Savaitės tema

 

Ramunė Veikšaitė

 

M. Šalčius - žurnalistas ir keliautojas, dirbo ELTOS direktoriumi, 1919 m. įsteigė Šaulių sąjungą, buvo pirmasis žurnalo „Trimitas" redaktorius. 1925 m. keliavo po Vakarų Europą, domėjosi jų kultūra, aktyviai propagavo turizmą. Gyvendamas ir keliaudamas svetur M. Šalčius niekada nepamiršo žurnalistikos: po ketverių metų kelionių po Indiją keliautojas išleido knygą „Svečiuose pas 40 tautų", už kurią buvo apdovanotas „Spaudos fondo" premija. 1936 m. išvyko į Pietų Ameriką - čia bandė suvienyti lietuvių išeiviją, Buenos Airėse leido laikraštį „Išvien".

M. Šalčius, sirgęs smegenų uždegimu, palaidotas Guajaramerino mieste. 2005 m. liepos mėnesį Lietuvos keliautojų ekspedicija „Bolivija-Peru 2005", vadovaujama Gintauto Babravičiaus nustatė apytikslę keliautojo mirties vietą. Miesto centre, šalia bažnyčios buvo pastatytas Mato Šalčiaus atminimui skirtas bareljefas.

Mato Šalčiaus premija yra Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos metinė premija ir skiriama žurnalistui (-ams), už pasaulio pažinimo skatinimą bei brandžius ir išsamius spaudos, radijo, fotografijos, televizijos, interneto žiniasklaidos autorinius darbus kelionių tematika, paskelbtus per kalendorinius metus.

Garbinga premija įteikta jau ketvirtą kartą: pirmoji Mato Šalčiaus premija buvo skirta 1989 metais žurnalistui Ričardui Sartatavičiui už videofilmą „Trispalvė Atlante", antroji premija įteikta keliautojui, Lietuvos žurnalistų sąjungos nariui, Gerimantui Statiniui už knygą „Pasiklydęs Amazonijoje: Mato Šalčiaus pėdsakais", trečią kartą M. Šalčiaus premija buvo apdovanotas keliautojas D. Kinderis už pasakotojo talentą, gilumą ir originalumą populiarinant keliones straipsnių cikluose „Atgal į Afriką" ir „Filipinų užrašai".

M. Šalčiaus premija už 2010 m. skirta režisieriui Justinui Lingiui už 7 TV apybraižų ciklą - „Kalnai - mano gyevnimas". Pokalbis su premijos laureatu.

 

R. V.: Visai neseniai buvote apdovanotas keliautojo, žurnalisto M. Šalčiaus premija. Ar darbų vertinimo komisijos sprendimas Jums buvo netikėta žinia?

 

J. L.: Apie M. Šalčiaus premiją sužinojau netikėtai ir nelauktai. Tuo metu keliaujant po Italijos kalnus, gavau pranešimą žinute, kad filmas yra nominuotas premijai - tai man buvo kaip dovana iš dangaus...

 

R. V.: Kodėl M. Šalčiaus konkursui nusprendėte teikti būtent šį darbą? Ko gero, esate ne vienintelio filmo režisierius.

 

J. L.: TV apybraižų ciklo sukūrimo idėja sutapo su garsiausių lietuvių alpinistų minėjimo 50-mečiu, kurio atgarsiai vis dar girdėti. Todėl filmas tarsi įsilieja į bendrą kontekstą ir yra tarsi priminimas besidomintiems šia nekomercine sporto šaka ir kalnais. Filmu norėta papasakoti apie tai, kas alpinizme nuveikta daugiau, priminti ir senesnes istorijas, įkoptas viršūnes.

 

R. V.: Esate TV apybraižų ciklo „Kalnai - mano gyvenimas" režisierius. Papasakokite plačiau apie tai, kaip kilo idėja sukurti šį apybraižų ciklą? Kokia buvo filmo kūrimo pradžia?

 

 

 

 

J. L.: Lietuvos alpinistai norėdami garbingai pažymėti Lietuvos alpinizmo penkiasdešimtmetį buvo sumanę išleisti knygą apie Lietuvos alpinizmą, tačiau Lietuvos vardo 1000-mečio jubiliejus pakoregavo jų sumanymus ir knygos leidybai nebeliko lėšų. Lietuvos alpinistai nebūtų alpinistai, jei nerastų išeities. Jie dar 2008 m. pradėjo organizuoti alpiniadą į Tian Šanio kalnus, kur prieš 50 metų (1959 m.) Lietuvos alpinizmo pionieriai: Gediminas Akstinas, Feliksas Mieliauskas, Vytautas Vosylius, kopdami į 5205 metrų aukščio Dych Tau viršūnę, nudundėjus sniego griūčiai, žuvo. Tais pačiais metais Gedimino Akstino bičiulis, alpinistas Alimas Romanovas, sužinojęs apie draugo netektį, suorganizavo ekspediciją į Tian Šanį ir po 47 dienų spalio 12 dieną, įkopė į bevardę 4250 m aukščio viršū́nę, kurią pavadino Gedimino Akstino vardu. Į šią ekspediciją buvo pakviesti ir alpinistai iš Lietuvos: Marytė Melinskaitė, Kazys Monstvilas ir Paulius Normantas.

 

Tai buvo drąsus žingsnis, beprecedentinis įvykis ne tik Lietuvos alpinizmo istorijoje, bet ir visos Sovietų Sąjungos mastu, iššūkis daugeliui lietuvių, ne tik kopti į kalnus, tačiau ir savo alpinizmo pasiekimais garsinti Lietuvos vardą. Taip prasidėjo lietuviškų viršūnių era, kuri tęsiasi iki šių dienų.

 

Prisiminę tą tradiciją, Lietuvos alpinistai 2009 m. vasarą Tian Šanio kalnuose, netoli G. Akstino viršūnės, Ak Su keteroje įkopė į bevardę 4711 m aukščio viršukalnę ir ją pavadino Lietuvos 1000-mečio vardu. Šis jubiliejus sutapo ir su lietuvių alpinizmo pionieriaus Gedimino Akstino viršūnės penkiasdešimtmečiu ir dar kartą pasitarnavo garsinant Lietuvos vardą.

 

Alpinistai trimis grupėmis pakilo į Ak Su sienos bevardes viršūnes.

Pirmoji grupė - Jungtinio alpinistų klubo nariai (Artūras Bazys, Živilė Bazienė, Vytautas Kyga, Matas Milius, Anatolijus Vanagickas) - pirmieji pakilo sudėtingiausiu maršrutu Ak Su sienos dešiniuoju ledkričiu.

Antroji grupė - „Klajūnų" klubo nariai (Kęstutis Baleišis, Roma Balaišienė, Šarūnas Baleišis, Gerimantas Statinis, Akvilė Valaškevičiūtė, Lukas Valaškevičius) - pakilo vakarine ketera, įkopdami į tą pačią 4711 m. aukščio bevardę viršūnę ir pirma įkopėjų teisėmis pavadino ją Lietuvos tūkstantmečio vardu.

 

Trečioji grupė - (Alvydas Peištaras, 70 metų alpinistas veteranas Vilius Šaduikis) - Ak-Su sieną pasiekė per Kiul-Toro slėnį tiesiai iš Karakolo slėnio. Pirmiausia jie įkopė į kraštinę rytinę sienos (4720 m. aukščio) viršūnę.

 

Ekspedicijos metu atsirado dar dvi lietuviškos Dotnuvos ir Bangos viršūnės.

 

Apie humaniškus ir nesavanaudiškus žmonių poelgius, jų santykius su Tėvyne, su kitu žmogumi, norėjosi kalbėti ir dalintis su kitais. Mūsų siekius ir ketinimus parėmė Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, prisidėjo VŠĮ „TV Europa", Lietuvos sporto muziejus, asmeniais fotografijų ir vaizdo archyvais geranoriškai pasidalino alpinistai: Saulius Vilius, Kęstutis Baleišis, Antanas Varanka, Romualdas Augūnas, Artūras Bazys, Vilius Šaduikis, Živilė Bazienė, Genovaitė Dambrauskienė, Laimutė Akstinaitė ir kt.

 

 

Taip pasaulį išvydo TV apybraižų ciklas „Kalnai mano gyvenimas", skirtas prisiminti ir įamžinti garbingą Lietuvos alpinizmo penkiasdešimtmetį, kurį negailestingai laikas neša užmarštyn.

 

R. V.: Kas yra filmo pavadinimo sumanytojas? Ką atskleidžia toks filmo pavadinimas?

 

J. L.: „Kalnai - mano gyvenimas" - taip sakė ir sakys daugelis žmonių, kurie be kalnų negali gyventi. Vienas iš jų keliautojas, kolega ir šio projekto pavadinimo sumanytojas - Gerimantas Statinis. Jo gyvenimo būdui galbūt labiau tiktų šiek tiek kita frazė: „Kelionės - mano gyvenimas, be kurių negalėčiau gyventi". Pasaulio ir savęs pažinimas labai susijęs tiek su kelionėmis, tiek su kalnais. Nesvetima tai ir man, kaip nesvetima daugeliui iš mūsų. Nežinia, kurį lietuvį galėtume įvardinti kaip pirmąjį keliautoją ar alpinistą, kai dar nebuvo šio pavadinimo? Gal Vytautą Didįjį, įsiruošusį į žygį prie Mėlynųjų vandenų, o gal Radvilą Našlaitėlį, kuris piligriminėje kelionėje keliavo per kalnus? O gal Ignotą Domeiką, tyrinėjusį Andus, ar Antaną Pošką, prieškaryje dalyvavusį Himalajų ekspedicijoje?

R. V.: Kada susidomėjote kalnais ir alpinizmu? Save apibūdintumėte kaip keliautoją ar alpinistą? Kuo skiriasi alpinistas nuo keliautojo kalnais, Jūsų manymu?

 

J. L.: Įvairios kelionės domino nuo pat jaunystės. Nepavadinčiau savęs alpinistu, greičiau, keliautoju - skirtingose kelionėse galima atrasti skirtingų dalykų, potyrių...

Alpinisto ir keliautojo sąvokos - glaudžiai susijusios, tačiau keliautojas - daug platesnė sąvoka. Keliautojo maršrutas neapsiriboja kalnais - galima keliauti vandeniu, dykumomis ir pan.

Pavyzdžiui, niekad nemaniau, kad kelionės dykumomis gali būti įdomios - kelionė, atrodytų, nuobodoka, tačiau išbandžius tokį maršrutą, nuomonė visiškai pasikeitė.

 

R. V. : Kaip planuojate kelionių į kalnus maršrutus?

 

J. L.: Kelionių maršrutai planuojami įvariai: žygiai, kelionės gali būti derinamos prie kokių nors progų (pvz., Lietuvos tūkstanmečio proga), keliaujama individualiai (savo lėšomis), keliaujama gavus finansavimą kokiam nors projektui.

 

R. V.: TV apybraižų cikle „Kalnai - mano gyvenimas" - daug faktų, istorijos, prisimenami žinomiausi Lietuvos alpinistai. Praktiškai visų apybraižų ciklas yra tarsi vientisas gilus ir nuoseklus pasakojimas apie kalnus. Kaip rinkote faktus filmo medžiagai, kiek laiko užtruko filmo paruošimas išleidimui į eterį?

 

J. L.: Lietuvos sporto muziejuje yra per 10 000 eksponatų, daugelis jų yra atkeliavę kaip dovanos ir primena šlovingus mūsų sporto pasiekimus. Alpinizmas čia turi kuklią, tačiau pelnytai pagarbos užsitarnautą vietą.

Lietuvos alpinistai yra parašę ne vieną knygą, išleidę albumų, dienoraščių apie savo įkopimus. Kas kitas gali gražiau parašyti ar pasakyti apie kalnus, jei ne jie patys.

Alpinistas Algimantas Krištopaitis knygoje „Žmonės kalnuose" rašo: „Anuomet ... jauni žmonės negalėjo taikytis su tuo, kas dėjosi jų tėvynėje. Regėję pokario fizinį smurtą, patyrę totalitarinės ideologijos prievartą, žudančią laisvą mintį ir kūrybinius polėkius, jie patraukė Kaukazo link. Čia, nors ir epizodiškai, buvo galima pasijusti nevaržomiems ir, pasišventus laisvės misijai, kautis su žiauriomis gamtos stichijomis. Per pasiektą tikslą realizavosi laisvo žmogaus viltys, simboliškai susietos su gimtuoju kraštu. Štai kodėl Pamyre, Tian Šanyje, pirmą kartą pasiektos viršūnės buvo pavadintos Lietuvos, Čiurlionio, Donelaičio, Maironio, Žalgirio ir kitais vardais. Deja, už visa tai buvo ne kartą sumokėta aukščiausia kaina - sukrečiamomis žūtimis."

Lietuvos vardą nešantys keliautojai ir alpinistai ne kartą yra paaukoję savo gyvybes kalnuose, tačiau tai nesustabdė ir nesustabdys lietuvių noro kopti į kalnus. Paaiškinti tokį potraukį tegalime vienu žodžiu - laisvė. Jame yra tarsi užkoduota kalnų trauka, todėl lietuviui kopti į mažus ar didelius kalnus nuo seno buvo šventas dalykas, tolygus ginti savo ar šalies vardą ir laisvę!

Lietuvos alpinistų memorialui skirtame buklete lietuvių „Sniegynų tigras" - Audrius Peseckas rašė: „Kalnai pasiima iš mūsų tarpo pačius geriausius... ir laukia naujų kopėjų. Laukia tų, kurie pratęs žuvusiųjų žygius".

Visą TV apybraižų ciklą taip pat baigiame žodžiais, kuriuos parašė patys alpinistai: „Skiriama visiems, Kurie išėjo į kalnus ir negrįžo, Kurių Širdys dega kalnais, Kurie kalnus išvys pirmą kartą".

 

R. V.: Viena iš apybraižų ciklo dalių pavadinimu „Lietuvos alpinistės", skirta moterims alpinistėms. Kas tokios idėjos sumanytojas bei kodėl buvo nuspręsta vieną iš filmo dalių skirti moterims?

 

J. L.: Alpinizmas ne vien vyrų sportas. 1957-1990 metų laikotarpiu alpinistinį paruošimą gavo ne mažiau kaip tūkstantis lietuvaičių. Šiuo metu Lietuvoje daugiau kaip 100 alpinistų, trečdalį jų sudaro moterys.

Visados buvo smalsu, o kas tos lietuvių moterys, pramynusios takus į alpinizmo aukštumas? Kaip teigia buvusi Lietuvos moterų komandos alpinizmo vadovė Judita Burokaitė, pirmosios alpinistės sovietmečiu, įvykdžiusios alpinisto ženklelio reikalavimus 1957 metais buvo kaunietės - Aldona Žitkutė-Kreivienė ir Marija Melinskaitė bei vilnietės - Lida Chmieliauskaitė ir B. Mataitytė. Po metų ši ketveriukė drauge su kitomis lietuvaitėmis įkopė į aukščiausiąją Europos viršūnę - Elbrusą.

 

1959 metais Lietuvos alpinisčių gretos pasipildė dar dešimtimi. Moterų alpinisčių lyderės turėjo aukščiausią kvalifikaciją respublikoje. 1960 metais Marija Melinskaitė tapo pirmosios Lietuvos alpinistų ekspedicijos į Karakolo slėnį Tian Šanio kalnyne vadove.

Sovietmečiu, lietuvių moterų iniciatyva, buvo sudaryta atskira pajėgi komanda, kuri užimdavo Sovietų Sąjungos alpinizmo sporte prizines vietas.

 

Alpinizmo atskyrininkėmis tapo: pianistė B. Vainiūnaitė, vargonininkė Jūratė Landsbergytė, dailininkė Giedrė Gučaitė, prof. teisės dr. Genovaitė Kisieliūtė-Dambrauskienė, Eugenija Čerkasaitė; ženklininkės: vargonininkė Giedrė Lukšaitė-Mrazkova, filosofijos dr. Irena Poškutė-Gaidamavičienė, žurnalistė Roma Griniūtė-Grinbergienė ir kt.

Vienintelė alpinistė Lietuvoje turinti alpinizmo sporto meistro vardą yra Valerija Pundziuvienė. Ji su vyru Edvardu susipažino kalnuose ir kartu užkopė į daugelį viršūnių. 1988 metais Kaukaze įkopė į Čatyno viršūnę, įveikdama 6 sudėtingumo kategorijos maršrutą.

1992 metais į aukščiausią pasaulio viršukalnę Everestą Himalajuose, kartu su ekspedicija iš Lietuvos, kopė ir dvi mūsų alpinistės Jūratė Bajorienė ir Valerija Pundziuvienė.

1995 metais Rūta Kripaitytė kartu su Sankt Peterburgo komanda užlipo į aukščiausią Šiaurės Amerikos kalną Makinli (6193 m), o dar po dviejų metų su ta pačia komanda kopė į aštuoniatūkstantininką Džaulagiri (8167 m). 1996 metais Eugenija Pundziuvienė, Jūratė Bajorienė, Rūta Kripaitytė kartu su kitais Lietuvos alpinistais užkopė į aukščiausią Alpių kalną - Monblaną (4807 m)

Moterys, pasiekusios aukščiausias pasaulio viršūnes, praėjusios sudėtingiausių kategorijų maršrutais, garsina Lietuvos vardą ir mums visiems tampa technikos įvaldymo, ryžto ir ištvermės pavyzdžiu.

R. V. : Ar jau turite minčių apie kito filmo kūrimą?

 

J. L.: Šiuo metu su kolegomis kuriame keletą dokumentinių filmų, kurie skirti prisiminti tuos įvykius, kurie vyko prieš 60-70 metų. Dar gyvi to laikmečio liudininkai, turį ką papasakoti ne tik mums, gyvenantiems Lietuvoje, bet ir tiems, kurie ją palieka, tiems kurie Lietuvos ieško Europos ir pasaulio tautų šeimoje.

 

R. V. : Ačiū už pokalbį ir sėkmės kitų filmų kūrime.

 

Rubriką "Savaitės tema" remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas