. Lyg ir išmokau tą discipliną taikyti pati sau - planuoju visus metų darbus, mėnesio, savaitės, kiekvienos dienos. Žinoma, kai kuriuos darbus tenka gana ilgai perkėlinėti iš vieno sąrašo į kitą. Kai taip žiauriai save pats prižiūri, tai sutaupai laiko ir svajonėms.

Nedraudžiu sau svajoti žvelgdama į Pasaulį iš savo antro aukšto balkono, nes jis neįstiklintas. Dūstu įstiklintuose balkonuose, kur neprapučia vėjas, neprisninga, neprikrenta lapų ar paukščio plunksnų. Tegul tos svajonės plaukia nesustodamos.

Pati iš savęs tikiuosi ir naujų darbų.

"Savaitės temos" rubrika yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis