2022 m. liepos 7 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Savaitės tema

*print*

Archyvas :: Juozo Tumo-Vaižganto premijos laureatas Vytautas Bagdonas: “Kai kurių laikraščių vien dėl tokios rašliavos net nesinori imti į rankas”

2014-10-01
 
Vytautas Bagdonas

Vytautas Bagdonas

 

Šių metų Juozo Tumo-Vaižganto premija buvo įteikta anykštėnui žurnalistui Vytautui Bagdonui. Tą proga jis sutiko duoti  intervių LŽS internetiniam laikraščiui.

 

 - Su kokiomis mintimis ėjote į Vaižganto premijos įteikimą?

 

- Ėjau su pakilia nuotaika, skaidriomis mintimis, atvira, džiaugsmo ir pasididžiavimo kupina širdimi. Vaižganto premijų įteikimo iškilmės, organizuojamos Svėdasų krašte, man visuomet būna įsimintina, gerai žinoma, netgi įprasta šventė. Esu vienas iš tų renginių organizatorių. Anksčiau Vaižganto premijos įteikimo iškilmės sutapdavo su tradiciniais „Vaižganto skaitymais", o dabar jau šešetą metų jos įteikinėjamos Juozo Tumo-Vaižganto gimtuosiuose Malaišiuose respublikiniame renginyje- „Vaižgantinėse". Taigi, kartu su kitais entuziastais, kultūrinio „fronto" darbuotojais prie „Vaižgantinių" organizavimo prisidedu ir aš asmeniškai. Šiųmetinė „Vaižgantinių" šventė buvo skirta žymiojo mūsų kraštiečio lietuvių literatūros klasiko, visuomenės veikėjo, „deimančiukų ieškotojo" Juozo Tumo-Vaižganto gimimo 145-mečiui. Renginys vyko rugsėjo 20-ąją - būtent per patį rašytojo gimtadienį. Kaip ir kiekvieną rudenį, taip ir šį, „Vaižgantinių" nekantriai laukiau. Tiktai šiemet „Vaižgantinių" šventė man buvo neeilinė. Ir jaudinausi, ir džiaugiausi, kai sužinojau, kad man paskirta respublikinė Vaižganto premija. Dar pats šios žinios nebuvau išgirdęs, nebuvau perskaitęs Lietuvos žurnalistų sąjungos svetainėje, o jau sulaukiau daugybės telefono skambučių, SMS žinučių su sveikinimais. Iš tiesų buvo džiugu, kad ši prestižinė premija skirta man už  Vaižganto atminimą įprasminusį fotografijų albumą „Vaižgantinių šviesa virš Malaišių" ir ilgametę Vaižgantiškos tradicijos sklaidą.  Kaip prasminga: Vaižganto premija skirta šį kartą  ne už kokią kitokią knygą, o už leidinį „Vaižgantiška" tematika! Dvylika anksčiau įteiktų Vaižganto premijų atiteko, žinoma, to labai vertiems, žinomiems kūrėjams, tačiau jų parašytos knygos mažokai buvo susiję su Vaižganto vardu. Gal vienur kitur tose knygose ir šmėkšteldavo šio Aukštaitijos bei visos Lietuvos šviesulio paveikslas ar paminėtas vardas, tačiau tai buvo tik „lašas jūroje". Taigi, kaip nesididžiuosi, nesidžiaugsi, jei Vaižganto jubiliejiniais metais Vaižganto premija buvo skirta būtent už fotografijų albumą, pasakojantį apie rašytojo gimtuosius Malaišius, apie čia puoselėjamas „Vaižgantinių" tradicijas, paskutiniuosius likusius šiame sodžiuje senolius...

Todėl šiųmetinės „Vaižgantinės" man buvo ne šiaip eilinė šventė, bet dviguba. Ėjau į renginį kaip vienas iš organizatorių, o grįžau iš jo jau kaip diplomuotas, vainikuotas, labai gražiai pagerbtas, įvertintas Vaižganto premijos laureatas...

 

- Kas Jums kaip žmogui ir žurnalistui yra Juozas Tumas-Vaižgantas?

 

- Visų pirma, tai didelis autoritetas. Pavyzdys, kaip reikia dorai gyventi, kaip nuoširdžiai mylėti Tėvynę Lietuvą ir jos žmones, būti savo šalies, savo tautos patriotu, kaip reikia atjausti, gerbti kitus, ieškoti aplinkui gėrio, grožio, „deimančiukų" ir pan. Kai įsigilini į Juozo Tumo-Vaižganto asmenybės bruožus, jo nenuilstamą veiklą įvairiausiuose darbų baruose, gyvenimo siekius ir tikslus, taip ir norisi imti iš jo pavyzdį. Kai kuriose  situacijose, kai reikia gerai apgalvoto sprendimo, aš pagalvoju: „O kaip tokiu atveju pasielgtų Vaižgantas?" Ir  stengiuosi problemas spręsti taip, kaip jas sėkmingai spręsdavo garbusis mūsų kraštietis.

Man dažnai norisi pacituoti Stasio Šalkauskio pasakytus žodžius apie Vaižgantą: „Vaižgantas kaip tas evangelinis žibintas, visą gyvenime degęs ir savo tautą į šviesą ir tiesą kvietęs. Kaip jis mokėjo mylėti visus žmones! Kitas moka mylėti tiktai savo parapiją, savo kaimą, savo šeimą. O jis mylėjo visą tautą ir įvairiausių pasaulėžiūrų asmenyse jis matė deimančiukų. Ar kas gražiai parašė, ar kas gražiai pasielgė, ar kas pasakė- Vaižgantas su didžiausiu entuziazmu viskuo domėjosi, viską girdėjo, viską matė, visiems grožį rodė..." Man kaip žurnalistui Vaižgantas yra kaip įkvėpimo šaltinis. Nuo 1979-ųjų savo gyvenimą susiejau su tuometiniu kolūkiu, kurio sudėtyje buvo ir Vaižganto gimtieji Malaišiai. Reikėjo  rūpintis šiame kaime išlikusia rašytojo Tėviške ir ten pastatytu Vaižganto paminklu, organizuoti aplinkos tvarkymo talkas, jubiliejinius minėjimus ir pan. Šis malonus rūpestis mane „persekioja" jau keliasdešimt metų.   Kaimyniniame Kunigiškių kaime buvo išlikusi senovinė pradžios mokykla, kurioje teko mokytis ir Tumų Juozukui. Vėliau, jau tapęs žymiu rašytoju, laikraštininku, kunigu, jis savąją mokyklą globojo, šelpė vargingiau gyvenančius mokinius, dovanodavo mokymo priemonių. 1930- aisiais Kunigiškių pradžios mokykla buvo pavadinta Kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto vardu. Galiu pasididžiuoti, kad įdėjau nemažai ir savo pastangų, jog ši mokykla būtų restauruota ir tame pastate įkurtas muziejus. Man teko kurti muziejų, kuris dabar vadinasi Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejumi. Šį muziejų daugiau kaip dvidešimtį metų ir prižiūriu, priimu ekskursijas, organizuoju edukacines programas, rengiu parodas. Savaime suprantama, kad gyvenant ir dirbant taip arti Vaižganto, kyla įvairiausių kūrybinių sumanymų. Šiandien jau sunku ir besuskaičiuoti, kiek straipsnių, reportažų, apybraižų žiniasklaidai esu paruošęs, kiek foto parodų parengiau, kiek lankstinukų, brošiūrų išleidau „Vaižgantiška tematika". Ir solidžios apimties fotografijų albumai atsirado būtent dėka kūrybinio įkvėpimo, kuris kilo vaikštinėjant Vaižganto vaikystės ir jaunystės takais takeliais, lankant vietas, aprašytas, išgarsintas jo kūriniuose.

Taigi, Vaižgantas man reiškia labai daug - ir kaip paprastam žmogui, ir kaip žurnalistui.

 

- Ko tikėjotės, kai siuntėte savo naują knygą šios premijos vertinimo komisijai?

 

- Atvirai pasakius, kai kolegos žurnalistai iš Utenos ir Anykščių rengė rekomendacijas dėl Vaižganto premijos skyrimo mano „personai", nieko nesitikėjau. Tiesiog buvau įsitikinęs, kad vertinimo komisija ir vėl suras kokių „kabliukų" arba konkursui bus pateikta žymiai geresnių, vertingesnių kūrinių. Ir anksčiau ne kartą buvau pristatomas premijai. Bet mano kandidatūra vis neatitikdavo premijos skyrimo nuostatų reikalavimų. Pavyzdžiui, rekomenduodavo premijai ne žurnalistai, o kraštiečiai, su žurnalistika nesusijusių visuomeninių organizacijų atstovai, buvo pasiūlymų skirti man premiją už Vaižganto atminimo saugojimą, kraštotyrinę veiklą, rašinius spaudoje ir pan. Prieš kurį laiką premijai buvo pristatytas senokai išleistas mano fotografijų albumas, kai nuostatuose reikalaujama pastarųjų dviejų metų  kūryba. Žodžiu, Vaižganto premija mane vis aplenkdavo. Jau buvau įsitikinęs, kad šios premijos laureatu niekuomet netapsiu.

Esu dėkingas „Utenos apskrities žinių", „Utenio", „Anykštos" laikraščių redakcijoms, žurnalistams, tų kolektyvų vadovams gerbiamiems Antanui Kibickui, Donatui Čepukui, Gražinai Šmigelskienei, kurie rekomendavo mano kandidatūrą Vaižganto premijai. Nuoširdžiai dėkoju vertinimo komisijos nariams, už mane balsavusiems. Be galo dėkingas visiems, kurie surado laiko ir galimybių atvažiuoti į „Vaižgantines", už tuos nuoširdžius sveikinimų, linkėjimų žodžius, gėles, dovanas.

 

- Kas Jums, kaip žurnalistui, šiandien yra svarbu?

 

- Man asmeniškai kaip žurnalistui svarbu daug kas. Kadangi gyvenu kaimo vietovėje, gerai pažįstu sodiečius, žinau jų rūpesčius, problemas. Stengiuosi spaudoje tas problemas aprašyti. Jaudina masinė bedarbystė, daugelio žmonių siekis tapti valstybės išlaikytiniais, socialiai remtinais, nerimą kelia besaikis girtavimas, jaunimo noras emigruoti į užsienį. Aukštaitijoje, kaip ir visoje šalyje, kaimai tuštėja, nyksta, daug kur belikę tik vieniši senukai su savo godomis. Nebelieka kaimo vietovėse medicinos punktų, mokyklų, kultūros įstaigų, kai kur net nebeužsuka maršrutiniai autobusai. Kai apsilankau dabar tose pačiose vietovėse, kur teko buvoti prieš keliolika ar net keletą metų, matau akivaizdžius skirtumus, deja, blogąja prasme...

 

- Ar šiandien mūsų žiniasklaida yra reikiamame lygyje? Kas čia taisytino?

 

- Uolūs katalikai, jei jie yra tikrai dievobaimingi, stengiasi prisilaikyti dešimties Dievo įsakymų. Žurnalistai turi savo „Dievo įsakymus": Etikos kodeksą, Visuomenės informavimo įstatymą ir pan. Labai gaila, kad ne visi žurnalistai ir ne visada tų aiškiai dokumentuose, įstatymuose nurodytų dalykų laikosi. Ko verta būna tokia žiniasklaida, kur vaikomasi sensacijų, tiesiog mėgaujamasi kriminalais, smulkiausiai aprašinėjami šeimyniniai konfliktai, politikų ar dainininkų gyvenimo užkulisiai, pamirštant bet kokias moralės, dorovės normas? Kai kurių laikraščių vien dėl tokios rašliavos net nesinori imti į rankas. O kas rašoma storiausiuose, lakuotuose, blizgančiuose žurnaluose? Vien tik apie aukštuomenę, madas, turčių gyvenimą, detaliai per keletą puslapių aprašinėjama kokie aktoriai penkis kartus išsiskyrė ar susituokė, kas su kuo permiegojo ir t.t. Tarsi negyventų šalia mūsų paprasti, kuklūs, bet įdomūs, žurnalistų plunksnų verti žmonės: mokytojai, gydytojai, inžinieriai, žemdirbiai? Tarytum nebeliko mūsuose jokių problemų, visi yra turtingi ir laimingi. Nesinori žiūrėti daugelio televizijos laidų, kurios lėkštos, banalios, nežinia kam reikalingos, kuriuo tikslu kuriamos. Kartais viena ar kita laida taip išreklamuojama, taip išgarsinama, o pasižiūrėjus supranti, kad tai- visiškas niekalas...

Labai nemaloniai nuteikia internetinėje žiniasklaidoje talpinami komentarai, pasirodžius publikacijoms. Jeigu komentatoriai privalėtų pasirašyti tikru vardu, pavarde, nerašinėtų visokiausių šlykštynių. Dabar gi, pasislėpę po anonimų ir išgalvotų vardų „kauke" tokie komentatoriai suvedinėja asmenines sąskaitas, užgaulioja, įžeidinėja straipsnių herojus ar autorius, išlieja didžiausią neapykantą bet kokiais aptariamais klausimais. Mano nuomone, internetinė žiniasklaida, kuri deda bet kokius ir bet kieno parašytus bjauriausius komentarus,  yra paties žemiausio lygio. Ir būtinai reikia čia kardinalių pataisų, nes tokia žiniasklaida jau tampa tikra „purvasklaida". Tobulėti dar galima ir būtinai reikia visose gyvenimo srityse, tame tarpe ir žurnalistikoje. Reikia suprasti, kad visuomenė ne tokia kvaila, kuri priima bet kokią raštliavą ar „tept-lept" sukurptą televizijos arba radijo laidą. Žmonės sugeba atsirinkti, kas yra kas... 

Mane dar stebina tokie dalykai, kaip tiesiog piktnaudžiaujama žurnalisto vardu. Turtingi verslininkai, norintys pasipuikuoti politikai įsteigia žiniasklaidos priemonę (laikraštį, naujienų portalą, radijo stotį ar vietinę televiziją) , nusamdo pirmą pasitaikiusį niekuo su žurnalistika nesusijusį žmogų. Žiūrėk, tasai jau ir prisistato visiems ir visur esąs žurnalistas. Nors jam  iki žurnalistikos, žurnalisto darbo toli, toli. Be to, stebina, jaudina ir net  pykdo tokių pseudo žurnalistų įžūlumas, grubumas, arogantiškumas. Ach, kaip jie vaidina nepakeičiamus talentus, visažinius ir visagalius... Taip tiesiog menkinamas tikrų žurnalistų, kurie yra baigę atitinkamas studijas, įgiję žurnalisto profesiją, tapę Žurnalistų sąjungos nariais, garbingai atlieka savo pareigas, prestižas.

 

- Su kokiomis problemomis dabar susiduria žurnalistai, dirbantys mūsų rajonų laikraščiuose, regioniniuose internetiniuose portaluose?

 

- Jau senokai nebedirbu etatinio darbo rajoninėje žiniasklaidoje, vykdau redakcijų užduotis, dirbdamas pagal autorines sutartis. Todėl, atsakydamas į šį klausimą, galiu kartais būti ir neobjektyvus. Tačiau akivaizdu, kad šalies valdžios nenoras suprasti rajonų žurnalistų darbo specifikos, neįsigilinimas į vietinės žiniasklaidos problemas, daro neigiamą poveikį tiek žurnalistams, tiek leidėjams bei skaitytojams. Kadangi nėra normalios PVM mokesčių lengvatos popieriui, spaudos leidiniams, o laikraščių spausdinimo bei kitokių paslaugų ir prekių kainos kyla,  redakcijos sunkiai verčiasi, vos išgyvena. Tenka branginti laikraščių prenumeratą, todėl mažėja prenumeratorių skaičius, leidėjai priversti mažinti laikraščių tiražą, atlyginimus ir honorarus darbuotojams, kai kurios redakcijos netgi mažina darbuotojų skaičių. Spaudos, radijo ir televizijos fondo  skiriamos lėšos paremti laikraščių leidybą- ne išsigelbėjimas. Dar provincijoje, kur leidžiami keli laikraščiai ar veikia keli regioniniai interneto portalai, jaučiama didelė konkurencija. O jei dar toji konkurencija „nesveika", tai žurnalistams būna tikrai nelengva. Žurnalistams būna nemaža kliūtis vietinio lygio valdininkai, sukuriantys savo išgalvotas bendravimo su žurnalistais taisykles. Įsivaizduokite, koks gali būti korespondencijos aktualumas, operatyvumas, jei valdininkai nenori suteikti operatyvios informacijos, siuntinėja vargšą žurnalistą nuo vieno pareigūno pas kitą, jei reikalaujama klausimus pateikti raštu ir t.t.? Kai kurios savivaldybės jau nebenori teikti informacinių pranešimų žiniasklaidai, nebeorganizuoja spaudos konferencijų, o už mokesčių mokėtojų pinigus leidžia savo laikraštėlius, informacinius biuletenius.

Aš asmeniškai su tokiu valdininkų biurokratiškumu, abejingumu, nenoru bendrauti su žurnalistais nesusidūriau. Tačiau iš plunksnos „brolių" ir „seserų" apie tai esu girdėjęs.

 

- LŽS svetainės skaitytojams būtų įdomu daugiau sužinoti apie Jus. Prisistatykite.

 

- Mielai trumpai galiu papasakoti apie save. Esu Anykščių krašto sūnus. Gimiau netoli Anykščių, Bikūnų kaime, 1951 m. rugpjūčio 1 d. Baigiau Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą, po to  Vilniaus 21-ojoje technikos mokykloje įsigijau spaustuvininko specialybę. Dar tebesimokydamas Vilniuje pradėjau dirbti žurnale „Ekrano naujienos". Paskui įsidarbinau Jonavos rajono laikraštyje „Jonavos balsas". Atsiradus laisvai darbo vietai, grįžau į Anykščius ir pradėjau foto korespondento pareigose rajono laikraštyje „Kolektyvinis darbas" ( „Anykštos" pirmtake). Iš čia 1972 metais buvau pašauktas į sovietinę kariuomenę. Į redakciją vėl grįžau po armijos 1975-ųjų pavasarį. 1975-aisiais tapau Žurnalistų sąjungos nariu. Kurį laiką žurnalisto darbą reikėjo  primiršti, nes teko padirbėti tuometiniame „Lenino keliu" kolūkyje pirmininko pavaduotoju kultūriniam -masiniam darbui. 1989 metais neakivaizdžiai baigiau studijas Vilniaus universitete, kur įgijau žurnalisto specialybę. Vėliau skirtingu laiku darbavausi laikraščiuose „Diena",  „Ūkininko patarėjas", „Ukmergės diena", „Privatus seklys", „Šilelis", „XXI amžius", žurnale „Gimtasis kraštas". ( Kai kurie leidiniai bankrutavo, kiti užgeso tyliai, kaip ir buvo atsiradę, kai kur buvo mažinami etatai, su kitais teko atsisveikinti dėl mažų atlyginimų, nepatenkinamų darbo sąlygų ir pan.) 2007- 2013 metais dirbau puse etato Anykščių rajono savivaldybės administracijoje specialistu ryšiams su visuomene, kol buvo panaikintas šis etatas.

Šiuo metu dirbu muziejininku Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejuje ( nepilną darbo dieną), taip pat pagal autorines sutartis bendradarbiauju laikraščiuose „Utenis", „Utenos apskrities žinios", „Anykšta", „XXI amžius". Taip besidarbuodamas sulaukiau ir užtarnauto poilsio, nors apie tikrą poilsį dar negalvoju...

Esu apdovanotas Lietuvos savivaldybių asociacijos, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos įsteigta Jono Vileišio premija, skiriama žurnalistams, rašantiems apie savivaldą ( 2008 m.), 2010 metais man buvo skirta Anykščių rajono savivaldybės įsteigta Teresės Mikeliūnaitės vardo kultūros premija, tais pačiais metais tapau ir Vaižganto mažosios premijos „Už kūrybinius nuopelnus Svėdasų kraštui", įsteigtos Svėdasų seniūnijos, laureatu. Dabar jau galiu prie savo veiklos įvertinimo prirašyti ir ką tik gautą garbingą Vaižganto premiją...

Politiniame gyvenime nedalyvauju, jokiai partijai ar kokiam nors judėjimui nepriklausau.

 

 

- Jūs ne tik rašote, bet ir daug fotografuojate. Ar senai draugaujate su fotoaparatu?

 

- Taip, labai seniai. Dar tebesimokydamas vidurinėje mokykloje lankiau foto būrelį ir įgijau pirmuosius įgūdžius.1970-aisiais, jau baigdamas mokyklą, gana neblogai fotografavau, mokėjau daryti ir spalvotas nuotraukas. Kadangi nuotraukas ir rašinius spausdindavau rajono bei respublikinėje spaudoje, gaudavau honorarą. Susitaupęs galėjau nusipirkti  tuo laiku laikomą vienu iš geriausių veidrodinį foto aparatą Zenit" su keičiamų objektyvų komplektu. Su foto aparatu nesiskirdavau ir kariuomenėje, ir laikraščių redakcijose, ir kitų darbų baruose. Pats ryškindavau filmus, darydavau  nuotraukas. Dabar , kai mus supa kompiuteriai, išmanieji telefonai ir kitokios „mandrybės" fotografuoti ir pateikti nuotraukas žiniasklaidai yra „vienas juokas". Aš ir toliau savo tekstams pats darau nuotraukas. Organizuoju savo darbų parodas. Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejuje nuolat kabo po keletą mano foto parodų. Tradicinių „Vaižgantinių" dalyviai mano darytas nuotraukas gali pamatyti iškabintas ant senųjų Malaišių pastatų sienų. Pats iliustravau daugybę informacinio pobūdžio bukletų, lankstinukų, knygelių. 2009 metais parengiau ir išleidau didelės apimties fotografijų albumą „Nusilenkime Vaižganto Žemei..." O už 2013 metais išleistą fotografijų albumą „Vaižgantinių šviesa virš Malaišių" gavau šiųmetinę Vaižganto premiją. Noriu pasidžiaugti, kad mano dukra Simona, dar tebesimokydama Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijoje, taip pat pradėjo domėtis fotografija. Manau, kad tam turėjau įtakos jai ir aš. Simona gimnazijoje ir kitur surengė keletą personalinių foto parodų, dabar jos nuotraukų paroda „Tarp Žemės ir Dangaus" puošia Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus Meno galeriją. 2011 metais Simona Bagdonaitė parengė ir išleido meninių nuotraukų albumą „Padangių egzotika fotografijose" ir kaip jauniausia autorė, išleidusi fotografijų albumą, pateko į Lietuvos vaikų rekordų ir Lietuvos rekordų knygas. Man kaip žurnalistui ir fotografui belieka tiktai tuo didžiuotis. Studijuodama Vytauto Didžiojo universitete Kaune lietuvių filologiją ir leidybą, mergina laisvalaikiu taip pat nesiskiria su fotoaparatu. Svajoju apie tai, kad kada nors abu parengsime bendrą nuotraukų parodą ar kokį leidinį...

 

- Žinau, kad Jūs esate ir labai aktyvus visuomenininkas, kraštotyrininkas. Kaip derinate žurnalistiką su visuomenine veikla?

   

- Dėkoju Jums už tokius gerus atsiliepimus mano adresu. Kraštotyra domiuosi jau ne vieną dešimtmetį, ir tai labai praverčia tiek dirbant muziejuje, tiek žurnalistiniame darbe. Esu parengęs nemažai kraštotyrinių darbų, kuriuos paskelbiau (ir skelbiu) žiniasklaidoje, savo autorinėse knygelėse. 2006-aisiais kartu su bendraminčiais įkūrėme nevyriausybinę organizaciją- asociaciją Vaižgantiečių klubas „Pragiedrulys". Vadovauju šiai organizacijai. Buriame Vaižganto kūrybos gerbėjus ir jo tikslų sekėjus iš visos Lietuvos, globojame kultūrinius ir istorinius paminklus, menančius Vaižgantą, prižiūrime jo gimtuosius Malaišius. Organizuojame įvairius kultūrinius renginius, tarp jų ir žymiąsias „Vaižgantines". Redaguoju neperiodinį kultūros temomis rašantį laikraštį „Pragiedrulių žemė", kurį išleidžiu, kai pasiseka rasti rėmėjų ir sukaupti atitinkamą kiekį pinigėlių. Visuomeninę veiklą su  žurnalistika pavyksta suderinti, viena kitai jos nemaišo. Visuomeninė veikla, susitikimai su bendraminčiais, bendri darbai ir siekiai, ieškojimai padiktuoja neblogų temų rašiniams. Vienam būtų sunku viską aprėpti, tačiau turiu gerų pagalbininkų. Ypatingai daug padeda man žmona Aldona- kultūros darbuotoja.

Tiesa, per didelį užimtumą kartais nebelieka laiko paskaityti mėgiamai knygai. Tam užsiėmimui tenka skirti vakarus. O knygas mūsų šeima mėgsta, turime namuose sukaupę ir savo biblioteką. Neseniai pabandžiau visas mūsų asmeninės bibliotekos knygas suskaičiuoti, suregistruoti. Net pats nustebau kiek tų knygų turime- per 2500 !

 

- Ką galėtumėte palinkėti kolegoms, LŽS svetainės skaitytojams?

 

- Norėčiau palinkėti visokeriopos sėkmės, stiprios sveikatos, kūrybinės sėkmės, skaitomų rašinių, įspūdingų fotonuotraukų, žiūrimų televizijos ir klausomų radijo laidų.O užbaigti šį interviu norėčiau mūsų klasiko Juozo Tumo-Vaižganto žodžiais, kurie labai pritinka ir žurnalistams: „...Tikras kūrėjas, idėjos gimdytojas, kuria laisvėje ir nelaisvėje, klėty ir prieklėtyje, nes... turi kurti, nes negali nekurti: kas sieloje susidaro, turi pasireikšti..."

 

-Ačiū už įdomų pokalbį.

 

Kalbino Vytautas Žeimantas

 

Rubrika Savaitės tema yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2015-01-03 11:08
 
 

Komentarai (7)

Jūsų el. paštas

at

2016-12-15 19:32

falšyvas žmogus - nevertas pagarbos

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Aldona

2014-10-14 14:42

Nemenkinkim Vaižganto.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Ta

2014-10-12 13:55

Ka čia Vaižgantas, su savo Severiutę. Seksbombos valdo televiziją.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Henrikas

2014-10-04 08:53

Mums reikia aktyviau plėtoti Vaižgantines idėjas.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Vytautas Bagdonas

2014-10-01 14:37

Nuoširdžiai dėkoju visiems kolegoms žurnalistams, kurie mane pagerbė, įvertino, pasveikino Vaižganto premijos skyrimo proga.
Linkiu Jums visiems stiprios sveikatos, kūrybinės sėkmės ir visko, ko tiktai geidžia Jūsų širdys...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Juozas Stasinas

2014-09-26 13:08

Sveikinu ir džiaugiuosi, kad Vytauto kūrybinė veikla įvertinta garbinga Vaižganto premija. Vertas ir dar kartą vertas.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Vida

2014-09-26 08:42

Pritariu, kad laikraščiuose daug rašliavos.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media