Savaitės tema

Gegužės 19 dieną Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, Vilniuje, buvo įteikta penktoji Mato Šalčiaus premija Jonui Nekrašiui už knygą „Olegas Truchanas - Lietuvos ir Australijos legenda". Tai knyga apie lietuvių keliautoją, etnografą ir gamtosaugininką Olegą Truchaną, kuris laikomas vienu žymiausiu Australijos fotografu. Net dviejų ekspedicijų metu į Bavariją ir Australiją - Tasmaniją Jonas Nekrašius rinko medžiagą apie šį garsų šiaulietį, sukūrė dokumentinį filmą. Jonas Nekrašius yra LŽS Kelionių ir pramogų klubo narys ir prisiekęs keliautojas, o paskutinioji knyga apie jo kraštietį O. Truchaną nėra jo pirmasis kūrinys.

Jonas Nekrašius gimė 1949 m. rugpjūčio 18 d. Šiauliuose. Mokėsi Šiaulių J. Janonio vidurinėje mokykloje, 1973 m. baigė teisės mokslus ir įgijo teisininko kvalifikaciją. Jau daugiau kaip 20 metų užsiima advokato veikla Šiauliuose. Be to, yra Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto Filosofijos ir antropologijos katedros lektorius. Dėsto teisę, kultūrinę antropologiją, kelionių etnografiją. J. Nekrašius dažnai dalyvauja tarptautinėse konferencijose, seminaruose, kraštotyros tyrinėjimuose, rengia ekspedicijas, įvairias parodas.

Jonas Nekrašius yra Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, LIONS klubo narys. Keliauja ir yra aplankęs daugiau kaip 60 pasaulio šalių, pabuvojęs net penkiuose žemynuose. Fotografuoja, kuria vaizdo ir kelionių filmus, rengia ekslibrisų, fotografijų ir „mail art'o" parodas. Domisi Lietuvos ir Šiaulių krašto istorija, knygotyra, fotografija ir kt. Kolekcionuoja Lietuvos grafikų kūrinius, ekslibrisus, senas fotografijas, tarpukario Lietuvoje išleistas knygas, žurnalus, laikraščius, afišas ir kt.

Rašyti į spaudą Jonas pradėjo dar mokydamasis mokykloje apie 1962 metus. Pradžioje rašė apie mokyklos gyvenimą, vėliau apie dalyvavimą sportinėse varžybose, turistines keliones. Apie 1966 metus Šiauliuose susidomėjo alpinizmu, jo treneris ir vadovas buvo tuo metu Lietuvoje žinomas alpinistas, gydytojas A. Briedis. J. Nekrašius laipiojo uolomis Latvijoje, įveikė pirmuosius kalnus Šiaurės Kaukaze, Bulgarijoje ir kt. Per tą laiką iki šiol aktyviai keliauja. Keliones aprašo spaudoje, žurnaluose. Autorius yra parengęs apie 1000 populiarių straipsnių, žinučių apie teisę, dorovę, antropologiją, etnografiją, fotografiją, kultūrą, keliones, įžymius žmones ir kt. Buvo laikraščio „Žiemgala" įkūrėjas ir redaktorius, žurnalų „Kelionių magija", „Lemtis", laikraščio „Šiaulių kraštas", leidinio „Lietuvos advokatūra" bendradarbis, rašė ir į kitus spaudos leidinius. Per tą laiką susikaupė nemažas pluoštas kūrybos, todėl pats ėmė organizuoti keliones ir nutarė pasidalyti patirtimi bei įspūdžiais su bendraminčiais. Vėliau įstojo į Lietuvos žurnalistų sąjungos žurnalistų Kelionių ir pramogų klubą.

G. Statinis: Kelinta, Jonai, ši knyga ir kokias kitas esi parašęs?

J. Nekrašius: Esu parengęs daugiau kaip 12 knygų teisės, kultūros ir meno temomis. Be knygos apie Olegą Truchaną, dar esu išleidęs: „Keliant teisinę kultūrą" (1982 m.), „Teismas eina" (1983 m.), „Priima teisėjas" (1988 m.), „Žmogus atėjo į teismą" (1988 m.), „Dailininkas Gerardas Bagdonavičius ir ekslibrisai" (1998 m.), „Fluxus: šiuo atveju" (su bendraautoriais, 2002 m.), „Minčių namai" (2003), „Kelionių antropologija" (su bendraautoriais, 2004 m.), „Ex libris Šiaulių universiteto Humanitariniam fakultetui - 50 metų" (sud., 2008 m.), „Lietuva knygos ženkluose XVI a. - XXI a. pr. " (2009 m.), „Šiaulių berniukų gimnazijos biblioteka - pirmoji valstybinė biblioteka mieste" (2011 m.), „Saulės miesto spauda. Apie Šiaulių spaustuves, leidyklas ir knygrišyklas" (su Viliu Puronu, 2011 m.).

G. S.: Kokią vietą Tavo gyvenime užima fotografija? Kiek esi surengęs fotografijos parodų ir gal esi gavęs apdovanojimų?

J. N.: Fotografija užsiimu daugiau kaip 40 metų. Pirmąją asmeninę parodą surengiau 1983 metais. Per tą laiką esu surengęs daugiau kaip 40 fotografijos parodų Šiauliuose, Kaune, Vilniuje, Pakruojyje, Pasvalyje ir kt. Dalyvavau fotografijų konkursuose Lietuvoje ir užsienyje. Už fotografijas gamtos ir kelionių tema pelniau pirmąsias vietas žurnalo „Kelionių magija", laikraščio „Žaliasis pasaulis" paskelbtuose fotografijų konkursuose.

Praėjusiais metais Šiauliuose surengiau fotografijų parodą „Sala Japonija", 2012 m. kovo mėnesį - „Prancūzijos keliais: žmonės ir vaizdai". Dažniausiai mano parodos teminės - siekiu prisidėti savo požiūriu į reiškinį, įvykius, žmones. Fotografijos papildo kelionę. Jos padeda atsipalaiduoti, pažinti kraštą ir įspūdžius panaudoti visuomenininko ir dėstytojo veikloje (Šiaulių universitete dėstau teisę, kelionių antropologiją). Man svarbu pasidalyti patirtimi su tais, kurie negali keliauti - ar dėl lėšų, ar kad trūksta ryžto, ar tiesiog neranda kelionės draugo. Aišku, visas kelionėje padarytas fotografijas reikia susisteminti. Taip iš jų randasi konferencijų pranešimai, pasisakymai televizijos laidose, viešos paskaitos, straipsniai laikraščiuose ir žurnaluose, parodų katalogai ir knygos.

G. S.: Kaip dažnai keliauji ir ką Tau reiškia kelionės? Kaip pavyksta ištrūkti nuo darbų ir kaip grįžęs įprasmini jas?

J. N.: Keliauju nuo 1966 metų, aplankiau daugiau kaip 60 valstybių, pabuvojau penkiuose kontinentuose. Kasmet vykstu į vieną arba dvi keliones, dažniausiai pavasarį ir rudenį. Kartais papildomai, priklausomai nuo aplinkybių, vykstu į nedideles išvykas (kūrybinė komandiruotė, ekspedicija ar konferencija, žygis ar kelionė į kalnus). Stengiuosi bent kartą per dvejus metus pabuvoti kalnuose. Kelionės mane atgaivina, pakrauna. Grįžęs iš įdomesnių išvykų, rašau dienoraštį, reportažus laikraščiams, žurnalams, rengiu fotografijų parodas, viešas paskaitas, kuriu kartu su profesionalais vaizdo filmus, fotografijų peržiūras.

G. S.: Kaip Olegas Truchanas pateko į Tavo akiratį? Kiek organizavai jo ekspedicijų sekant O. Truchano pėdomis?

J. N.: Į mano gyvenimą Olegas Truchanas atėjo 1999 m. Tuomet Šiaulių apskrities P. Višinskio viešoje bibliotekoje perskaičiau Makso Anguso (Max Angus) parengtą knygą „The world of Olegas Truchanas", kuri buvo išleista 1975 m. Tasmanijoje, Hobarte.

Norėdamas kuo daugiau sužinoti apie šio lietuvio keliautojo ir fotografo gyvenimą, 2000 m. sausio mėnesio pradžioje parašiau laišką į Australiją jo seseriai Nina Kantvilienei, gyvenančiai Tasmanijos sostinėje Hobarte. Netrukus atėjo laiškas, kuriame N. Kantvilienė, sužinojusi apie mano norą giliau pažinti Olego Truchano gyvenimą ir veiklą ir galbūt parašyti knygą apie jį, atsiuntė visą turėtą medžiagą, laikraščių iškarpas apie brolį ir jo veiklą Tasmanijoje. Norėdamas geriau susipažinti su O. Truchano gyvenimu 1944-1949 metais Vokietijoje ir 1949-1972 metais Australijoje, kartu su bendraminčiais surengiau dvi mokslines tiriamąsias ekspedicijas po Vokietiją, Bavariją (2005 07 30 - 2005 08 07) ir Australiją, Tasmaniją (2008 02 03 - 2008 02 25), kur aplankėme vietas, vienaip ar kitaip susijusias su Olegu Truchanu, rinkome medžiagą apie jo gyvenimą ir veiklą šiose šalyse.

G. S.: Kodėl susižavėjai Olegu Truchanu?

J. N.: Olegas Truchanas (1923-1972) - žymus Australijos tyrinėtojas, gamtosaugininkas ir fotografas. Tai vienas iškiliausių lietuvių, kurio atminimas taip plačiai pagerbtas Australijoje. Karo metais baigęs Šiaulių berniukų gimnaziją dėl Lietuvos okupacijos priverstas emigruoti, išbandė emigranto dalią Vokietijoje, išeivijoje pasirinko gyventi Australiją. Gyvendamas šiame krašte, atkaklus, pasiaukojantis keliautojas ir tyrinėtojas Olegas atidavė daug laiko ir jėgų, daug pastangų ir ryžto, kad būtų išsaugota unikali Tasmanijos gamta. Jis - legendinė asmenybė, iš kurio pavyzdį turėtų imti jaunimas. Man jis tikras Lietuvos patriotas, doras žmogus, bebaimis keliautojas ir gamtosaugininkas.

G. S.: Ar teisininko ir advokato darbas yra kūrybiškas? Kas tave įkvepia kūrybai?

J. N.: Man kūryba yra dvasinė atgaiva, kurioje aš ne tik pailsiu, bet ir pasisemiu naujų jėgų, dvasinės stiprybės, galu gale išsikraunu nuo kasdieninio advokato darbo. Kūryba yra kūryba.

Viename komentare Tomas Venclova rašė: „<...> Visada geriau būti advokatu negu prokuroru, ar turėtum reikalo su Hamsunu, ar su Poundu, ar su Brechtu, ar su Majakovskiu. Kultūrai daugiau naudos duoda advokatai negu prokurorai. Tačiau be advokatų ir prokurorų yra dar teisėjas, kuris paskelbia verdiktą. Žmonijos likimas yra toks, kad teisėjas yra istorija, dažniausiai gana tolima istorija. Bet kol ta tolima istorija nepaskelbė savo verdikto, advokatų ir prokurorų ginčai, kaip ir kiekviename teisme, būna įdomūs <...>". Su šia poeto mintimi visiškai sutinku, kadangi advokato profesija yra ne tokia griežta, kaip teisėjo ar prokuroro. Tad seniau visada buvo galimybė į savo darbą įlieti romantikos, pacituoti klasikus, filosofus. Sausas žiūrėjimas į gyvenimo reiškinius, mano galva, padaro advokato ir apskritai teisininko profesiją labai kraštutinę, kategorišką, o gyvenimas spalvingesnis. Kaip sakiau, advokatas - ta proceso figūra, kuri atskleidžia gyvenimo pusę, nematomą nuosprendžiuose, nutarimuose. Advokatas arčiau gyvenimo ir skaudulių, kurių straipsnio paragrafe negalima įterpti. Senųjų advokatų pasisakymuose daug palyginimų, parabolių, patarlių, kurių dabar su rašytiniu procesu atsisakoma. Be reikalo. Todėl tai, ko nepasakai teisme, galima išlieti straipsniuose, publicistikoje.

Kiekvienas rašantysis visada išgyvena jaudulį, kai savo mintis ar sielos gelmes perteikia kitiems. Esu ne tik advokatas, bet karts nuo karto išdrįstu išlieti popieriuje tai, kas susikaupia darbe, kelionėse, kultūriniuose renginiuose, parodose. Esu keliaujantis žmogus. Įspūdžiai iš kelionių neleidžia užmiršti patirtų akimirkų ir tada norisi pasidalyti mintimis su aplinkiniais. Tai skatina kurti ir pasiduoti kūrybai.

G. S.: Mato Šalčiaus premija - ką ji Tau reiškia ir ar ji svarbi? Jei taip - kodėl, juk finansine prasme ji nėra didelė...

J. N.: Ši premija man labai svarbi ir reikšminga. Man neturi reikšmės jos dydis, finansinė išraiška. Aš ją, visų pirma, vertinu kaip viso savo gyvenimo, kūrybos ir veiklos įvertinimą, moralinę paskatą. Nuo jaunų dienų Mato Šalčiaus vardas, jo žygiai ir kūryba man visados buvo sektinas pavyzdys kaip prasmingai gyventi, turiningai keliauti, siekti gyvenimo pilnatvės ir būti naudingam savo šaliai.

G. S.: Kokie, Jonai, ateities planai?

J. N.: Šiemet, liepos mėnesį, su Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto keliautojais keliausime po Šiaurės Italiją, rudenį žadu pasižvalgyti po Maltą. Kitąmet tikiuosi pakeliauti su bendraminčiais po Indiją. Turiu planų su draugais surengti kalnų žygius Alpėse. Šiemet, spalio mėnesį, Vilniuje planuoju surengti savo fotografijos parodą „Vasara Islandijoje", o Šiauliuose fotografijos parodą „Arbatos žmonės (apie Kiniją)". Baigiu rašyti knygą „Šiaulių žemės ainiai", kurią rudenį numato išleisti „Saulės deltos" leidykla. Šioje knygoje apžvelgiama Šiaulių krašto fotografijos, spaudos ir knygos istorija (XIX-XX a.). Be to, įpusėjau rašyti knygą apie Šiaulių advokatūros istoriją ir kt.

G. S.: Ačiū, Jonai, už pasidalinimą mintimis ir sėkmės prasmingose kelionėse, tikiuosi jose susitiksime.

"Savaitės temos" rubrika yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis