Paskelbus rinkimų į Seimą datą, prasidėjo aktualus priešrinkiminis laikotarpis, kuris turi savo ypatumų. Rinkimai - tai galingas informacinis įvykis, kuris vienaip ar kitaip sujudina žiniasklaidos lauką, „maitina" jį ilgalaikėje perspektyvoje (apie „priešrinkimines kovas" pradėta klabėti dar prieš oficialią rinkimų sezono pradžią).

Žiniasklaidos ir rinkimų santykis yra dvejopas. Iš vienos pusės, rinkimų stovis - tai nuolat atsinaujinančių priešrinkiminių įvykių, politinių kovų bei politinio lauko kaitos kaleidoskopas, arba, kitaip sakant, „deguonis" šalies informacinei erdvei.

Iš kitos pusės, rinkimai - tai „reklamos rinka". Atskiri politikai ir politinės partijos tampa savotiška „preke", kurią reikia įsiūlyti „pirkėjui" (rinkėjui). Be to, tai gana arši rinka, nes klausimas, kas yra „pats gražiausias ir patraukliausias" nėra banalus, ypač kai visuomenėje vyrauja nusivylimas politika, bei įsitikinimas, kad „visi jie ten (Seime, vyriausybėje) yra vienodi".

Vyriausioji rinkimų komisija jau paskirstė šių metų pirmojo pusmečio dotaciją šalies politinėms partijoms. Suma nemenka - 10 mln. 139 tūkst. litų. Nemaža dalis šių pinigų greičiausiai bus „paaukota" priešrinkiminės reklamos tikslams. Skaičiuojama, kad 2008 metais politinės partijos, dalyvavusios rinkimuose į Seimą, išleido rinkiminei kampanijai apie 33 mln. litų. Maždaug ketvirtadalis šios sumos atiteko būtent vienam iš veiksmingiausių politinės agitacijos kanalų - žiniasklaidai. Prognozuojama, kad šiemet politinės partijos rinkimų agitacijai išleis irgi apie 8 mln. litų. Tačiau lieka klausimas, koks „produktas" bus įsigytas už šiuos pinigus?

Priešrinkiminėje informacinėje erdvėje Lietuvoje dažniausiai pastebimi du kraštutinumai. Vienas jų - standartinė priešrinkiminė agitacija, kuri dažniausiai nedžiugina išradingumu. Neapleidžia jausmas, kad kūrybiškumo stoka - profesinė politinės reklamos liga mūsų šalyje. Numanau, kad artimiausiu metu mus ir vėl laukia daug „teisingų veidų" kartojančių „teisingus žodžius", ar atsargiai užsiminančių apie tai, kad konkurentai yra „blogi".

Kitas kraštutinumas yra susijęs su žiniasklaidos erdvės sureikšminimu ir absoliutizavimu. Kaip ironizuodamas rašė filosofas (o dabar ir politikas) Leonidas Donskis, „nūdienos pasaulyje nenumaldomai aiškėja, kad nepatekti į populiariąją kultūrą, neatsidurti TV ir komercinių žurnalų ar tabloidų puslapiuose - vadinasi, neegzistuoti". Kitaip sakant, matomumas, žinomumas ir populiarumas tampa svarbiausiu siekiu, realizuojamu per žiniasklaidos erdvę. Šiaip, kalbant apie politinį lauką, tai yra gana natūralu, tačiau labai dažnai matomumo siekiama nepaisant nieko, bei aklai tikint, kad tikslas pateisina priemones. Taip gimsta toks reiškinys, kaip šou-politika.

Reikėtų paminėti, kad šou - tai lengvas, pramoginis žanras, tačiau jis gerai pritapo politinėje erdvėje. Profesionalūs šoumenai gali neblogai konkuruoti su politikais. Tai įrodė pramogų pasaulio atstovų sukurta Tautos prisikėlimo partija, kuri gana sėkmingai pasirodė per paskutinius Seimo rinkimus ir net nurungė kai kuriuos Lietuvos politinio lauko senbuvius. Tiesa, politiniame lauke, kuris visgi nėra tapatus šou ar, kitaip sakant, pramogų pasaulio laukui, tokie reiškiniai nėra patvarūs. Tautos prisikėlimo partijos jau nebeliko, nors šio Seimo kadencija dar nesibaigė. Tačiau niekur nedingo šou-politikos principai, kur „populiarumas" formuojamas skandalais ir pseudoskandalais, drastiškais ir skambiais (bet dažnai - neatsakingais) pareiškimais, herojinių kaukių matavimu ir kitais panašiais veiksmais.

Stebint šiuos du priešrinkiminio informacinio lauko kraštutinumus, norėtųsi didesnio kokybinio žiniasklaidos vaidmens. Pavyzdžiui, mes dažnai pamirštame, kad kiekviena save gerbianti politinė partija turėtų eiti į rinkimus su programa. Išsami tokių programų analizė galėtų pasakyti rinkėjams žymiai daugiau, nei „teisingi žodžiai" ištarti su „teisinga veido išraiška". Žinoma, tokia analizė gali turėti prasmę tik tuo atveju, jei politinė partijos programa nėra tik dar vienas „reklaminis lankstinukas", tačiau, iš kitos pusės, ir pati programos forma bei jos turinys byloja apie tai, su kokio lygio politine jėga mes turime reikalų.

Kitaip tariant, rimtos žiniasklaidos uždaviniu (jokiu būdu nereikalauju to iš kokio nors vadinamojo televizinio infošou) galėtų tapti bandymas ištraukti politiką iš šou plotmės. Neįmanoma amžinai juoktis iš to, kad Seimas lyginamas su „cirku", o Seimo nariai su „klounais". Galiausiai - tai juokas pro ašaras. Politika vėl turėtų tapti politika, o politikai - politikais. Lygiai taip pat rinkėjas turėtų tapti rinkėju (ir piliečiu), o ne pramogautoju, besirenkančiu sau „pramogą vakarui" (šiuo atveju - keturių metų Seimo kadencijai). Žiniasklaida yra ta jėga, kuri turi galimybių padėti apversti politinį lauką atgal - nuo galvos ant kojų. Tačiau nesitikiu, kad tai nutiks akimirksniu. Pagal nuojautą, šiemet mūsų greičiausiai laukia dar vienas politinio šou sezonas.

"Savaitės temos" rubrika yra dalis Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto