Savaitės tema

Gerbiami konferencijos dalyviai, savo pranešimu norėčiau paliesti žodžio ir įsitikinimų laisvės temą. Mūsų valstybei, kuri savo nepriklausomybę švenčia jau 33 -uosius metus, šių laisvių tema, regis, neturėtų būti aktuali. Tačiau tie, kurie, dar prisimena sovietų okupacinę cenzūrą spaudoje, valstybinėse įstaigose ir žmonių tarpusavio bendravime, šiandien išgyvena deja vu - kadaise patirtą, bet labai gerai pažįstamą jausmą, kai nejučia norisi slėpti savo tikrąsias politines pažiūras, vengti viešumoje reikšti simpatijas kai kurioms politinėms partijoms, ypač jeigu jos yra nuolatinėje sisteminės žiniasklaidos nemalonėje.

Visgi atmetant emocinius motyvus, mūsų organizacijos, turiu galvoje Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centrą, jau pradeda abejoti, ar valstybės institucijos dar yra pajėgios užtikrinti konstitucinę piliečių įsitikinimų reiškimo laisvę. Priminsiu, kad ši teisė yra įtvirtinta Konstitucijos 25 straipsnyje, kuris skelbia, kad "žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Ši laisvė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai".

Deja, realybė kitokia. Konstitucijos 31 straipsnis taip pat draudžia asmenį skelbti kaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Bet mums jau tapo įprasta praktika, kad kai kuriems šalies piliečiams ar net jų grupėms minėtos konstitucinės normos nebegalioja.

VADOVAUDAMIESI ANONIMŲ SKUNDAIS, BUVUSI VILNIAUS VALDŽIA PERSEKIOJO PEDAGOGUS

Paminėsiu vieną atvejį, kai 2022 metais buvusi šalies Švietimo, mokslo ir sporto ministrė J.Šiugždinienė kartu su buvusiu Vilniaus m. meru R.Šimašiumi pareikalavo iš darbo „Juventos" gimnazijoje atleisti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Astrą Genovaitę Astrauskaitę, neva dėl to, kad ji organizavo riaušes prie Seimo. Tuo metu dar niekas nežinojo, ką ši mokytoja organizavo ar neorganizavo. Tačiau ji buvo viešai apkaltinta nusikaltimu, kurio padarymo nebuvo nustačiusi nei prokuratūra, nei teismas įsiteisėjusiu nuosprendžiu. Tikroji mokytojos atleidimo iš darbo priežastis - mitinguose ne itin pagarbiai kalbėdavo apie mūsų dabartinę valdžią.

Lietuvos žmogaus teisų koordinavimo centrui, tiesą sakant, visiškai nesvarbios yra šios mokytojos politinės pažiūros ar jos simpatijos kuriai nors politinei partijai. Tačiau, kad žmogų atleistų iš darbo dėl jo politinių pažiūrų - tai, sutikite, demokratinėje visuomenėje kiek neįprasta naujovė.

Suprantama, atleidimui pateisinti buvo surastas pagrindas - neva ją priimant į darbą „Juventos" gimnazijoje nebuvo surengtas konkursas lietuvių kalbos mokytojo pareigoms užimti. Atmeskime tai, kad šioje gimnazijoje mokytojų ir taip labai trūksta, tačiau jeigu yra formalus reikalavimas surengti konkursą - tebūnie. Tačiau gimnazijos administracijai įvykdžius minėtą reikalavimą ir paskelbus reikalaujamą konkursą, iš naujo leidžiant jame dalyvauti ir A.G.Astrauskaitei, sostinės savivaldybės valdžia pasipiktino ir pasitelkė anoniminius skundikus, kurie anoniminiais skundais ėmė šmeižti jau pačią „Juventos" gimnazijos direktorę Iriną Ignatavičienę, nes pastaroji leido ir A.G.Astrauskaitei varžytis dėl darbo gimnazijoje. Savo ruožtu, vadovaudamasis anonimų skundais, buvęs Vilniaus vicemeras T. Gulbinas ėmė persekioti ir „Juventos" gimnazijos direktorę Iriną Ignatavičienę. Taigi dėl netinkamų pažiūrų šioje gimnazijoje buvo pradėti persekioti jau du asmenys. Visai kaip sovietmečiu.

Finalas buvo toks: Darbo ginčių komisija pripažino A.G.Astrauskaitės atleidimą iš darbo neteisėtu, tačiau ji į gimnaziją nebesugrįžo, nes sostinės valdžia sugebėjo priversti gimnazijos direktorę I.Ignatavičienę pasitraukti iš „Juventos" gimnazijos direktorės pareigų.

PERSEKIOJIMAI UŽ PAŽIŪRAS LIETUVOS RADIJUJE IR TELEVIZIJOJE

Kitas įspūdingas, ir ypač plačiai nuskambėjęs pavyzdys yra susijęs su mūsų nacionaliniu transliuotoju. Šiemet LRT Etikos kontrolierė, taip pat pasiremdama anoniminio skundiko rašliava, nubaudė LRT programų vedėją V.Savukyną už tai, kad šis 2022 m. rugsėjo 30 d. savo Feisbuko paskyroje paskelbė Teisingumo ministrę E. Dobrovolską kritikuojantį įrašą.

Paradoksalu, tai, kad kritikuoti valdžios veiksmus bet kuriam asmeniui teisę suteikia Konstitucijos 25 straipsnis, o žurnalistui šią teisę suteikia ir Lietuvos Respublikos informavimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalis. Tačiau teisė teise, o Kontrolierė paskelbė, kad V. Savukynas pažeidė LRT žurnalistų etikos kodeksą - mat šio kodekso 12 straipsnyje yra nurodyta, jog žurnalistai negali išskirti ar akcentuoti nei vienos politinės organizacijos, valstybės institucijos, o žurnalisto skelbiama informacija privalo būti atribota nuo asmeninių pažiūrų ir interesų grupių įtakos.

Neverta gilintis, kad minėtas kodeksas kelia visiškai absurdišką reikalavimą žurnalistui neturėti savo asmeninių pažiūrų. Svarbu tai, kad V.Savukynas paskelbė savo kritišką nuomonę apie šią politikę ne nacionalinio transliuotojo laidoje, o savo asmeninėje facebook paskyroje, kaip privatus asmuo. Taigi jo viešai paskelbta nuomonė nėra susijusi su V.Savukyno tiesioginiu darbu. Kontrolierė nepajėgė nustatyti, kuo paskelbta V.Savukyno informacija yra susijusių su kitų interesų grupių įtaka ir kokiu būdu žurnalistas gali atsiriboti nuo savo nuomonės asmeninėje Facebook paskyroje. Vadovaujantis tokia logika, visi žurnalistai turėtų panaikinti savo asmenines paskyras socialiniuose tinkluose, nes jie anksčiau ar vėliau pareikš savo asmenines nuomones apie politikus ir tokiu būdu taps LRT Etikos kodekso pažeidėjais. Taigi visiškai akivaizdu, jog toks reikalavimas prieštarauja ne tik konstitucinei asmens įsitikinimų ir minties laisvei, bet protingumo kriterijams.

Nepaisant to, Kontrolierė pasiūlė skirti V. Savukynui nuobaudą ir įpareigojo jį pašalinti iš savo asmeninės paskyros minėtą įrašą.

Atkreipčiau dėmesį, kad LRT įstatymo 3 str. 1 dalis įpareigoja nacionalinio transliuotojo administraciją, įskaitant pačią Kontrolierę, stiprinti demokratiją, užtikrinti žodžio ir kūrybos laisvę, toleruoti laidose įvairias pažiūras ir įsitikinimus.

Bet kaip matote, yra priešingai. Mūsų tariamai demokratinis nacionalinis transliuotojas įsteigė sau pavaldžią kitaminčių žurnalistų persekiojimo instituciją, kad galėtų, paprastai tariant, susidoroti su vadovybei netinkančiais žurnalistais. Sakau pavaldžią, nes Kontrolierės veiklos nuostatuose ( 9 p. 5 papunktis; 16; 21; 23; 25 ir 29 punktai) nurodoma, jog "Kontrolierius privalo vykdyti Generalinio direktoriaus pavedimus, Kontrolierius privalo atsakyti į Generalinio direktoriaus pateiktus klausimus, Kontrolieriaus siūlymai, išvados ir negali būti viešinamos be Generalinio direktoriaus sutikimo ir t.t.".

Taigi minėta Kontrolieriaus institucija, kurią sudaro LRT administracijos atstovai, yra savotiškas teismas LRT viduje, kuris teisia jam netinkamus žurnalistus. Specialiai surašytas LRT namudinis kodeksas yra taikomas selektyviai, t.y. ne visiems. Pvz., kiti LRT žurnalistai gali išskirti ar akcentuoti kurią nors politinę organizaciją, skelbti savo asmenines pažiūras kurios nors interesų grupių naudai, ne tik asmeniniuose faceook paskyrose, bet tiesioginėse LRT laidose, leisdami sau kone tyčiotis iš kai kurių politikų, nevaržomai, netgi neadekvačiai, kritikuoti politines partijas ar visuomenines organizacijas, viešai skatinti neapykantą kitaminčiams - prigimtinės šeimos šalininkams, pokario rezistencijos puoselėtojams, marksistinės genderizmo ideologijos kritikams ir kt.

LRT darbuotojos R. Miliūtės, I. Makaraitytės facebook paskyrose yra kelios dešimtys įrašų, kuriuose užgauliojamos nacionaliniam transliuotojui nepriimtinos partijos ir politikai. Taigi vien dėl to nekyla nabejonių, kad viešai neapykantą visuomenėje kurstančių žurnalistų veikla, atitinkanti dabartinės LRT valdžios lūkesčius naikinti Lietuvos valstybingumą ir nepriklausomybę, nekėlė ir nekels LRT Kontrolierės susidomėjimo, bent jau kol šiai įstaigai vadovaus dabartinė jos administracija.

Kaip žinome, V. Savukynas nesutiko su jam Kontrolierės skirta nuobauda ir kreipėsi į LRT Tarybą prašydamas šią nuobaudą panaikinti. Tačiau Taryba su juo nesutiko ir paliko nuobaudą galioti. Tarybos pirmininkas E. Valatka teisino priimtą sprendimą nekompetentingu argumentu, neva žodžio laisvė nėra absoliuti.

Iš tiesų, Konstitucijos 25 straipsnis nustato, kad ši laisvė gali būti ribojama įstatymu, jei būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Jame pabrėžiama, kad „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais - tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija".

Tačiau iš to paaiškėja, kad LRT Taryba ir jos nekompetenciją dangstantis R.Valatka, netgi nėra susipažinę su minėta Konstitucijos nuostata, nes V.Savukyno įraše feisbuke nebuvo paskleista jokia tautinė, rasinė, religinė ar socialinė neapykanta,. Nebuvo jokios prievartos, diskriminacijos kurstymo, šmeižto ir dezinformacijos. Sukritikavęs Teisingumo ministrę dėl keliamos drausminės bylos advokatui I.Vėgėlei, jis pareiškė, nemanantis, jog šiai ministrei yra vieta vyriausybėje... Kokia čia neapykanta, šmeižtas arba dezinformacija? V.Savukyno nuomonėje nebuvo ir nėra nusikalstamos veikos požymių, atitinkamai žurnalisto asmeninė įstatymų nepažeidžianti nuomonė negali būti baudžiamosios sankcijos objektu.

Šiuo atveju LRT Taryba pasirodė esanti įstaigos administracijos kišeninis organas, o LRT administracijos sudarytos ir jai pavaldžios Etikos kontrolierės egzistavimo faktas ne tik prieštarauja įstatymams, bet yra ir teisinio nihilizmo apraiška.

PERSEKIOJIMAI VILNIAUS UNIVERSITETE

Dar vienas plačiai nuskambėjęs atvejis yra susiję su Vilniaus universitetu. Jis unikalus tuo, kad vien už dalyvavimą televizijos laidoje „Sengirė", kurią transliavo Youtube OpTV kanalas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos bakalauro studijų programos komitetas šiemet nubaudė docentę, humanitarinių mokslų daktarę Jolantą Mažylę, analogiškai inicijuodamas anoniminius studentų skundus. Anoniminiai skundai buvo rašomi Universiteto Centrinei akademinės etikos komisijai. Tačiau svarbiausia yra tai, kad J. Mažylės persekiojimą universitete inicijavo LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, veikianti Programos komitete socialinės partnerystės pagrindais.

Kaip reikėjo ir tikėtis, Universiteto Centrinė akademinės etikos komisija jokių J.Mažylės pažeidimų nenustatė. Pažeidimų nenustatė ir Visuomenės informavimo etikos komisija. Tačiau nepaisant paminėtų institucijų išvadų, nei Universiteto administracija, nei Komunikacijos fakulteto vadovybė šios mokslininkės neatsiprašė ir nesiėmė jokių priemonių panašiems persekiojimams dėl pažiūrų universitete užkardyti.

Atvirkščiai, minėtos programos komiteto nariai, išskyrus du asmenis (tarp ir jų komiteto vadovą) skundu kreipėsi į Komunikacijos fakulteto dekanę, fakulteto tarybą, Universiteto rektorių bei Universiteto Centrinė akademinės etikos komisiją, teigdami, esą J. Mažylė neteisėtai paviešino komiteto posėdžių garso įrašus, kuriuose J. Mažylės skundėjai svarstė pastarosios tariamus etikos pažeidimus.

Skundėjai ciniškai apgailestauja, kad minėti garso įrašai atskleidė jų tapatybę, nes įrašuose minimi Skundėjų vardai, pavardės, pareigos, rodomi jų pasisakymai. Tarp pastarąjį skundą pasirašiusiųjų - vėlgi ta pati skundų iniciatorė - LRT vadovė M. Garbačiauskaitė-Budrienė bei dar 4 LRT darbuotojai, kurie kartu yra ir minėto komiteto nariai. Skundėjai ciniškai reikalauja VU administraciją imtis priemonių prieš mokslininkę J. Mažylę už jų tapatybės paviešinimą. Jų teigimu, perfrazuojant mintį, jei J. Mažylė nebus nubausta, Skundėjai ateityje negalės nevaržomai ir nebijodami dalyvauti VU organų veikloje - toliau rašyti skundus reikalaudami persekioti kitaminčius.

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad LRT vykstančio žurnalisto V. Savukyno ir VU tęsiamo doc. J. Mažylės persekiojimo aplinkybės ir naudojami susidorojimo metodai yra lengvai atpažįstami kiekvienam SSRS okupaciją išgyvenusiam ir komunistinio totalitarinio režimo realijas prisimenančiam Lietuvos gyventojui. Prisimename, kad SSRS diktatorius J. Stalinas savo laiku skelbė, jog „svarbiausias kiekvieno bolševiko bruožas turi būti sugebėjimas atpažinti partijos priešą, kad ir kaip jis būtų užsimaskavęs".

Būtent „demaskuoti" priešams buvo naudojami anoniminiai skundai (donosy - rus.). Jų pagrindu režimui neįtinkantys žmonės buvo įkalinamai, tremiami į Sibiro lagerius ir baudžiami mirties bausme. Ši praktika plačiai paplito ir sovietų okupuotoje Lietuvoje - sufabrikuotais „darbo žmonių" laiškais komunistų partijai, buvo smerkiami režimui neįtinkantys iškilūs rašytojai, mokslo ir kultūros darbuotojai.

Remiantis tokiais skundais iš Vilniaus universiteto (tuo metu V. Kapsuko) buvo pašalinti mokslininkai Tadas Petkevičius, Tadas Zaleskis, Vosylius Sezemanas, Vanda Zaborskaitė, Meilė Lukšienė, Irena Kostkevičiūtė, Vladas Jurgutis, Petras Šalčius, Antanas Žvironas, ir kiti. Ypatingas vaidmuo susidorojant su iškiliausiais mokslininkais ir dėstytojais buvo skiriamas ,,politiškai budriam aktyvui" - paprastai mažaraščiams, savo ,,proletarine kilme" besipuikavusiems studentams.

Mums kelia susirūpinimą ne tai, kad M. Garbačiauskaitė-Budrienė bei kiti, sovietines totalitarines praktikas gaivinantys veikėjai, inicijuoja kitaminčių persekiojimus, o tai, kad į šias praktikas bei ne kartą visuomeninių organizacijų išsakytus įspėjimus dėl šių praktikų keliamos grėsmės Lietuvos demokratinei santvarkai nereaguoja nei Seimo, nei Prezidento institucijos. Iš esmės šių institucijų neveikimu ar net jų pritarimu anoniminiai skundikai tampa labai paklausūs. Tokiu būdu anoniminiai skundai yra „institucionalizuojami", o skundimo „kultūra" skleidžiama į kitas valstybės ir valdžios įstaigas, šitaip metodiškai naikinant Konstitucijos garantuojamos piliečių teises į žodžio ir įsitikinimų laisvę, žmonių persekiojimus už pažiūras bei įsitikinimus paverčiant valstybės gyvenimo norma.

Šiandien galime teigti, jog praėjus keliems dešimtmečiams į nepriklausomą Lietuvą vėl grąžinami nusikalstami sovietmečio okupacinių struktūrų naudoti visuomenės bauginimo ir terorizavimo metodai, paneigiantys pagrindines piliečių teises ir laisves bei konstitucinę valstybės sąrangą. Mano paminėti apgailėtini faktai leidžia teigti, jog Lietuva nebėra teisinė valstybė, o jos politinė santvarka sparčiai ritasi neototalitarinio režimo link.

Pabaigai priminsiu dar vieną prieš pora dienų portale LRT.lt politologo Mariaus Parčiausko aprašytą faktą. Jis mini Molėtų krašto kraštotyrininką, lituanistą Benjaminą Kondratą, kuris išleido 23-ąją serijos „Kūrėjų pėdsakais" knygą, skirta šalies regionų ir atskirų vietovių literatūriniam paveldui. Jo knygoje apžvelgiami žymiausi praeities ir nūdienos kūrėjai, kilę iš Molėtų krašto. Kraštotyrininkas knygos pristatymą suplanavo Molėtų viešojoje bibliotekoje bei jos filialuose Molėtų rajono miesteliuose ir kaimuose. Tačiau netikėtai vienašališku bibliotekos vadovybės sprendimu, visi pristatymo renginiai buvo atšaukti. Kodėl?

Pasirodo, kraštotyrininko knygoje kritiškai atsiliepta apie rašytoją, režisierių Marių Ivaškevičių. Kuo išskirtinis yra Marius Ivaškevičius? Ogi tuo, kad jis yra Molėtų bibliotekos rėmėjas ir kad parašė skandalingą romaną „Žali", kuriame, kai kurių dar gyvų laisvės kovotojų nuomone, yra niekinamas ir šmeižiamas Lietuvos partizaninis judėjimas. Labai kritiškai apie šį rašytojo kūrinį atsiliepė žymiausi laisvės kovotojai ir disidentai. Pavyzdžiui, disidentas vyskupas Jonas Kauneckas yra pasakęs: „Net komunistinės okupacijos laikais niekas taip nesityčiojo iš partizanų ir neišaukštino jų budelių, kaip tai padarė Marius Ivaškevičius."

Čia necituosiu pono Ivaškevičiaus patyčių iš partizanų jo romane, kurios yra nukreiptos prieš mūsų Laisvės kovų istorinę atmintį, o iš esmės prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tačiau būtent už kritišką atsiliepimą kraštotyrininko knygoje apie poną Ivaškevičių, Molėtų viešosios bibliotekos vadovybė neleido jam knygos pristatyti savo erdvėse.

KODĖL TAI VYKSTA?

Apibendrinimui vis dėlto būtina užduoti sau klausimą: kas ir kodėl vyksta?

Pastebime, kad panašių žmonių persekiojimo faktų arba jų baudimo už pažiūras ir įsitikinimus pastaruoju metu daugėja, o kartu daugėja ir visuomenėje visuotinio nepasitenkinimo bei žmonių tarpusavio pykčio. O vyksta tai todėl, kad susitaikėme su išsivaikščiojančios Lietuvos strategija, pamažu praradome nacionalinę savigarbą, atsisakėme ir nebesaistome savęs su nepriklausomos suverenios Lietuvos valstybės ateitimi ir artėjame į tarpsnį, kur žmonių santykiai perima gaujų išgyvenimo taisykles dėl gardesnio kąsnio, ar šiltesnės vietos po saule.

Atkreipkite dėmesį į vieną esminę aplinkybę: nors persekiojamų žmonių už pažiūras ir įsitikinimus istorijos yra savaip unikalios, tačiau jos turi bendrą esminį bruožą - persekiojamųjų gretose dažniausiai atsiduria tie, kurių įsitikinimai neatitinka šiuolaikinės naujosios neomarksistinės genderizmo ideologijos doktrinos, bei diegiamų tariamai naujų „vertybinių" nuostatų.

Bet svarbiausia, kad tarp persekiojamųjų už pažiūras atsiduria daugiausia žmonės, kurie nuoširdžiai rūpinasi lietuvių kalbos, lietuvių kultūros, Laisvės kovų istorinės atimties ir Lietuvos valstybingumo išsaugojimu. Dėl to galima teigti, kad aukščiausios valdžios institucijos su tyliu pritarimu laimina diskriminavimo ir persekiojimo už pažiūras iniciatyvas, nes neteko girdėti, kad prezidentūra arba Seimas būtų sudaręs kokią nors komisiją rezonansiniams piliečių persekiojimo už pažiūras ir įsitikinimus faktams ištirti. Nekalbu apie daugybę visuomeninių žmogaus teisių organizacijų, dauguma kurių rūpinasi tik ankstyvuoju vaikų lytiniu švietimu, partnerystės instituto įtvirtinimu, kova dėl lytinės įvairovės ir panašiai, nes joms už persekiojamų dėl įsitikinimų asmenų gynimą pinigai nėra mokami.

Šiame kontekste liūdniausia tai, kad be mūsų pačių, savarankiškos šalies valstybingumo naikinimu labiausiai yra suinteresuota kaimyninė Rusija, kuri jau seniai siekia denacifikuoti ir išlaisvinti Baltijos šalis nuo jų valstybingumo. Jai nereikalinga nei mūsų valstybinė kalba, nei mūsų kultūra ir juolab Lietuvos laisvės kovų istorinė atmintis. Kaip Rusija yra nusprendusi vykdyti kaimyninių šalių denacifikjacijos programą, yra paskelbta jos tinklalapyje RIA „Novosti" (naujienos), publikacijoje „Ką Rusija turėtų padaryti Ukrainai".

Joje išsamiai išaiškinta, kad suteikiant jiems neišvengiamus sunkumus...<...> gyventojų masės denacifikacija yra perauklėjimas, kurio pasiekiama <...> represijomis <...> griežta cenzūra <...> būtinai ir kultūros bei švietimo sferose <...>. Denacifikacijos trukmė niekaip negali būti trumpesnė nei viena karta. <...> valdžios viršūnė turi būti likviduota <...> aktyviai ir pasyviai ją palaikantieji veiksmais ir neveikimu, turi patirti karo sunkumus <...> Rusija turi perimti <....> įstatymų leidybos kontrolę, turi būti <...>sukurtas tribunolas<...> tam reikės pastovaus rusų karinio buvimo jos teritorijoje...>.

Tačiau ,,denacifikacija" yra kur kas platesnis ideologinis, socialinis ir politinis reiškinys. Lietuvos „minkštoji denacifikacija" Rusijai pirmiausia reiškia siekį sunaikinti mūsų šalies žmogiškojo sąmoningumo tipus ir formas, eliminuojant „sąmoningumo nešėjus" ar bent juos identifikuojant, kad pradėjus karą dėl teritorijos, ji galėtų nepriimtinus „sąmoningumo tipų nešėjus" fiziškai sunaikinti karinėmis ir policinėmis priemonėmis (tai citata iš Generolo Jono Žemaičio Karo akademijos metodinės medžiagos HIBRIDINIS RUSIJOS KARAS: UKRAINOS PATIRTIS BALTIJOS ŠALIMS, „nulinė hibridinio karo fazė: propagandinis pasirengimas įsiveržimui ).

Mes net rimtai nesusimąstome, kaip giliai ši rusiškoji Lietuvos „minkštoji denacifikacija" yra paveikusi dalies mūsų politikų ir visuomenės sąmonę. Šalies viešojoje erdvėje nuosekliai yra trinama tikroji 1941 m. Birželio sukilimo Lietuvos valstybingumui reikšmė. Dviprasmis yra ir mūsų valstybės vadovų elgesys Lietuvos pokario partizanų pasipriešinimo atžvilgiu - jie tik stebi ir kažką nerišliai kalba, kai yra naikinami mūsų didvyrių paminklai, daužomos jų atminimo lentos. Svarbiausia, kad Rusijos „denacifikavimo" propagandai sąmoningai/nesąmoningai uoliai talkina ir kai kurie šalies žiniasklaidos darbuotojai bei valstybės institucijų tarnautojai.

Šioje salėje esantis buvęs Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis „Žinių radijo" laidoje kažkada sakė, kaip ministerijų pareigūnai mėgina panaikinti Konstitucijos 14 straipsnio nuostatą, jog Lietuvos Respublikoje valstybinė kalba yra lietuvių kalba.

Teisingumo ministrė E. Dobrovolska nuolat teikia Seimui svarstyti įstatymus ar jų pataisas apie kurias prieš tris dešimtmečius svajote svajojo Kremliaus parankiniai - Šalčininkų ir Vilniaus krašto autonomininkai, mėginę Šalčininkų ir Vilniaus regionuose panaikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą, įtvirtinti juose dvikalbystę ir paskelbti šių regionų autonomijas. Paradoksalu, bet dėl šių neįgyvendintų autonomininkų planų nuolat diskutuojama šių dienų Nepriklausomos Lietuvos Respublikos Seime. Ar dar kam nors kyla abejonės, kad lietuvių kalbos valstybinio statuso šalies regionuose naikinimo tikslai sutampa su Rusijos puoselėjamais Lietuvos „denacifikavimo" tikslais?

Prieš prasidedant karui Ukrainoje nemažai istorikų, politikų ir propagandos darbuotojų be atrankos klijavo nacių ir fašistų etiketes žymesniems Lietuvos laisvės kovų dalyviams ir pokario partizaninio pasipriešinimo didvyriams. Prasidėjus karui šių asmenų elgesys tapo atsargesnis, tačiau „nacistų" ir „fašistų" paieškų šalyje nesumažėjo.

Daugelis partinių apžvalgininkų „nacių" medžioklę Lietuvoje vykdo tiesiogine prasme, sąmoningai painiodami nacionalumą su nacionalizmu, patriotizmą ir asmens nacionalinį pasididžiavimą su nacizmu ir fašizmu, piliečius, bent kiek puoselėjančius nacionalinės savigarbos principus, skelbdami naciais ir fašistais. Ypač nacių etikečių klijavimu tėvynainiams išgarsėjo kai kurie partiniai apžvalgininkai. O Indrė Makaraitytė pranokdama save, su žydšaudžiais sutapatino netgi tuos, kurie nepritaria LGBT propagandai.

Kas yra šie žmonės? Mūsų valstybės priešai? Tikrai ne. Rusijos hibridinio propagandinio karo dalyviai? Vargu. O gal naudingi idiotai, kurie siekdami asmeninio populiarumo, pila vandenį ant Kremliaus malūno?

Į šį klausimą atsakymus rasime sau kiekvienas atskirai. Tačiau akivaizdu, kad Lietuvai iškilusio egzistencinio pavojaus akivaizdoje dalis šalies politikų ir visuomenės nuomonės formuotojų, įskaitant nacionalinį transliuotoją, ėmė dar labiau sėti nesantarvę ir nesusikalbėjimą tarp žmonių, skiepyti šiems neviltį ir susipriešinimą.

Mano paminėti faktai būtent yra iš šios srities. Užuot konsolidavę visuomenę, kai kurie valdančiųjų partijų veikėjai ėmė primygtinai siūlyti visuomenę erzinančius ir skaldančius įstatymų projektus - dėl narkotikų įteisinimo, alkoholio vartojimo suvaržymų panaikinimo, Stambulo konvencijos ratifikavimo, elektros kainų didinimo ir kt., sąmoningai žlugdydami žmonių patriotizmą ir lojalumą valdžiai, be kurių, kaip rodo Ukrainos patirtis, yra neįmanomas rimtesnis pasipriešinimas galimai Rusijos agresijai. Vien dėl to paminėti veiksmai absoliučiai sutampa su Rusijos tikslais suskaldyti visuomenę, „išvalyti" „nacifikuotą" lietuvių tautą ir likviduoti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Tačiau mūsų uždavinys - neleisti tam įvykti: neleisti įsisiūbuoti tarpusavio pykčiui ir neapykantai, iš pašaknų likviduoti išsikerojusią anoniminio skundimo „kultūrą", sudaryti nepakenčiamas sąlygas anoniminiams skundėjams ir smerkti bet kokias patyčias iš bet kurio asmens, nepriklausomai nuo jo pažiūrų ar įsitikinimų.

Mums reikia sugrąžinti į gyvenimą konstitucinę asmens nekaltumo prezumpciją, sugrąžinti Vilniaus universitetui mokslo šventovės, o ne ideologinės įstaigos vardą, nacionaliniam transliuotojui sugrąžinti jo tikrą įstatymo nustatyta misiją - tarnauti visuomenei, o ne vienai interesų grupei.

Politikams reikia susigrąžinti politines galias, kurias lengvabūdiškai užleidome Lietuvos valstybingumu nesuinteresuotoms vidaus ir užsienio jėgoms - pirmiausia susigrąžinti į viešąsias erdves valstybinės lietuvių kalbos vartojimą, pagarbą savo šalies istorijai ir kultūros paveldui, mūsų papročiams ir tradicijoms.

Paprastai tariant, mums reikia susigrąžinti prarastą savigarbą. Turime norėti išlikti kaip tauta ir valstybė, turime pasielgti taip, kaip pasielgė estai savo konstitucijos preambulėje įrašę žodžius, jog "estų valstybė yra sukurta taikai saugoti, ginti tautą nuo išorės agresijos ir garantuoti estų tautos, estų kalbos ir estų kultūros išsaugojimą per amžius".