Viešas interesas - tai, kas leidžia mums, žurnalistams, įprasminti savo darbą. Mes esame įpratę atsakinėti į visus priekaištus keturiais žodžiais, kuriuose slypi mūsų veiklos pagrindas: žmonės turi teisę žinoti. Žurnalistas yra tas žmogus, kuris padeda šią teisę užtikrinti ir realizuoti. Čia yra, naudojant šiandien madingus žodžius, mūsų vizija ir misija.

Tačiau teisė žinoti nėra absoliuti. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 16 straipsnyje nurodoma, kad „žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas, pateikdamas informaciją, privalo atskirti informaciją, kurios paskelbimą iš tikrųjų pateisina visuomenės (viešas) interesas nuo informacijos, kuri tik tenkina smalsumą". Pagal aukštą žurnalistikos misiją viešosios informacijos rengėjas turi vadovautis būtent viešu interesu, informuoti apie visuotinai svarbius dalykus, tačiau šalia aukštos misijos žurnalistikoje yra ir kitas stiprus aspektas - komercinis. Neretai būtent skaitytojų (klausytojų, žiūrovų) smalsumo tenkinimas suteikia daugiau materialios naudos, nes nuoseklus kilnios misijos vykdymas.

Svarbu ir tai, kad viešo intereso principai iš esmės nesikeičia (tai, kas yra svarbu - yra svarbu), tačiau šiandien stipriai keičiasi žiniasklaidos sistema, darbo su informacija gairės. Bandymas suplakti (neretai - tariamą) viešą interesą su „smalsumo tenkinimu" netgi sukūrė naują, hibridinį žurnalistinį žanrą - infošou. Iš kitos pusės, greitėjančios informacijos amžiuje žmogui tampa vis sunkiau gilintis į rimtus dalykus, nes tai reikalauja daug laiko, o mes vis labiau priprantame prie greitos informacijos (greitų žinių) formato, kai dienos paveikslas neretai sudaromas peržiūrėjus naujienų portalo straipsnių antraštes. Tačiau tai techninė klausimo pusė.

Svarbu yra tai, kad viešas interesas gali būti ir manipuliacijų objektu (o tai rimtesnis reiškinys, nei viešo intereso komercializacija). Kaip gi čia neprisiminus vadinamosios „D. Kedžio istorijos" (pavadinimas nusižiūrėtas portale Delfi.lt). Viešą interesą šioje istorijoje, kaip ir daugumoje kitų istorijų, galima būtų apibūdinti gana paprastai - žmonės turi teisę žinoti, kas nutiko iš tikrųjų. Viešas interesas yra susijęs su poreikiu, kad būtų įvykdytas teisingumas. Abi funkcijas - atskleisti tiesą ir įvykdyti teisingumą - turėjo realizuoti teisėsaugos organai. Žiniasklaidos funkcija šioje situacijoje būtų teisingai ir korektiškai pranešti apie įvykių eigą, paviešinti informaciją, kuri „pateisina visuomenės (viešą) interesą", o ne „tenkina smalsumą".

Deja, bet atrodo, kad Lietuvos žiniasklaida neatlaikė išbandymo „D. Kedžio istorija". Ten, kur reikėjo didžiausių pastangų bent pabandyti išlaikyti objektyvumą, buvo pasirinktas kitas kelias - žiniasklaida, kaip ir visuomenė, pasidalino į dvi stovyklas. Žurnalistai iš esmės tapo įvykių dalyviais. Galima priminti, kad TV3 televizija tiesiogiai transliavo „mergaitės paėmimo operaciją", o ką jau kalbėti apie skirtingas publicistines laidas, akivaizdžiai palaikančias vieną ar kitą pusę. Visa tai, suprantama, buvo pridengta viešo intereso skydu.

Kai vadinamojoje „D. Kedžio istorijoje" anksčiau ar vėliau bus padėtas taškas, ji greičiausiai įeis į Lietuvos žurnalistikos teorijos analus, kaip priemonė analizuoti žiniasklaidos klaidas ir netinkamai atliekamas žiniasklaidos funkcijas (teisingumo dėlei reikėtų pasakyti, kad „D. Kedžio istorijos" išbandymo neatlaikė ne tik žiniasklaida, bet ir teisėsaugos bei kai kurios kitos struktūros). Tai yra tik vienas, bet labai ryškus pavyzdys, kaip viešo intereso principas gali būti naudojamas ne visai tinkamai (kaip „skydas", kuris padeda pateisinti visus „tikslus ir priemones").

Tačiau, iš kitos pusės, viešas interesas taip pat - turėti profesionalę, etiškai besielgiančią, objektyvumo siekiančią žiniasklaidą. Nepamirškime, kad ir pati visuomenė turi ginti savo viešą interesą. Todėl gal ir ne visai atsitiktinė yra mintis, kad turime tokią žiniasklaidą, kurios patys esame verti - ir žurnalistai, ir paprasti piliečiai.

Ginkime savo viešą interesą.

"Savaitės temos" rubrika yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis