Greitis - tai vienas esminių mūsų laikų žodžių. Viskas keičiasi labai greitai, o ir žurnalistai, ypač tie, kurie dirba internetinei žiniasklaidai, turi veikti greičiau, nei anksčiau. Informacija vartotojams yra pateikiama realiu laiku, o žurnalistinis pasakojimas neretai plėtojamas ne nuosekliai, o papildant informaciją, lipdant ją iš įvairių pusių prie pirminių teksto griaučių.

Šiandien retas žurnalistas grįžta rašyti straipsnį į redakciją (žinoma, šis pastebėjimas labiau tinka internetinės žiniasklaidos atstovams). Tekstas rašomas „čia ir dabar", neretai sinchroniškai (klausantis spaudos konferencijos dalyvio pasisakymo ar pan.). Viskas, ko reikia darbui - kompiuteris, mobili interneto prieiga ir pirštų bei minties miklumas. Kiek toks greitas rašymo būdas veikia teksto kokybę - tema atskirai plačiai diskusijai.

Tačiau čia norėtųsi paminėti greitį ne tik ir ne tiek žurnalistinio darbo kontekste. Greitų pokyčių klausimas kamuoja ne tik žiniasklaidos sferą. Pavyzdžiui, aukštojo mokslo plotmėje irgi netyla kalbos apie tai, kad darbo rinka keičiasi labai greitai ir, tiesą sakant nenuspėjamai. Nežinia, ar po penkių metų prireiks tokių specialybių, kurios šiandien stojantiesiems siūlo aukštojo mokslo institucijos ir pan.

Futurologija bei įvairaus pobūdžio bandymai nuspėti ateitį yra nelabai dėkingas užsiėmimas, tačiau šiandien jis yra kaip niekad aktualus. Pažiūrėkime į žiniasklaidos sferą. Jau prieš porą metų tinklalapis Sustainablejournalism.com pabandė susumuoti įvairiausius spėjimus apie tai, kokios profesijos žiniasklaidos (medijų) pasaulyje bus aktualios ir paklausios artimiausioje ateityje.

Iš viso sąraše buvo pateikta 11 specialybių, iš kurių, ko gero, kol kas nei vienos mūsų šalies universitetuose ir kolegijose nerasi. Paminėsiu tik kai kurias iš jų: 1) antraščių optimizatorius (nes šiandien būtent teksto antraštė yra tas kabliukas, kuris gali lemti vartotojo sprendimą skaityti straipsnį ar ne?); 2) paaiškinamoji žurnalistika (šios specializacijos atstovo užduotis rasti ir pateikti atsakymus į klausimus, kurie nėra atskleisti pagrindinėje dienos naujienoje); 3) skaidrių specialistas (skaidrės kaip informacijos pateikimo būdas šiandien tampa vis populiaresnės); 4) elektroninių knygų kūrėjas (pažymima, kad elektroninės knygos yra tas naujas medijų produktas, už kurį žmonės yra pasirengę mokėti pinigus - ypač populiarėjant elektroninėms skaityklėms ir planšetiniams kompiuteriams); 5) tinklo raidos specialistas (žmogus, kuris prižiūrėtų bei skatintų internetinio resurso raidą) ir kt.

Šiandien galima bandyti pradėti orientuotis į šias prognozes (įvedant bent jau specialius kursus į studijų programas), tačiau kur yra garantijos, kad informacinės technologijos nepadarys staigaus šuolio ir reikalingomis bei patraukliomis virs visai kitos, galbūt šiuo metu net neįsivaizduojamos, specialybės? Žinoma, atsakymas yra paprastas - garantijų jokių.

Todėl greitis, o tiksliau - sugebėjimas greitai orientuotis pokyčiuose bei prisitaikyti prie naujų rinkos poreikių - šiandien yra neabejotina vertybė. Tai taip pat vienas didžiausių iššūkių šiuolaikiniams žurnalistams, nes jie dirba būtent toje sferoje, kuri jautriai reaguoja į sparčius technologinius pokyčius. Netgi čia nuolat minima internetinė žurnalistika vis dar keičiasi: jeigu iš pat pradžių jai buvo reikalingi vien rašantys žmonės (nes anuomet naujienų tinklalapiai orientavosi į laikraštinį formatą), tai šiandien beveik visi naujienų portalai turi savo vaizdo medžiagos srautą bei yra įdarbinę operatorius ar filmuojančius žurnalistus.

Todėl esminis tikslas yra spėti paskui pokyčius, neatsilikti, o galbūt ir nuspėti pokyčių kryptį. Tikriausiai būtent taip turėtų skambėti modernios žurnalistikos sėkmės formulė.

„Savaitės temos" rubrika yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis