2024 m. kovo 1 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Sukaktys, jubiliejai

*print*

Archyvas :: Žurnalistui, gamtininkui Henrikui Gudavičiui - 80! Sveikiname!

2023-04-11
 
Henrikas Gudavičius. Evgenios Levin nuotrauka

Henrikas Gudavičius. Evgenios Levin nuotrauka

Gediminas Kajėnas,
Kultūros žurnalistas (15min)
Tris dešimtmečius Dzūkijoje gyvenantis ir dirbantis H.Gudavičius tapo neatsiejama šio krašto kultūros ir istorijos dalimi. Jo parengtos knygos apie šio krašto kaimus, žmonių gyvenseną bei amatus rašytojui pelnė Dzūkijos metraštininko vardą. Išskirtinio dėmesio sulaukė ir H.Gudavičiaus laiškų iš kaimo knygos („Laiškai iš kaimo" (2014), „Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus" (2018), „Tylos ir senovės ieškojimai" (2022), kuriose persipina gamtotyriniai įspūdžiai, sodietiški žemės darbų apmąstymai, tarmiški žmonių pašnekesiai, vaizdingos istorinės, etnokultūrinės refleksijos bei filosofinės įžvalgos, sugrąžinančios skaitytojus prie pačių ištakų - niekados neišsenkančio būties šaltinio.
Lietuvos gamtos entuziastams gerai žinomas ir 1996 metais H.Gudavičiaus pastangomis šalia Liškiavos įkurtas Nacionalinio Dzūkijos parko sodas, kuriame gamtininkas puoselėja retuosius, vaistinius bei dekoratyvinius augalus. Jo rūpesčiu čia išsaugota ne viena nykstanti Lietuvos augalų rūšis. Bene didžiausias paties Henriko pasididžiavimas - tai Lietuvos vardą nešiojanti ir į šalies raudonąją knygą įtraukta lietuvinė naktižiedė - Silene lithuanica, kurią galima sutikti ir šiame sode prie Krūčiaus upelio. Už sukauptus lietuvių etninės kultūros šaltinius ir jų sklaidą, tradicinės gamtojautos raišką kūryboje, Dainavos krašto savimonės ugdymą 2018 metais drauge su ilgamečiu bendražygiu, fotografu Algimantu Černiausku H.Gudavičius apdovanotas Nacionaline Jono Basanavičiaus premija. Jubiliejaus išvakarėse su gamtininku pasikalbėjome apie jo kasdienius darbus, gamtos pamokas bei trumpas laimės akimirkas, dabar itin madingą ekologinę filosofiją ir mažus atradimus, kasdien pasitaikančius einant vis tuo pačiu savo prasimintu takeliu.

 - Henrikai, su kokiomis mintimis bei nuotaika pasitinkate savo jubiliejų?

- Ko jau ko, bet jubiliejų, dovanų, šampano negaliu pakęsti. Tai man svetimi ir visiškai nesuprantami dalykai. Todėl mano nuotaikos ir mintys yra paprastos, kasdienės. Tiesą sakant, senatvės rutina man patinka, tik svarbu prie jos prisitaikyti. Žinai, kad ryte turi pasikūrenti krosnį, o vakare pavargusiam lyg akmeniu reikia kristi į lovą. Vis tai daugeliui kaimo žmonių įprastos ir gerai žinomos tiesos. Kažkuris išminčius yra pasakęs: laimė yra labai trumpa akimirka vakare, kai pagalvoji, jog šią dieną kažką gero padarei, pamatei, užsirašei ar kitam pasakei. Ko gi daugiau reikia? O iš vėžių mane labiausiai išmuša skubėjimas ir skubūs darbai, kurie tik išblaško ir priverčia jaustis nei šiaip, nei taip. Kasdienis ritmas turi būti lėtas, rutininis, nuspėjamas. Ir, gink Dieve, jokių kelionių...
Atvirai sakant, su amžiumi darausi vis didesnis introvertas ir visiškas asocialas. Dešimt žmonių vienoje vietoje man jau yra minia. Juk tokioje aplinkoje atsidūręs kaipmat pradedi neteisingai mąstyti ir sukti galvą dėl niekų. Pavyzdžiui, po susitikimo su skaitytojais, žiūrėk, neužmiegi iki išnaktų, vis galvoji - ar taip pasakei, ar tą... Visa tai vienas vargas. O juk kitą dieną turi būti gerai pailsėjęs, nes laukia kasdieniai darbai, kurių niekas kitas už tave nepadarys. Tad tie nebūtini susitikimai mane labai išvargina. Per gyvenimą jau būta gausybė tokių reikalų, tai galvoju, kad mano amžiuje to jau ir užtenka. Gyvenimiška patirtis sako, kad reikia vengti to, kas sujaukia protą, ir daugiau laiko skirti tam, kas jį tobulina. O tai, žinoma, yra knygos, kasdienis darbas ir vaikščiojimas tais pačiais, tavo paties prasimintais takeliais.
-Jau beveik tris dešimtmečius be jokių atostogų, tolimų kelionių bei išvykų gyvenate ir dirbate toje pačioje vietoje puoselėdamas savo prižiūrimą retųjų ir vaistinių augalų sodą prie Krūčiaus upelio. Dabar toks sėslumas daugeliui atrodo kaip atgyvena, nuobodus praeities reliktas. Ką jūs pats atradote tokioje gyvensenoje?

 - Kasdien dirbdamas savo žemės plotelį čia atrandu visą pasaulį. Kokia gi tai atgyvena? Man tai yra džiaugsmas ir kartu rūpestis - o šie jausmai visada eina drauge. Žinau, kad niekas į šią vietą be reikalo neateis ir niekas be manęs nenukirs šaltekšnio, kuris trukdo augti ąžuolėliui. Na, o sėslumas suteikia galimybę kasdien stebėti tai, kas vyksta čia ir dabar prieš pat tavo akis, matyti, kas nutinka ir pasikeičia, pastebėti net menkiausias smulkmenas, kurios tau gali tapti didžiausiu atradimu.

Visa tai suguldau į savo tekstus, laiškus iš kaimo, kurių pasirodė jau trys knygos. Žinoma, tai smulkmena, bet kai sudedi viską į krūvą, tuomet pamatai, kiek visko tavo gyvenime nutiko, nors savo teritoriją nesunkiai gali dviračiu apvažiuoti. Tiesa, dabar mane neramina tai, kad nėra kam visą šį darbą galėčiau perduoti - ir tai, matyt, viena iš sėslumo ypatybių. Darai, darai, puoselėji, o po tavo mirties niekam to nereikia. Deja, tokių atvejų Lietuvoje jau yra nutikę ne vienas: išpuoselėta teritorija apeina krūmynais ar Sosnovskio barščiais ir visas dešimtmečių darbas nueina perniek. Tad šitokio pavojaus išties esama. Nuolatos keliaujančiam ir savo vietos nerandančiam žmogui tokie dalykai nėra aktualūs.

 - Ar darbai sode prie Krūčiaus jau prasidėjo? O gal jie čia niekados nesibaigia?

- Oi, jie tikrai niekada nesibaigia. Visą žiemą kasdien po porą valandų čia dirbau rengdamas naują buveinę tulžiams. Šie paukšteliai yra viena iš trijų Lietuvoje gyvenančių rūšių, perinčių urvuose, įrengiamuose stačiose smėlio atodangose. Kitos dvi - tai urvinė kregždės ir urvinė antis. Tad juos visada svarbu pagloboti. Dabar prie Krūčiaus yra trys didžiulės atodangos, kur tulžiai galės dar gausiau čia kastis urvus, perėti paukštelius ir lakioti žuvauti į maždaug už puskilometrio esantį Nemuną. Ištisai tenka kariauti su keturiom penkiom rūšim, kurias būtina pristabdyti, mat kitaip jos viską užgoš. Kiti nuolatiniai darbai - tai kova su invaziniais augalais.
Dvi vasaras man pagebėjo Lukas, dabar studijuojantis Insbruke, Austrijoje. Neseniai iš jo gavau laišką, kad ketina ir šią vasarą atvykti pasidarbuoti. Drauge su juo nukariavome raukšlėtalapius erškėčius, kurie buvo apėmę maždaug dvidešimties kvadratinių metrų plotelį ir dabar toje vietoje persodinau česnakų kolekciją, mat senąją vietą apėjo piktžolės. Tad darbų, kuriuos reikia nuolatos tęsti ar pradėti, čia visados pilna. Per šią žiemą nupjoviau dvi invazines vėlyvąsias ievas, kurios plinta labai sparčiai, mat paukščiai mėgsta jų uogas ir perneša kauliukus: šitaip krūmai ir keliauja. Tad jei senų medžių nenupjausi, tai jie plėsis ir plėsis. O juk norint turėti gerų rezultatų, pjauti reikia ne tik tame dviejų hektarų sode prie Krūčiaus, tačiau visur, kur jos auga.

 - Bet man teko skaityti, kad šiame sode auginate vieną Sosnovskio barščio - siaubingo invazinio augalo - egzempliorių.

 - O kaip kitaip pažinsi savo priešą? Juk į nedraugišką kaimyną reikia įsižiūrėti iš arti, tokiu būdu geriau suprasi, kaip jis „mąsto". Žinoma, toks eksperimentas įmanomas tik tuo atveju, jei pats gali kontroliuoti jo augimą ir atsakingai tai prižiūri. Šis augalas mane tikrai daug ko išmokė. Gali per vasarą devynis kartus nukirsti besiformuojantį Sosnovskio barščio žiedyną, o spalio mėnesį jis vis tiek iškelia dvidešimties centimetrų stiebą su žiedynu ir daigiomis sėklomis. Suprantate, koks yra šio augalo agresyvumas? Bet tokius dalykus geriau suprasi ne perskaitęs knygose, o kruopščiai stebėdamas.

Arba yra toks plačialapis šakys, kuris taip pat dabar gan sparčiai plinta išeidamas iš savo buveinių. Vieną vasarą dalgiu jį šienavau vienuolika kartų - šitokia jo atžėlimo galia. Dvidešimties centimetrų gylyje yra juodi, geležingi, kieti šakniastiebiai, kurie per vasarą gali nukeliauti net du metrus. O įdomiausia, kad tai ne invazinis augalas, o vietinis, mūsiškis. Juokais net galima pasakyti, kad čiabuviai augalai agresyvumo pasimoko iš invazinių rūšių, o tada ir patys elgiasi „nepadoriai".
Tad štai ką esu supratęs: norint pažinti gyvąją gamtą, reikia nustoti į ją žiūrėti iš viršaus. Jei tau įdomu tyrinėti žolę, visų pirma, turi atsigulti, kad būtum viename lygyje su ja. Taip ją galėsi stebėti iš vidaus.

 - Henrikai, jūsų klausantis, susidaro įspūdis, kad nuobodulys, melancholija ar tingulys jums yra visiškai svetimos būsenos?

- Nuo viso to mane apsaugo fizinis darbas. Aišku, su amžiumi jėgų jau ne tiek. Tarkime, jaunuolis pavargęs pusvalandį pailsi ir toliau darbuojasi, o persidirbęs senas žmogus ryte gali pabusti lyg vakar sumuštas būtų. Tad metai savo duoda, tačiau svarbu per juos sukauptą patirtį panaudoti išmintingai. Aišku, su laiku sąnariai nusidėvi ir ima skaudėti, todėl fizinio krūvio tiek, kiek anksčiau, jau negali pakelti. Vadinasi, laiko lieka šiek tiek daugiau, tad tenka ir darbus koreguotis. Galų gale, juk būna ir lietingų dienų - tuomet kažką parašinėju, knygas skaitau, radijų klausausi. Be galo daug įdomių dalykų vis dar atrandu. Tad kur čia prisinuobodžiausi...
- Daugybę metų stebite kasdienius gamtos įvykius ir fiksuojate juos savo fenologiniame dienoraštyje. Sakykite, ką šiandien įdomaus pastebėjote?
- Dar nieko įdomaus nemačiau, mat iš pat ryto reikėjo parašyti anonsą būsimai knygai. O fenologinis dienoraštis - jau toks žanras, kad reikia jį kasdien rašyti. Paskui iš tų pastebėjimų atsiranda ir kiti tekstai, kur gamtos patirtys persipina su atsiminimais, pamąstymais, pokalbiais ar nugirstų pasakojimų nuotrupomis. Jau daugybę metų savo apybraižas rašau į žurnalą „Dainava", savaitraštį „Žaliasis pasaulis", Dzūkijos nacionalinio parko laikraštį „Šalcinis", internetinį portalą Bernardinai.lt. Šis triūsas, nors ir varginantis - nieko lengvai nesu parašęs - tačiau, tikiuosi, bent kažkam naudingas ir įdomus.

 - Bent vieną jūsų knygą perskaitęs žmogus patį neretai palygina su XIX amžiaus amerikiečių rašytoju ir mąstytoju Henry Davidu Thoreau, parašiusiu garsiąją knygą „Voldenas, arba Gyvenimas miške". Kaip jums pačiam šitoks palyginimas?

- H.D.Thoreau buvo filosofų būrelio narys. Sekdami Ralphu Waldu Emersonu, jie propagavo idėją, kad su gamta reikia gyventi draugiškiau ir kūrybiškiau. Tad šitaip jis ir ryžosi eksperimentui - pagyventi arčiau gamtos. Tačiau, pripažinkime, vieni metai - šitiek jis praleido trobelėje prie Voldeno tvenkinio - tai labai mažai. Gerai, bet mažai. Maža to, jis nebuvo ir toli nuo žmonių nutolęs, gyveno santykinai saugiu atstumu. O juk istorijoje būta ir tokių drąsuolių, kurie vienumoje praleidžia dešimtmečius. Na, bet tenka sutikti, kad Thoreau knyga parašyta gerai, įdomiai. Todėl visiškai suprantu, kodėl šis tekstas, o kartu ir požiūris, mąstysena daug kam kelia susižavėjimą.
Tačiau man Pilkoji Pelėda yra svarbesnis autorius. Arba Aldas Leopoldas ir jo knyga „Smėlio karalystės dienoraštis". Būdamas Viskonsino universiteto profesoriumi, 1948 metais jis įsigijo fermą, joje apsigyveno ir gyveno kaip ūkininkas. Deja, vos po metų mirė nuo širdies smūgio gesindamas užsiliepsnojusį kaimyno mišką. Tiesa, nors jo knyga tapo labai populiari, tačiau revoliucijos nepadarė. Ir tai tik įrodo, kad ekologinės tiesos sensta labai sparčiai, o tai nulemia nepaprastais tempais besikeičianti aplinka.
Prieš aštuonis dešimtmečius A.Leopoldas aiškino, kad laukiniai augalai gali ir turi augti drauge su kultūriniais. Amerikoje tuomet ši idėja buvo labai aktuali, nes agresyviai besiplėsdami ūkininkai nežiūrėjo natūralios gamtos, kirto miškus ir didžiuliuose plotuose augino kukurūzų plantacijas. Būtent tai ir nulėmė, kad laukiniai augalai urmu buvo „suvaryti" į mažas teritorijas. Visa tai matydamas 1948 metais A.Leopoldas padarė savotišką perversmą siūlydamas keisti neteisingą žmogaus požiūrį į natūralią gamtą. Nors dabar jo idėjos ir nėra numirusios, tačiau jas reikia taikyti prie pasikeitusių sąlygų. Štai aš ir pats sode prie Krūčiaus laukinius augalus auginu drauge su kultūriniais. Tačiau ir šį menką plotelį reikia apginti nuo dar baisesnių laukinių, kurie atėjo iš kitų kraštų ir plečiasi nepaprastai agresyviai. Tad žmogaus taktiką būtina keisti, mat net ir prisijaukintu laukiniu augalu negali iki galo pasitikėti - turi prižiūrėti ir kontroliuoti. Šitaip aš ir elgiuosi su jau minėtu Sosnovskio barščiu.

 - Pastaruoju metu daug kalbama apie sugrįžimą arčiau gamtos, ekologiją, sveiką gyvenimo būdą, gamtosaugą. Kaip pats tai vertinate - kaip dar vieną madą, o gal alternatyvą besaikiam vartojimui?

 - Tai tiesiog teorinė niša, kurią žmonės susiranda dėl pačių įvairiausių priežasčių. Bet mes, praktikai, į viską žiūrime šiek tiek kitaip: propaguoti gali tik tiek, kiek pats apgynei. Štai neseniai man teko girdėti pasakojimą apie žmogų, Molėtų krašte nusipirkusį nemažą miško plotą ir žadantį jame nieko nedaryti - palikti mišką savaiminiam augimui, tokiu būdu, jo manymu, po kažkiek metų miškas taps pirmykšte giria, sengire.

Tačiau toks mąstymas yra visiškai neteisingas. Juk jei reguliariai neapeisi savo miško su kirviu ar kastuvu, tai tavo mišką apeis invazinės rūšys iš kaimyninių miškų ir savo girią matysi kaip savo ausis. Šia prasme miškininkai, bent jau teoriškai yra labiau pasikaustę ir žino, nuo ko reikia mišką ginti. Aišku, bėda ta, kad kartais jie įsismarkauja per daug, o tada jau mišką reikia ginti nuo pačių miškininkų. Tuo tarpu mano minėtas savininkas nori sukurti brandų, biologine įvairove turtingą mišką neįdėdamas jokių pastangų. Prieš šimtmetį taip galėjo būti, deja, dabar laikai jau visiškai kitokie...
Na, o kilusi ekologinė banga, be jokios abejonės, prisideda prie žaliosios idėjos platinimo - tai, žinoma, gerai. Kita vertus, dabar yra prisikūrusių visokių teorinių organizacijų, kurios kalba didžiausius niekus. Paimkime kad ir kiemsargius šunis kaimuose. Dabar kilo iniciatyva visus juos sukišti į voljerus, suprask, tuomet šuva bus laimingesnis. Bet tai jau lazdos perlenkimas. Juk pririštas tinkamoje vietoje kiemsargis yra laimingas, nes gali matyti judėjimą kieme, kaimynus, atsiliepti į kaimynystėje gyvenančių kitų kiemsargių lojimą - o ko gi daugiau jam gali reikėti? Kiemsargis - tai, galima sakyti, tokia veislė. Jis nei tarnybinis, nei medžioklinis šuva, o būti pririštam - jo gyvenimo būdas. Žinoma, jei yra kas tokį šunį pavedžioja ar kartais paleidžia palakstyti - tai puiku. Vis dėlto, į pastangas kiemsargį išlaisvinti nuo grandinės žiūriu kaip į grynų gryniausią blefą.

 - Visą gyvenimą esate gamtos artumoje - gyvenate, dirbate, rašote ir mąstote apie ją. Sakykite, kokios svarbiausios pamokos, kurias išmokote iš gamtos?

 - Daug tų pamokų, visų ir neišvardysi. Štai jau trečius metus esu vegetaras, todėl turiu sau užsiauginti daržovių. Prieš tai domėjausi šia tema, perskaičiau gausybę knygų ir ten radau neginčytinų įrodymų apie tai, kad žmogaus mitybos pagrindas yra grūdai ir daržovės. Paskui, žinoma ir vaisiai, šaknys bei sėklos. Tačiau nei mėsos, nei saldumynų, nei juo labiau pusfabrikačių ten nėra. Tai viena iš mano gamtos pamokų, tokia praktiška ir labai asmeniška. Yra toks išmintingas posakis, kurio kilmės vieta, rodos, Gervėčių kraštas. Sakoma: „mesk į priekį - visada rasi". Tai labai tinka sodininkams, daržininkams ir gėlininkams. Jei augalą, kurio tau nebereikia, atiduodi kaimynui ar tiesiog pažįstamam, tai tas, žiūrėk, jausdamas dėkingumą, po kelerių metų tau ką nors irgi atveš į žemę įkasti. Tas metimas į priekį - tai dalinimasis, kuris gimsta iš bičiulystės ir empatijos. Ir visa tai tiesiogiai susiję su gamta bei santykiu su ja.

Na ir dar viena pamoka - nenustok tobulėti iki mirties. Juk visko niekada iki galo nesužinosi, galų gale, tiek ir nereikia. Tačiau vienas, kad ir menkiausias atradimas, skatina ir kitą, o tada jau gali eiti net ir negalėdamas ir vakare tavo laimės nuotrupa, žiūrėk, bus didelesnė, nes tu vėl kažką įdomaus pamatei ar padarei. Gal nukirtai blogą šaknį, padauginai kokį augalą arba kažkas naujus pumpurus išleido - tokie tie nedideli mūsų, gamtininkų, džiaugsmai ir malonumai. Šiuos atradimus aš užsirašau - gal taip jie nepražus, o ateityje kam nors bus naudingi. Aišku, šiandien tokiais dalykais nustebinti sunku: dabar yra visokių kompiuterinių ar telefoninių programų kūrėjų laikas.

 - Gamtininkai gan niūriai žiūri į civilizacijos poveikį aplinkai ir piešia katastrofiškus tiek Žemės, tiek ir žmonijos scenarijus. Kokios būtų jūsų įžvalgos į visa tai žvelgiant iš Liškiavos apylinkių?

 - Liūdnos mano mintys, mat tikrai einame neteisingu keliu. Klimatas šiltėja ir tai yra faktas. Ar galima kaip nors tam pasipriešinti? Globaliai svarstant - ne. Tačiau galima priešintis elementariausiam, kasdieniam technosferos skverbimusi į gamtą - ten, kur to visiškai nereikia. Dabar už Europos Sąjungos lėšas Lietuvoje tiek kvailysčių pridaryta, tiek išbetonuota žemės plotų, kur nebuvo jokios būtinybės, kad net baisu. O viskas juk vien dėl lėšų įsisavinimo. Ką galima su tuo padaryti - tik kovoti savo vietoje, ten, kur pats ir esi. Ir kuo daugiau bus tokio supratimo, daugiau tokių vietų, tuo daugiau ir galimybių apginti žemę, žolę, medį, vabzdį nuo asfalto, betono ir stiklo. Štai dar viena kvailystė, apie kurią bent jau Dzūkijoje kalbėta prieš kelerius metus. Nemune ties Liškiava, Merkine bei kitose vietose buvo įrengtos keturios prieplaukos laivams, kurie čia turėjo sustoti plaukdami iš Druskininkų į Alytų. Prieplaukas padarė, bet laivai neplaukia, nes niekas nepasirūpino šioje atkarpoje esančiomis penkiomis ar septyniomis rėvomis, kurios trukdo laivybai. Tad laivai plaukti negali, o prieplaukos - padarytos. Kažkas iš to gražaus pinigo pasidarė, o darbas - perniek. Tad kiek technosfera užima natūralios gamtos vietos, tiek mes jos ir netenkame. Šitaip prarandame daugybę augalų augimviečių ir tai prisideda prie katastrofinių padarinių gamtai, žmogui ir visai mūsų Žemei. Jei galima kažką daryti, reikia pradėti nuo savo pačių aplinkos, savojo kiemo. Tai būtų praktiškas, konkretus žingsnis. O globalus pasaulio gelbėjimas - tai tik teorija, tuščios kalbos.

IŠ SPAUDAI RENGIAMOS „LIETUVOS ŽINIASKLAIDOS ENCIKLOPEDIJOS"
Gudavičius Henrikas *1943 04 10 Kalniškės (Kelmės r.), gamtininkas, žurnalistas, redaktorius. 1985 baigė LŽŪA (agronomas). Laikr. „Valstiečių laikraštis" (1973 - 74), „Komjaunimo tiesa" (1979 - 89) ir žurn. „Moksleivis" (1989 - 90) koresp. Nuo 1991 dirbo Dzūkijos nacionaliniame parke. Jo iniciatyva buvo įkurtas laikr. „Šalcinis". Rašo Dainavos krašto metraštį, kuris dienoraščio pavidalu pastoviai publikuojamas tinklalapyje www. Bernardinai. lt. Paskelbė daug straipsnių gamtos pažinimo, aplinkosaugos tema. Išleido kn. „Raistelio šviesa" (1985), „Žemdirbio laukas" (1988), „Gamtmeldžio sodas" (2013), „Laiškai iš kaimo" (2014), „Nerūpėjo niekur išvažiuoti" (2015). Kn. „Musteika" (1997), „Margionys" (1998), „Mardasavas" (1999), „Liškiava" (2000) sudarytojas ir bendraautoris. Kn. „Lietuvos draustiniai" (1989), „Kapiniškiai, Rudnia, Dubininkas" (2005), „Subartonių kraštas" (2007), „Merkinės istorijos bruožai" (2004), „Kur šaltiniai alma" (2005) vienas sudarytojų ir bendraautorius. Česlovo Kudabos premija (1998). Aplinkos ministerijos III laipsnio nusipelniusio aplinkosaugininko ženklas (2013). Kultūros ministerijos premija už publicistiką (2014).

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2023-04-11 12:04
 
 

Komentarai (11)

Jūsų el. paštas

Dalia Sčeponavičiūtė

2023-04-13 11:12

Sveikinu!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Viktorija Prėskienytė Diawara

2023-04-13 11:10

Sveikinu!!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Nijolė Bogužienė

2023-04-12 18:25

Sveikinu, linkiu ilgų, laimingų metų.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Virginija Barstytė

2023-04-12 18:21

Sveikinimai!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Julija Vitkutė - Šiušienė

2023-04-12 18:05

Nuoširdūs sveikinimai, gražios sukakties proga.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Antanas Kubilius

2023-04-12 13:30

Stipriai spaudžiu ranką...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Regina Jakučiūnaitė

2023-04-11 13:35

Sveikiname ir linkime dar daug gražių pavasarių.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Danutė Jašiūnienė

2023-04-11 13:32

Sveikinu.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Stanislovas Balčiūnas

2023-04-11 13:19

Mielas kolega Henrikai, nors jau daug metų praslinko, kai buvome bendradarbiai, bet nepamirštu tavo pasiaukojimo gamtai ir talento, tavo kūrybos. Būk žvalus, tegul gamta prideda tau jėgų gyvenimui ir kūrybai.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media