Savaitės tema

Šių metų Vinco Kudirkos premijos laureatai LŽS nariai Inga Berulienė ir Justinas Lingys buvo apdovanoti už 2011 metais sukurtus dokumentinius filmus „Dr. Jonas Basanavičius" ir „Dr. J. Šliūpas". Mes paprašėme duoti interviu LŽS internetinei svetainei.

Iš pradžių prašyčiau trumpai prisistatyti.

Inga Berulienė: Baigiau Vilniaus universitetą, Žurnalistikos institute studijavau radijo ir TV specializaciją. Stažavausi radijo ir TV specializacijos kursuose Danijoje. O pradėjau, kaip ir dauguma žurnalistų, nuo įvairių temų. Iš pradžių Lietuvos radijuje, rytmetinėje laidoje įvairiais klausimais - nuo politikos iki kultūros, paskui buvo laida šeimai. Po to pabandžiau darbo televizijoje specifiką. Penkerius metus pasėdėjus su moksleiviais televizijos laidoje „Ant palangės" supratau, kad reikia keistis. Atsisveikinusi su televizija, išėjau į Kultūros paveldo centrą išbandyti tada dar naują atstovo spaudai pareigybę. Darbas patiko, taip pat atradau temų kaip žurnalistė. Kuo toliau į mišką - tuo daugiau atradimų. Kai pasiūliau Lietuvos radijo programų direktorei G. Litvaitienei rengti laidas kultūros paveldo tema, ji suabejojo, ar nebus sudėtinga kiekvieną savaitę parengti laidą? Tiksliai nežinojau ir aš, kaip bus. Dabar tos dvejonės kelia šypseną - temų nors vežimu vežk, tik sukis. Gerokai akiratis prasiplėtė padirbėjus su istoriku A. Bumblausku TV laidoje „Amžių šešėliuose" - kultūros paveldo objektai atgulė į tam tikrus istorinius laikmečius, tapo dar įdomiau.

2006 metais, pradėjus dirbti Lietuvos nacionaliniame muziejuje, atsivėrė naujos galimybės, juolab įvairius naujus kultūrinius projektus noriai skatino muziejaus direktorė Birutė Kulnytė.

Jau šešeri metai, kai dirbu su kolega Justinu Lingiu. Aš rašau dokumentinių kino filmų scenarijus, jis juos režisuoja, jei trūksta lėšų, tai atlieka ir operatoriaus pareigas. Baltų dėmių, neatverstų istorinių klodų yra tikrai labai daug, gal tik norinčių tuo domėtis trūksta.

Justinas Lingys: Esu žemaitis, gimiau 1960 metais, Plungėje, ten baigiau ir vidurinę mokyklą. Iš pradžių mane labiau domino inžinieriniai mokslai. 1984 m. baigiau Kauno politechnikos instituto Automatikos fakultetą. Kino filmų kūrimu susidomėjau pradėjęs dirbti Lietuvos kino studijoje, kur teko atlikti organizacinį ir administracinį darbą ruošiant ir filmuojant įvairius vaidybinius ir dokumentinius kino filmus. Supratau, kad čia vien inžinierinio išsilavinimo nepakaks. 1988 m. baigiau Vilniaus vakarinę dailės mokyklą; 1994 m - Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, įgijau TV režisieriaus specialybę, 1998 m. toje pačioje akademijoje baigiau magistrantūros studijas, po kurių man buvo suteiktas teatro meno magistro laipsnis. Vėliau stažavausi seminare kino kūrimo klausimais Varšuvoje (vadovas K. Zanussi), Amsterdamo kino institute, BMC Danijoje, Europos kino akademijoje, Danijoje (vadovas A. Delwo).

1994 m. pabaigęs studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, pradėjau statyti spektaklius profesionaliuose teatruose, kūriau vaidybinius, dokumentinius kino ir vaizdo filmus, ruošiau įvairias pažintines, kultūrines ir progines TV laidas. 1996-2002 metais dirbau Lietuvos nacionaliniame radijuje ir televizijoje pažintiniu ir šviečiamųjų laidų vyr. redaktoriumi, prodiuseriu, režisieriumi. Įstojau į Lietuvos žurnalistų sąjungą. Šiuo metu dirbu Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Pernai už pasaulio pažinimo skatinimą ir darbus kelionių tematika buvau apdovanotas Mato Šalčiaus premija. Džiaugiuosi bendradarbiavimu su kolege Inga Beruliene. Kartu su ją esame sukūrę jau ne vieną filmą.

Vinco Kudirkos premija - svarbiausia kasmetinė Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos premija. Ji skiriama už brandžius, humanistines, etines vertybes ir pilietinės-patriotinės visuomenės ugdymo prioritetus puoselėjančius bei valstybingumą stiprinančius darbus. Ką ši premija reiškia jums?

I. B.: Man ši premija asmeniškai labai svarbi. Studijų laikais pasirinkau diplominio darbo temą „V. Kudirkos publicistika", teko nemažai valandų praleisti bibliotekoje skaitant varpininkų ir paties V. Kudirkos redaguotus leidinius. Taip susiklostė aplinkybės, kad 2008 m. drauge su diplominio darbo vadovu A.Vaišniu, VU Komunikacijos fakulteto dekanu, sumąstėme sukurti dokumentinį filmą „Dr. Vincas Kudirka". Filmavimo metu papildėme mokslinę tiriamąją medžiagą - vykome į Varšuvą, darbavomės archyvuose. V. Kudirka daro įspūdį savo pasiaukojimu, aiškiu savo misijos gyvenime suvokimu ir begaliniu darbštumu. Tai tikras idealas dirbantiems žurnalistikos baruose.

J. L.: Be abejo, labai džiaugiuosi gavęs tokį reikšmingą apdovanojimą. Vinco Kudirkos gyvenimas, jo veikla labai aktuali ir šiandien. Prisimenu, kai kūrėme dokumentinį filmą „Vincas Kudirka", skirtą 150-osioms jo gimimo ir 110-osioms „Tautiškos giesmės" metinėms. Mūsų noras buvo parodyti Vincą Kudirką, kaip XIX a. antrosios pusės herojų, kuris nuo jaunystės dienų „daugiau dirbo ir gyveno kitiems, negu sau". Juk jo nuveikti darbai klojo pagrindus tautinei Lietuvos valstybei, o jo subrandintos idėjos materializavosi ateinančių kartų veiksmuose. Ir šis procesas tęsiasi - Vincas Kudirka visada bus pavyzdžiu kiekvienam susipratusiam lietuviui. To mes ir siekėme plėtodami pagrindinę šio filmo liniją - tautos herojaus asmenybės ir jo veiklos atskleidimą ir pažinimą. Čia vertėtų pacituoti Maironį, kuris sakė: „Tauta, kuri neturėjo savo didvyrių, kurios praeityje nekalba didvyrių vardai, kuri neturi tradicijų, ne tik neturi savo istorijos. Nėra ji tauta."

Pristatykite skaitytojams Vinco Kudirkos premija apdovanotus filmus

I. B.: Vinco Kudirkos premijai mes pristatėme du šiemet sukurtus dokumentinius filmus „Dr. Jonas Basanavičius" ir „Dr. J.Šliūpas". Šiuos siužetus inicijavo Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė.

Filmas „Dr. Jonas Basanavičius" - dokumentinė apybraiža. Visapusiška Jono Basanavičiaus asmenybė šiandien mums simbolizuoja XIX ir XX amžių sandūroje prasidėjusį lietuvių tautinį atgimimą. Jis buvo pradininkas daugelyje svarbesnių nacionalinio atgimimo darbų. Jis aktyviai dalyvauja lietuviškos spaudos leidime, rengiant Didįjį Vilniaus seimą, skelbiant Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. Jis buvo aukšto lygio intelektualas, susitelkęs kultūrinei, mokslinei veiklai. O politika jis naudojosi tik kaip įrankiu formuojant ir įgyvendinant tautos idealus. Net svetimtaučiai gerbė jo įsitikinimus, vertino erudiciją bei europietiškas moralines nuostatas. Jis neturėjo valstybinių postų, tačiau jį pelnytai vadino lietuvių tautos patriarchu.

J. L.: Dokumentinis filmas „Dr. J. Šliūpas„ - tai meninė apybraiža apie nacionalinio išsivadavimo judėjimo dalyvį, gydytoją, medicinos, humanitarinių ir teisės mokslų daktarą, aušrininką, lietuvių spaudos ir politinį veikėją Joną Šliūpą. Tai prieštaringa istorinė asmenybė, nevienareikšmiškai vertinta savo amžininkų. Vieniems jis didelis lietuvis patriotas, visuomenės veikėjas, kiti skaičiavo jo klaidas. Paskutinis Jono Šliūpo gyvenimo tarpsnis susijęs su savivaldos kūrimu nepriklausomoje Lietuvoje. Jis buvo pirmasis Palangos burmistras, kurio memorialinį namą išsaugojo ir sutvarkė Lietuvos nacionalinis muziejus. J. Šliūpas, manau, būtų šiandien labai populiarus savo šiuolaikiškumu. Jo pasisakymai socialiniais, ekonominiais klausimais, jo keliamos savivaldybių problemos susilauktų ir dabar visuomenės supratimo.

Šie metai jūsų kūrybiniam duetui tikrai yra sėkmingi. Jus buvote apdovanoti konkurse „Pragiedruliai" už laidą „Partizanų spauda" iš ciklo „Spaudos kelias". Jums lietuviško kino konkurse už TV filmą „Ledo vaikai" buvo įteikta „Sidabrinė gervė". Dabar štai ir Vinco Kudirkos premija...

I. B.: Taip, metai iš ties sėkmingi. Bet į šiuos rezultatus eita ne vienerius metus. Be jau minėto filmo apie Vincą Kudirką, esame sukūrę ir daugiau dokumentinių apybraižų, kuriose kalbame apie Lietuvos nacionalinio atgimimo judėjimą XIX-XX a. pr., to laikmečio istorines asmenybes. 2008 m. sukūrėme dokumentinį filmą „Vasario 16-tosios akto signatarai", 2010 m. - TV laidų ciklą „Vileišiada. Šeimos ir valstybės istorija", pasakojantį apie garsiąją Vileišių šeimą - Petrą, Joną, Antaną ir Emiliją Vileišius.

J. L.: Daug įdomaus patyrėme ir ruošdami TV laidų projektą „Spaudos kelias". Pirmoji laida buvo „Spaudos draudimo metai ir kelias į laisvę", nukelianti mus į XIX amžių. Lietuvai - tai okupuoto krašto ir pavergtos tautos kovų dėl nepriklausomybės amžius. Šiame laikotarpyje susiformavo lietuviškos spaudos poreikis kaip vienas iš stipriausių kovos priemonių kelyje į nepriklausomybės priešaušrį. Dauguma tautos lyderių, kurie dalyvavo steigiant žiniasklaidos priemones XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, natūraliai perėjo į aktyvią politiką, tapo svarbiausiais valstybės kūrimo dalyviais. Antra laida „Partizanų spauda" buvo skirta rezistencinės kovos laikotarpiui, kuris prasidėjo 1944 m. Pogrindžio spaudai buvo skirtos ir kitos laidos - „Katalikiška spauda. Bažnyčios Kronikos" ir „Liberalioji pogrindžio spauda".

Jūsų darbai - švietėjiško, kultūrinio pobūdžio atspindintys, tam tikrus istorinius laikotarpius, tuomet gyvenusius garsius žmones. Tokia tematika pinigais besidominčioje visuomenėje, deja, nėra labai paklausi. Ar nesijaučiate reitingų besivaikančios komercinės žiniasklaidos užribyje, ar nemanote, kad esate savotiškos baltos varnos, nes pasirinkote ne pigų populiarumą?

I. B.: Kai dalyvauji konkurse „Pragiedruliai" ir pamatai kolegų darbus iš visos Lietuvos, tai supranti, kad tų baltų varnų yra nemažas būrys. Ir jeigu visų šių kūrėjų darbus surinkti į vieną televizijos kanalą - būtų puiki alternatyva komercinių televizijų programų iškankintiems žmonėms. Kai kuriame savo nekomercinius siužetus, bendraujame su nuostabiais žmonėmis, neskaičiuojančiais savo laiko, visomis išgalėmis turtinančiais gerais darbais savo aplinką, gerbiančiais istorinę atmintį ir papročius. Lietuvoje yra ne viena Lietuva, tik ne visi turi galimybes pažinti gerąsias mūsų tautos savybes.

J. L.: Man patinka, tai, ką aš darau. Be abejo, norėtųsi kad filmai, sukurti svarbia Lietuvai ir lietuvių tautai tematika, turėtų platesnę sklaidą. Bet iš komercinės televizijos to reikalauti neišeina, nes jų kiti tikslai: ne šviesti žmones, o uždirbti pinigus.

Manau, kad šie filmai galėtų būti dažniau naudojami mokyklose, kaip pagalbinė mokymo priemonė. Pokalbiai šia tema vyko Švietimo ministerijoje. Tačiau idėjos įgyvendinimas stringa. Vieniems atrodo, kad tai per sudėtinga, kitiems - kad per brangu, o tretiems tiesios geriau dirbti po senovei.

Jus vieną filmą sukūrėte apie „Aušros", kitą - apie „Varpo" leidėją. Jus matėte, kokias tuo metu vertybes kėlė lietuviškos spaudos pradininkai. O kokias tendencijas įžvelgiate dabartinėje žiniasklaidoje. Ar jums neatrodo, kad ją dabar jau sunku bepriskirti žurnalistikai?

I. B.: Deja, tenka apgailestauti, kad iš tiesų žurnalistai nebegali atlikti savo misijos, nes tapo verslo magnatų įrankiais. Kadangi valgyti reikia kasdieną, o už komunalines paslaugas reikia mokėti kiekvieną mėnesį, tai dalis kolegų, gal neturintys kito pasirinkimo, darbuojasi prasilenkdami su žurnalisto etika ir savo sąžine.

Taip pat yra nemažai tokių žiniasklaidoje dirbančių, kurie nieko bendro neturi su žurnalistika, tad ir akis bado jų neprofesionalumas, kuris, deja, tenkina žiniasklaidos priemonių savininkus. Bet jiems pigiau samdyti neturintį kvalifikacijos, nei tą, kuris kelia sau ir kitiems kokybės kartelę.

Manau, kad profesinis pasirengimas yra būtinas. Kaip tik šiuo metu pasigendu to profesionalumo, kuris auginamas ilgus metus ant studijų metais įgytų žinių. Manau, kad dauguma žurnalistų norėtų dirbti, užsidirbti ir jausti satisfakciją pačiam su savimi dėl to, ką sukūrei.

J. L.: Dažnai susimąstau, kas dabar yra žiniasklaida. Ji - tai žodis. Žodis gydo, žodis žeidžia. O kokių žodžių šiandien daugiausia yra spaudoje? Deja, tokių, kurie muša, tyčiojasi, arda tokie, kurie dirba pinigus arba tarnauja melui. Spauda, radijas, televizija yra tokia, kokią politiką veda jos savininkas.

Tai ir matome. Pavyzdžiui, televizijoje yra komerciniai kanalai. Jie nori uždirbti pinigų, tai ir šoka, ir dainuoja. Bet keista, kad ir visuomeninis kanalas, pasiduoda jų įtakai, taip pat šoka ir dainuoja. Gali kai kas tai užprotestuoti, teigdamas, kad rimtesnėms programoms yra skirtas antras kanalas. Bet tada tas rimtas laidas būtų geriau perkelti į pirmąjį kanalą, kurį mato visi žmonės, o antrajame tegul tik šoka ir dainuoja. Tada pirmasis kanalas tikrai atliks visuomeninio transliuotojo misiją.

Beje, abu Vinco Kudirkos premija apdovanotus mūsų filmus rodė įvairūs televizijos kanalai, tačiau pirmasis visuomeninės televizijos kanalas filmo apie Joną Šliūpą taip ir neparodė. Tikėkimės, kad parodys.

Pokalbio pabaigoje kolegos pasidalino savo kūrybiniais planais. Dabar jie planuoja parengti TV laidų ciklą „Lietuvos fotografijos istorija arba istorija fotografijoje", taip pat laidų ciklą, skirtą krikščionybės pradžiai Lietuvoje „Misijos Baltijos jūros regione". Mąstoma ir apie Lietuvos techninio paveldo populiarizaciją. Pratęsiant nacionalinio atgimimo tematiką rengiamas dokumentinis siužetas apie kalbininką Joną Jablonskį. Palinkėkime mūsų kolegoms kūrybinės sėkmės.

"Savaitės temos" rubrika yra  Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis