Sukaktys, jubiliejai

2022 metų sausio 10-31 dienomis T. Vrublevskio skaitykloje veiks paroda „Kunigystei ir baltarusių tautiniam atgimimui skirto Adomo Stankevičiaus gyvenimo ženklai Vilniuje".

Parodą, skirtą baltarusių kunigo, rašytojo, pedagogo, tautinio judėjimo vedlio Adomo Stankevičiaus 130-osioms gimimo metinėms parengė Lietuvos MA Vrublevskių biblioteka ir Gudų kultūros draugija.

Parodos aptarimas įvyks sausio 18 d. 15 val. su vienu iš parodos autoriumi dr. Aleksandru Adamkovičiumi, Gudų kultūros draugijos pirmininku.

Registracija į renginį: ruta.kazlauskiene@mab.lt

Vrublevskių biblioteka didžiuojasi fondu, kurį sudaro Vilniaus baltarusių Ivano Luckevičiaus muziejaus eksponatai. Lietuvoje vokiečių okupacijos metu dalis fondo dokumentų buvo paslėpta Šv. Mykolo bažnyčios, kurios klebonas buvo Adomas Stankevičius, rūsiuose. Jo pastangomis dokumentus pavyko išsaugoti. Parodoje eksponuojami įrašai apie gautus rankraščius iš muziejaus rinkinių, buvusių Vilniaus šv. Mykolo bažnyčios rūsiuose, bei bažnyčios karo metais patirtų nuostolių apžiūros aktas.

Lietuvos sostinėje Adomas Stankevičius praleido didžiąją dalį savo kūrybinės, švietėjiškos, pedagoginės, politinės veiklos bei kunigystės metų. XX a. pradžioje daugelis vilniečių pažinojo baltarusių kunigą Adomą Stankevičių: klausėsi jo pamokslų, skaitė jo knygas, prenumeravo jo leidžiamus ir redaguojamus periodinius leidinius. Adomas Stankevičius puikiai mokėjo lietuvių kalbą. Lietuvos katalikų kunigai labai vertino jį ir gerbė. „Jis buvo šventas žmogus, savo meile apgaubęs visus" - prisiminė kunigas Vaclovas Aliulis.

1926 metais kun. Adomas Stankevičius Vilniuje įkūrė Baltarusių P. Skorinos spaustuvę, kuri veikė iki 1940 metų. Vilniuje buvo išleisti Adomo Stankevičiaus darbai tikybos, istorijos, literatūros, kritikos, filosofijos temomis, kurių dalis eksponuojama parodoje.

Eksponuojami Adomo Stankevičiaus, stojimo į Vilniaus kunigų seminariją dokumentai, taip pat jo kaip Vilniaus šv. Mykolo parapijos klebono prašymas Vilniaus arkivyskupui aprobuoti maldas.

Ekspoziciją papildo Jankos Šutovičiaus 1972 metais parašyta apybraiža apie kun. Adomą Stankevičių. Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje saugomi leidiniai iš asmeninės Adomo Stankevičiaus kolekcijos, kurių dalis eksponuojama parodoje.

Adomas Stankevičius - vienas iškiliausių XX a. pirmos pusės Vilniaus ir visos Lietuvos baltarusių švietėjų.

Adomas Stankevičius gimė 1892 metų sausio 6 dieną Arlianatų kaime Vilniaus gubernijos Ašmenos rajone. Jis buvo kilęs iš katalikų valstiečių Vincento ir Antaninos Dasiukevičių šeimos. Mokėsi parapinėje Barūnų, Alšėnų ir Ašmenos mokyklose. Mokyklą baigė 1910 metais.

Adomo Stankevičiaus tautinės tapatybės formavimuisi lemiamą poveikį turėjo Vilniuje leistas laikraštis „Naša Niva" (1909 metais buvo jo korespondentu) bei ryšiai su Sankt Peterburgo dvasinės akademijos absolventu kun. Adomu Lisovskiu. Jam padedant, Adomas Stankevičius 1910 metų rudenį įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Besimokydamas joje, organizavo edukacinį „Baltarusių būrelį", vėliau buvo jo vadovu. Sambūrio veikla pažadino baltarusių seminaristų tautinės tapatybės jausmą.

1914 metų rudenį Adomas Stankevičius pradėjo studijuoti Peterburgo dvasinėje akademijoje, kurioje 1918 metų pavasarį baigė kanonų teisės studijas. 1914 m. gruodžio 28 d. buvo įšventintas į kunigus.

Bendradarbiavo Peterburgo leidiniuose „Svetač" ir „Dziannica". Adomas Stankevičius buvo vienas iš Baltarusių krikščionių demokratų sąjungos įkūrėjų (1917 metais). Tų pačių metų gegužę dalyvavo Baltarusių katalikų dvasininkų suvažiavime Minske, kuriame skaitė pranešimą apie baltarusių tautinį judėjimą.

Liepos mėnesį Dysnos valsčiuje pradėjo skaityti pamokslus baltarusiškai (sakė juos Dysnoje, Drujoje, Baradzeničuose, Armanavičiuose, Idoltoje, Ikaznėje, Mioruose, Pahoste, Šarkauščinoje). 1918 metų rudenį buvo paskirtas parapijos vikaru Drahičine prie Bugo.

1919 metų rugpjūtį grįžo į Vilnių ir pradėjo religinę ir tautinę veiklą, organizavo baltarusių sielovadą.

Dalyvavo labdaros organizacijose, dėstė tikybą Vilniaus baltarusių gimnazijoje, vadovavo Baltarusijos krikščionių demokratų sąjungos (nuo 1926 metų - Baltarusijos krikščioniškoji demokratija) veiklai.

1919 m. gruodžio 13 d. buvo kooptuotas į Baltarusijos Liaudies Respublikos tarybą.

1922-1928 metais nuo Tautinių mažumų bloko buvo išrinktas ambasadoriumi į Lenkijos Seimą.

Vėl dėstė tikybą baltarusių gimnazijoje Vilniuje, iš kurios 1933 metais buvo atleistas lenkų valdžios. Iki 1935 metų dirbo Vilniaus profesinėje mokykloje.1924 metais tapo Baltarusijos mokyklų draugijos pirmininku, 1926 metais - Baltarusijos ekonomikos ir kultūros instituto pirmininku.Adomas Stankevičius buvo Baltarusijos katalikų laikraščio „Krynica" vyriausiasis redaktorius ir leidėjas, o vėliau, 1927-1938 metais, leido žurnalą „Chryscijanskaja dumka". 1928 metais su kitais veikėjais įkūrė Baltarusijos katalikų leidyklą.Siekdamas konsoliduoti tautinį sąjūdį, prisidėjo prie naujos Baltarusijos krikščioniškosios demokratijos chartijos kūrimo, kuri sudarė galimybę šios partijos veikloje dalyvauti ir katalikams, ir stačiatikiams. Bendradarbiavo su Baltarusijos krikščioniškosios demokratijos chartijos leidiniu „Krynica" (nuo 1925 metų - „Belaruskaja krynica"). Buvo Baltarusijos nacionalinio komiteto Vilniuje narys, vienas iš Pranciškaus Skorinos spaustuvės įkūrėjų (1926), Stepono Batoro universiteto Baltarusijos studentų sąjungos (1921), Baltarusijos ekonomikos instituto (1926) ir kitų kultūros organizacijų steigėjas. Įtakojo jų veiklą krikščioniškosios demokratinės ideologijos dvasia.1928 metų pabaigoje arkivyskupui Romualdui Jalbžykovskiui uždraudus kunigams dalyvauti Baltarusijos krikščionių demokratų partijos veikloje, jis formaliai paliko partiją, tačiau liko jos ideologiniu globėju ir konsultantu.Tuo pačiu metu Adomas Stankevičius užsiėmė ir moksline bei žurnalistine veikla.

1925-1944 metais suredagavo ir išleido 20 knygų ir brošiūrų apie baltarusių tautinio katalikų judėjimo istoriją, taip pat publikacijų literatūros ir kultūros klausimais. Į baltarusių kalbą išvertė evangelijas ir liturginius tekstus, išleido maldaknygę jaunimui.

1938 metų lapkritį lenkų administracijos sprendimu buvo ištremtas iš Vilniaus į Slanimą. 1939 metų spalį grįžo į Vilnių. Dalyvavo kuriant Vilniaus baltarusišką gimnaziją (buvo jos direktorius) ir mokyklą. Atnaujino laikraščio „Krynica" leidimą. Buvo Baltarusių centro Lietuvoje pirmininkas (1940), dirbo Baltarusių Raudonojo Kryžiaus taryboje (1940).

Vokiečių okupacijos metais apsiribojo sielovadine veikla. 1944 metų gruodį sovietų valdžia jį suėmė, vėliau paleido. Tikėdamasis Katalikų bažnyčią pritaikyti prie sovietinių sąlygų, jis parengė SSRS valdžiai keletą projektų.

1949 metų balandį vėl buvo suimtas ir nuteistas 25 metams priverstinio darbo stovykloje.

1949 metų lapkričio 21 dieną, jau būdamas sunkus ligonis, atvyko į lagerį Taišete, Sibire, kur lapkričio 29 dieną (kitais duomenimis, 1949 metų gruodžio 4 dieną) mirė.

Parodą parengė Rūta Kazlauskienė (LMA Vrublevskių biblioteka) ir dr. Aleksandras Adamkovičius (Gudų kultūros draugija Lietuvoje)

 

Vytautas Žeimantas. Gimtuoju dvasingu žodoių, Vilnius, Trys žvaigždutės, 2020 m. 17-39 pusl.