Savaitės tema

Evgenia, sveikinu tapus LŽS Spaudos fotografų skyriaus vadove. Su kokiomis mintimis pasitikote šį kolegų pasitikėjimą?

Nesvarbu, ar kalba eina apie žmogų, ar apie bendruomenę, manau tobulėjame tik tuomet, kai išeiname iš savo komforto zonos. Dar prieš pusmetį net nebūčiau pagalvojusi, kad turėsiu tiek atsakomybės, ir tiek galimybių įgyvendinti savo ir kolegų idejas. Esu labai dėkinga kolegoms, kad pastūmėjo mane žengti šį žingsnį, kad tiki manim kartais gal net labiau nei aš pati, kad padeda ir pataria. Nuo pat prisijungimo prie LŽS supratau, jog Spaudos fotografų skyrius turėtų tapti aktyvesne Lietuvos žurnalistų sąjungos dalimi, siekiančia kelti savo narių bei visuomenės vizualinį raštingumą, populiarinti spaudos fotografiją bei stengtis kelti jos lygį Lietuvos žiniasklaidoje. Būtent to ir norėčiau siekti su kolegų pagalba.

Papasakokite plačiau apie save, iš kur kilusi, kur mokėtės? Kada pirmą kartą paėmėte į rankas fotoaparatą. Kas paskatino fotografuoti?

Neskaitant kelių paauglystės metų pralestų užsienyje, esu Vilnietė. Man tai yra daugiau nei gyvenamoji vieta - labiau tapatybė. Pirmą savo fotoaparatą nusipirkau 2003 metais už per vasarą siuvykloje užsidirbtus pinigus - jis man atvėrė duris į visiškai kitą pasaulį, parodė kitokį Vilnių, kitokius žmones. Tiesą, domėjausi fotografija jau iki tol ir knietėjo pačiai pabandyti fotografuoti, bet tuo metu tikrai nemaniau, jog tai taps mano profesija ir formuos mano gyvenimą. Eidavau fotografuoti kasdien - prieš paskaitas, po paskaitų, o vėliau vis dažniau ir vietoj jų. Vis daugiau laiko ir dėmesio skirdavau fotografijai, kol pagaliau mečiau anglų filologijos studijas ir nusprendusi, kad man trūksta teorinių fotografijos žinių, įstojau į fotografijos specialybę Technologijų ir Dizaino kolegijoje. Dabar jau beveik 15 metų dirbu editorial bei portretų fotografe. Tačiau fotografija yra ne tik mano darbas - tai ir nuolatinis gyvenimo palydovas. Visur ir visada ieškau gražios šviesos, įdomių linijų, originalių kompozicijų, arba kaip tik kartais stengiuosi aplinkoje atrasti klasikinius dailės ar fotografijos motyvus. Tokia savotiška matymo ir vaizduotės mankšta, be kurios turbūt netobulėčiau. Tokie kasdienos kadrai, nesvarbu ar užfiksuoti, ar tik pamatyti, yra tarsi mano "užrašai" iš kelionių - kartais tolimų, o kartais tik iki lango.

Ką labiausiai patinka fotografuoti? Kodėl?

Taip jau susiklostė, kad daugiausią fotografuoju portretus. Tai man yra ir didžiausias iššūkis, ir daugiausią malonumo suteikiantis žanras. Manau, jog portretas atskleidžia labiau ne portretuojamojo savybes, o tai, ką fotografas jame įžiūrėjo ar norėjo pamatyti, koks buvo abiejų susitikimas, kaip pavyko bendrauti. Fotoaparatas, nepaisant to, jog fiziškai tampa barjeru tarp manęs ir portretuojamojo, neretai leidžia kiek kitaip, artimiau susipažinti su žmogumi - kartais fotografuodama per dešimt minučių sužinau apie jį daugiau, nei jei būčiau bendravusi pusdienį.

Ką galvojate apie Lietuvos spaudos fotografiją? Ar ji teisingame kelyje? Gal ką reikėtų keisti, tobulinti?

Šiais laikais spaudos fotografija visame pasaulyje, manau, vystosi panašia kryptimi. Jau daugiau nei dešimtmetį fotografijų redakcijoms reikia vis greičiau, o neišvengiami greito darbo kokybės trūkumai būna kompensuojami kiekiu. Pastaruoju metu fotožurnalistai šiai tendencijai vis aktyviau bando priešintis, stengdamiesi kurti ne tik greitus aktualijų reportažus, bet ir apgalvotas ir kruopščiai sudėliotas fotoistorijas. Lietuvos spaudoje paklausos tokioms istorijoms, deja, vis dar nėra daug, tačiau fotografų atkaklumas, kaip tenka matyti, pamažu daro savo - redakcijos istorijas viešina, kartais net užsako. Pasirodant fotoistorijoms spaudoje, vis daugiau fotožurnalistų pasiryžta išbandyti savo jėgas šiame žanre. Tai džiugina, bet tuo pačiu ir iškelia į paviršių problemas - Lietuvoje fotografus ruošiančios mokslo įstaigos turi nemažai spragų savo programose - iki šiol akademiniam lygmenyje nėra nuosekliai ir išsamiai dėstoma šiuolaikinio požiūrio fotožurnalistikos specialybė, kur būtų kreipiamas pakankamas dėmesys naratyvo vystymui, fotografinių vaizdų eilės sudarymui, žurnalistinės etikos bei teisės klausimams.

Ką manote apie Spaudos fotografų skyriaus veiklą? Kokie artimiausi skyriaus planai?

Manau, kad ilgalaikėje perspektyvoje vienu iš Žurnalistų sąjungos Spaudos fotografų skyriaus tikslu ir turi būti ne vien jau dirbančių fotografų kompetencijų kėlimas, bet ir bendradarbiavimas su aukštojo mokslo įstaigomis, ruošiant šiuolaikiškas ir išsamias fotožurnalistikos programas būsimiems mūsų kolegoms. O kol kas, planuodami įvairias edukacines veiklas tuo pačiu kartu su kolegomis stengiamės išsaugoti tai, kas jau buvo daroma iki šiol - visas svarbiausias mūsų bendruomenės tradicijas: kasmetinį nacionalinį konkursą, leidinį bei po visą Lietuvą keliaujančią parodą.

Ačiū už pokalbį ir linkiu Jums sėkmės.

Rubrika Savaitės tema yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.