Savaitės tema

D. Radzevičius: Pokalbį pradėsiu nuo paprasto klausimo. Viename iš ankstesnių interviu, kuriuos esu skaitęs, įsiminė tai, kaip Jūs apibūdinote šiuolaikinės televizijos turinį. Įdomiai nuskambėjo apibūdinimas, kad šiuolaikinė komercinė televizija šiandien ugdo "debiliukus".

H. Vaitiekūnas: Neatsimenu, ar tiksliai taip esu išsireiškęs, bet tokiai minčiai iš esmės pritariu.

D. Radzevičius: Tokia mintimi norėta pasakyti, kad komercinė televizija dar tik ugdo, ar tokia dalis žmonių, kaip pavyzdžiui dabartiniai mūsų politikai, atėję iš televizijos, jau yra išugdyta?

H. Vaitiekūnas: Yra labai geras senas posakis: „Žodis moko, pavyzdys patraukia". A. Valinskas nebuvo pirmasis, atėjęs su savo grupe draugų. Ir iš karto buvo matyti išsisluoksniavimas: išsyk pasimatė, kuris yra protingas, kuris yra pakliuvęs atsitiktinai (kuriems vėliau teko išeiti iš Seimo), o kuris kryptingai bando apsimesti kvaileliu arba nusižeminti, labai atsiprašau už ne mano sugalvotą žodį - iki "runkelio" lygio.

Tokie politiniai veikėjai nori kvailos, reitinginės programos, kuri patrauktų mases žmonių, ir tokių politikų atsiranda vis daugiau. Tarsi geometrine progresija televizijos eteris užpildomas minėtomis programomis ir dažnai išgirstama, kad "nebėra ką žiūrėti". Taip kuriama masinė kultūra, o pati televizija, atsiprašau už grubų išreiškimą, tampa paplovų duobe.

D. Radzevičius: Henrikai, tarp posakių "nėra ką žiūrėti" ir "nėra ką rinkti" yra sąsaja?

H. Vaitiekūnas: Šimtaprocentinė. Mano nuomone, jei politiko nėra televizijoje, nelabai jį norima rinkti ir į Seimą - norima rinkti tik matytus, pažįstamus veidus. Yra net tokia išlyga - jei esi televizijoje, tai 50 procentų tave myli, o likusieji 50 procentų - tavęs pakęsti negali.

Kartą su vieno laikraščio redaktoriumi esu sutaręs parašyti straipsnį, kuris bus visiškai neredaguotas. Tame straipsnyje prarašiau tokį sakinį: kad A. Valinskas yra visiškai niekinis politikas, tačiau nepakeičiamas pramogų verslo žmogus. Ir, deja, to sakinio neliko - vis dėlto buvo nuspręsta jo atsisakyti. Tiesiog, matyt, redaktorius taip nusprendė dėl asmeninių simpatijų tam politikui ir mūsų subjektyvios nuomonės ties čia išsiskyrė.

D. Radzevičius: Nuosekliai prakalbome apie politiką, rinkimus ir viešuosiuos ryšius, tarp jų - juoduosius viešuosius ryšius. Pats šiuo metu dėstote jauniesiems žurnalistams apie juoduosius viešuosius ryšius. Kas paskatino Jus kelti koją giliau iš žurnalistikos į kitapus žurnalistiką - viešuosius, ypač juoduosius viešuosius ryšius?

H. Vaitiekūnas: Atsitiktinumas. Taip man buvo pasiūlyta. Iš televizijos laidų vedėjų išėjau pats, nes, mano nuomone, labai svarbu laiku pasitraukti. Dar ir šiandien matau laidų vedėjų, kuriems jau būtų metas pasitraukti. Nesakau, kad niekada negrįžčiau į televiziją, tačiau tai turėtų būti tikrai geras pasiūlymas.

Juodieji viešieji ryšiai yra kita žurnalistikos pusė, ji tikrai įdomi ir šioje srityje kasdien išmokstu vis ko nors naujo.
Juodieji viešieji ryšiai - tai paslaptis, kuri turi būtinai egzistuoti. Pavyzdžiui, ne taip seniai išleista buvusio prezidento Valdo Adamkaus knyga, kuri susilaukė didelio atgarsio dėl joje paminėtų kažkokių "paslaptingų" ir svarbių faktų. Tada visiems pasidaro įdomu, visi nori sužinoti tai, ko kiti dar nerašė.

D. Radzevičius: Kaip jau buvome minėję, juodieji viešieji ryšiai yra labai susiję su politika..

.

H. Vaitiekūnas: Taip, be abejo, tai yra labai susiję...Juodieji viešieji ryšiai, kaip aš įžiūriu, egzistuoja beveik visur.

Pavyzdžiui, neseniai vykusios Sartų šventės įvykis. Kažkodėl vieno laikraščio redaktorius V. Neverdauskas nusprendė, kad reikia šventę nukelti ir apie tai paskelbė laikraštyje. Visi ėmė apie tai diskutuoti, prieštarauti, įtarti, kad čia galbūt susipynę kažkieno interesai. Vėliau internetinėje žiniasklaidoje pasirodo nuotraukos su kruvinomis žirgų galvomis ir gasdinančiomis antraštėmis, kad lietuviai kankina gyvulius esant tokiam šalčiui. Kas vyksta iš tiesų: viena grupė žmonių nori, kad šventė vyktų vieną dieną, kiti - kitą. Įdomu tai, kad tie šventės dalyviai, kurie turėjo lietuviškus, paprastus žirgus, teigė, jog šventė turi vykti nustatytą dieną ir visiems yra lygios teisės, net esant ir tokiam šalčiui, o štai tie, kurie turėjo itin brangių veislių žirgus, piestu stojo prieš nustatytą šventės datą bijodami, kad jų ristūnai gali iš tiesų peršalti ar susirgti. Vėliau paaiškėjo, kad nieko baisaus žirgams taip ir neatsitiko, šventė baigėsi kartu su visomis aistromis. Čia buvo paprasčiausias interesų konfliktas, juodųjų viešųjų ryšių tikslas pasiektas - visuomenė buvo įaudrinta, dalyvavo diskusijose, skyrė savo dėmesį ir laiką.

Juokingas momentas buvo su stintų švente, kuri tuo pačiu metu vyko ir Palangoje, ir Kretingoje. Televizijos laidoje "Labas rytas" stovėjo abiejų miestų merai, kurie vienas per kitą šaukė "pas mus geriau", tačiau vėliau kalbinami žurnalistės nei vienas nepasakė, kad nevykite į konkurentų šventę. Čia tas pats, kas rodyti žinių laidą tuo pačiu metu per kelis televizijos kanalus. Mano supratimu, kova dėl žiūrovo yra betikslė, nes kovojama dėl to paties žiūrovo, vietoje to, kad jis pamatytų ir vienos, ir kitos televizijos kanalo žinias, arba sudalyvautų abiejų miestų šventėje. O ten kur yra kova, kur yra konfliktas, būtinai įtraukiama žurnalistika, atsiranda viešieji, ir būtinai - juodieji viešieji ryšiai.

D. Radzevičius: Pereikime prie aktualijų. Kasdien viešojoje erdvėje mes matome įvarių konfliktų, skandalų. Pavyzdžiui, dabar vykstantis Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos vadovo atleidimas/neatleidimas: paprastam žiūrovui tai atrodo visiškas absurdo teatras: niekas neaišku, nesuprantama, kas yra kieno pusėje. Į istoriją įtraukta ir prezidentė Dalia Grybauskaitė...

H. Vaitiekūnas: Ateis laikas ir sužinosime. Gal po kokių 15 metų knygą parašys ir pati prezidentė - tada ir sužinosime, kaip iš tiesų viskas buvo.

D. Radzevičius: Pakalbėkime apie dabartinius mūsų politikus-lyderius bei valstybinių institucijų vadovus, kurie visi užsiima viešaisiais ryšiais. Gilinantis į "nematomus" juoduosius viešuosius ryšius, paklausiu, kiek tuose politikų viešuosiuose ryšiuose esama tikrųjų viešųjų ryšių?

H. Vaitiekūnas: Jūsų labai geras klausimas. Jų yra labai nedaug. Aš dar kitaip pasakysiu: tai yra lietuviški viešieji ryšiai ir lietuviški juodieji viešieji ryšiai. Turiu omenyje, kad lietuviai visada sako viena, galvoja antra, o daro trečia. Negalėčiau paaiškinti tiksliai, kodėl taip yra: gal tam įtakos turi mūsų vaikų auklėjimas, bažnyčia...

D. Radzevičius: Šį rudenį artėja rinkimai. Daug kas jau dabar svarsto, kaip bus - geresnis, ar blogesnis Seimas. To viešumo, apie kurį mes kalbame, turbūt, yra išmokę jau visi: ne tik pramogų pasaulio atstovai, bet ir politikai yra išmokyti arba apmokyti viešųjų ryšių, turi viešųjų ryšių specialistų, patarėjų. Kaip manote, ar šių rinkimų metu nematomų juodųjų viešųjų ryšių bus tiek pat daug kaip ir anksčiau?

H. Vaitiekūnas: Be abejonės. Jau dabar tam ruošiamasi, rengiami scenarijai, laukiama tinkamos dienos, kada bus galima pasinaudoti juodaisiais viešaisiais ryšiais. Visada atsiras kokių nors įdomių visuomenei naujų faktų.
Žinoma, būna ir nevykusių "šūvių" - kaip neseniai televizijos laidoje pasisakęs Vladimiras Romanovas...

D. Radzevičius: Gal taip buvo sumanyta specialiai? Skandalas kilo - dėmesio yra.

H. Vaitiekūnas: Manau, kad tai negalėjo būti tyčinis sumanymas. Dėmesio yra, bet proto šioje situacijoje - nėra.

D. Radzevičius: Sugrįžkime į pačią pokalbio pradžią apie televizijos ugdomus "debiliukus". Nors įvairios nevyriausybinės organizacijos tarsi bando atkreipti rinkėjų dėmesį, kad šie atidžiau rinktų politikus, kad nepasikliautų tuščiais pažadais, bet visgi tyrimai ir realijos rodo ką kitą. Kodėl taip yra?

H. Vaitiekūnas: Taip, deja, bet taip yra. Vistiek išrenkami tie patys politiniai veikėjai. Aš niekaip iki šiol nesuprantu Viktoro Uspakicho fenomeno, už ką ji taip myli Lietuvos žmonės.

Kartą teko dalyvauti vienoje televizijos pokalbių laidoje kartu su Viktoru Uspaskichu. Nustebau, kai tos laidos vedėja, būdama tikra savo srities asė, lengvai atidavė mikrofoną Viktorui Uspaskichui, kuris kalbėjo visiškus niekus, ir ramiai jo klausėsi. Tuomet man kilo tik viena mintis - nupirko. Nebūtinai pinigais, bet kažkuo nupirko.

D. Radzevičius: Pakalbėkime apie žurnalistikos susiliejimą su viešaisiais ryšiais. Paprasčiau kalbant - žurnalistų susiliejimas su tais, kuriems reikia viešumo - su verslo atstovais, politikais. Kaip tokią tendenciją vertintume kaip stebėtojas iš šono?

H. Vaitiekūnas: Yra tokia viena moteris politikė, kuri labai man patinka, tačiau ji taip pat šneka tokius niekus, kaip ponas Vladimiras Romanovas. Ir aš bijau net kam nors prasitarti, kad ji man patinka, nes jaučiu gėdą. Ji padariusi tikrai daug gero Lietuvai, bet, deja, neturinti gerų patarėjų viešiesiems ryšiams. Politikė dar gyvena tarsi "užvakar", nors reiktų gyventi šiandien, prisitaikius prie šiandieninių tendencijų.

Visą laiką reikia mokytis, ką dauguma mūsų politikų nustojo daryti, laikydami save "pasaulio bambomis".

D. Radzevičius: O kaip pati visuomenė? Kiek visuomenės, Jūsų nuomone, nustojo norėti mokytis, tobulėti ar iš viso kažko siekti?

H. Vaitiekūnas: Problema čia ir yra, kad visuomenė mokosi iš televizijos. Labai didelė dalis žmonių mano, kad televizija - tai ir yra visas pasaulis: aktualijos, naujausios žinios, pramoginės, mokomosios laidos ir t.t. Ir todėl tas išsilavinimo lygis yra žemas. Jis būtų geras, jei ir pati televizija manytų, kad ji yra visas pasaulis, tačiau yra kitaip - visada žiūrima, kaip "išdurti žiūrovą".

D. Radzevičius: Kaip tokiame kontekste skamba, Jūsų nuomone, premjero žodžiai, kad Lietuva artimiausiu metu turi tapti pažangia aukštų technologijų, aukšto intelekto, išskirtinių savybių šalimi? Ar įmanoma tokia misija?

H. Vaitiekūnas: Aš galiu atsakyti, ką galvoja tas žiūrovas ar klausytojas, girdėdamas tokius žodžius: "Šnekėk, šnekėk, tavo laikas jau baigiasi. Ateis kitas premjeras - kalbės apie kitas technologijas".

D. Radzevičius: Šiandien egzistuoja tokia tendencija, kad visi apie visus viską žino: koks politikas kur pietavo, kelionės maršrutą, kam paaukojo, kartu dar egzistuoja ir juodieji viešieji ryšiai. Prie ko visa tai veda, Jūsų nuomone, jei tokia tendencija išliks tokia pati?

H. Vaitiekūnas: Artimiausius dešimt metų, mano nuomone, niekas nesikeis. Gal dar bus išleista keleta knygų, tokių kaip prezidento Valdo Adamkaus, iš kurios mes po kruopelytę rinksimės sau faktus.

D. Radzevičius: Neseniai su vienu vyriausiuoju redaktoriumi, atsivedusiu jaunų žurnalistų grupę, teko kalbėtis apie optimistinius bei pesimistinius scenarijus, kurie šiandien yra pamėgti ne tik verslo atstovų, bet ir politikų, vertinančių šalies ekonominę padėtį. Vyriausiasis redaktorius, kalbėdamas apie Lietuvos viešąją erdvę, pasakė taip: nors yra galimi du scenarijų variantai, tačiau bet koks optimistinis scenarijus vis dėlto yra šiek tiek "idiotiškas", o pesimistinis scenarijus yra žymiai realesnis.

H. Vaitiekūnas: Labai įdomi mintis, tačiau aš su ja nesutinku. Nors pokalbio metu prikalbėjau, atrodytų, Jums daug neigiamų dalykų - ir apie televiziją, ir politikus, ir žiūrovus, ir pačią žiniasklaidą, vis dėlto, aš esu labai didelis optimistas ir tikiu, kad viskas pasikeis.

D. Radzevičius: Kas pačiam leidžia tikėtis optimistinio scenarijaus?

H. Vaitiekūnas: Būtent jauni žmonės. Yra tiek daug gabių žmonių, tačiau yra viena didelė problema - ar jie čia liks. Čia jau mūsų Vyriausybės ir apskritai mūsų visuomenės problema, kurią būtina spręsti.

D. Radzevičius: Ir trumpas paskutinis klausimas: jeigu jaunoji karta yra ateitis, tai kas laukia senosios kartos?

H. Vaitiekūnas: Norėčiau pabaigti taip pat optimistiškai. Mano mamai yra 94 metai ir ji šiandien jaudinasi dėl vienintelio dalyko - kad jei nenupirksiu reikalingo priedėlio prie televizijos, ji negalės matyti "Panoramos". Tad, manau, senoji karta nėra prarasta.

D. Radzevičius: Dėkoju Jums už pokalbį.

Pokalbio vaizdo reportažą žiūrėkite: http://dainius.org/dainius-org-tv/

Parengtas interviu yra dalis Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto