Sukaktys, jubiliejai

Prieš trisdešimt metų, 1990-ųjų balandžio 25-ąją, Lietuvos Vyriausybės sprendimu buvo įkurtas Krašto apsaugos departamentas. Jo generaliniu direktoriumi paskirtas tada dar 30-ties neturėjęs Audrius Butkevičius. Departamento įsteigimas žymi mūsų šalies krašto apsaugos atkūrimo pradžią. Po kelių mėnesių A.Butkevičius nusprendė, kad reikia atkurti prieškaryje Lietuvos kariuomenės leistą „Kario" žurnalą. 

Daug netikėtumų buvo gyvenime. Pasiūlymas atgaivinti „Kario" žurnalą - vienas jų. 1990-ųjų vasarą mano namuose apsilankė geras bičiulis, daugkartinis pasaulio sambo čempionas, Česlovas Jezerskas. Dabar jis atsargos brigados generolas, o tada aktyvus Lietuvos krašto apsaugos struktūrų kūrėjas. Ir tik iš matymo pažįstamas, neseniai Krašto apsaugos departamento direktoriumi paskirtas Audrius Butkevičius. Abu iš tolo pradėjo klausinėti, ką aš manau apie karišką spaudą. Dar nesuprasdamas, kurion pusėn svečiai pasuks kalbą, atsakiau, jog spausdinto žodžio visais laikais reikėjo, o revoliucijų metu - ypač...

- Gal pabandytum atkurti prieškario laikais Lietuvoje buvusį skaitomiausią ir dabar Amerikoje tebeleidžiamą, „Kario" žurnalą? - tąsyk paklausė ir kartu pasiūlė A.Butkevičius.

Paprašiau laiko pagalvoti. Žinojau, kad tik dienų klausimas, kiek dar tebedirbsiu „Sovetskij sport" redakcijoje korespondentu Lietuvai. Darbdaviai nevarė, priešingai, juokavo, kad jiems garbė turėti korespondentą užsienio šalyje. Bet pats jaučiau, kad laikas keisti darbovietę. Suvokiau ir tai, kad galiu tapti pašaipėlių objektu dėl tokio stulbinamo karjeros šuolio: iš rusiškojo „Sovetskij sport" į lietuvišką „Karį". 

Apie KAD direktoriaus pasiūlymą užsiminiau vienam kitam kolegai Vilniuje. Jie žiūrėjo skeptiškai - vienas sakė, kad dar anksti tokį žurnalą leisti, kitas tiesiai pirštą prie smilkinio pasukiojo. Vis dėlto mintis atkurti ir redaguoti „Karį" sudomino. Prieškario žurnalų buvau matęs ir vartęs. Studijų laikais Universitete docentai Jonas Bulota, Bronius Raguotis per paskaitas ne sykį atsargiai buvo užsiminę, kad prieškario Lietuvoje „Kario" spauda ir išvaizda atrodė geriausiai. 

Rugsėjo mėnesį pasakiau A. Butkevičiui, kad imuosi. 1990 m. spalio 10 d. buvau priimtas, o gal paskirtas „Kario" žurnalo redaktoriumi. Tą pačią dieną su A. Butkevičiumi apsilankėme tuomečio Lietuvos Respublikos Ministrų Tarybos pirmininkės Danutės Prunskienės pavaduotojo Algirdo Brazausko kabinete. Raštu išdėstėme, kad norime atgaivinti „Kario" žurnalą, ir paprašėme tarpininkauti, skiriant deficitinio popieriaus. A. Brazauskas ant rašto brūkštelėjo vieną žodį: „Palaikau."

Aplinkiniais keliais pavyko sužinoti, kad leidybos įmonės „Spauda" vadovas netrykšta džiaugsmu maketuoti ir spausdinti „Karį" buvusioje LKP CK leidykloje. Todėl ant jam parašyto KAD direktoriaus rašto - prašymo spausdinti „Kario" žurnalą „Spaudos" įmonėje gavome dar vieną vertingą autografą: 

„Prašau paieškoti galimybių spausdinti šį žurnalą - Vyt.Landsbergis, 1990.10.16." 

Toliau ledai judėjo greitai. Kiek žinau, toji V. Landsbergio rezoliucija padėjo ir atkurtam „Kardo" žurnalui į spaustuvę prasibrauti. Kur maniau, kad bus sunkiausia, išsisprendė per kelias minutes: „Poligrafijos" firmos direktorius Kęstutis Balčiūnas tuoj pat skyrė reikiamą kiekį popieriaus. Beliko įsigyti spausdinimo mašinėlę - apie kompiuterius tada dar nebuvo kalbos, susirasti darbuotojų ir rengti spaudai pirmąjį numerį. Vieną vokišką mašinėlę su lietuvišku šriftu per pažintis nupirkau - deficitas, o antrą padovanojo Respublikinės sporto renginių valdybos viršininku dirbęs bičiulis Rimantas Jogėla. 

Kolega Vilius Kavaliauskas išsakė dar vieną abejonę: ar neįsižeis „Kario" leidėjai užatlantėje, kad tuo pačiu pavadinimu pradės eiti dar vienas lietuviškas panašios minties žurnalas. Parašiau laišką JAV leidžiamo „Kario" žurnalo redaktoriui Baliui Raugui. Sunkūs ir klaidūs tada buvo pašto keliai. Ilgai laukėme atsakymo, bet ne veltui. Atėjo pritarimo ir paskatinimo žodžiai. Keletą sakinių pacituosiu: 

„Nuoširdžiai dėkoju už laišką, pranešusį džiugią žinią apie „Kario" išleidimą Vilniuje. Te Dievas Jums padeda! Šią žinią skubėjau pasidalinti su išeivijos „Kario" leidėjais, kai pats „Ramovės" pirmininkas jau buvo pasiruošęs skrydžiui į Lietuvą... Man regis, galėčiau būti naudingas Jūsų leidžiamam „Kariui" Vakarų pasaulio karinėmis žiniomis, ginklų aprašymais... Nuoširdžiai linkiu visiems sėkmingo darbo, šviesios vilties ir Visagalio palaimos... Balys Raugas, išeivijos „Kario" redaktorius".

Galiu pasidžiaugti, kad per tuos trejus mano darbo prie „Kario" leidybos metus žurnalui rašė ir Balys Raugas, ir jo bendražygiai iškilūs lietuviai iš JAV Vytenis Statkus, Juozas Vyšniauskas, Kazys Gaižutis, Stasys Vilinskas, Leonas Baltušis, iš Australijos - Antanas Kramilius, Ignas Račiūnas, iš Kanados - Juozas Šiaučiulis, Rimas Bagdonas ir kiti. Su dauguma jų teko susitikti, mielai pabendrauti. Bet tai buvo vėliau, jau leidžiant „Karį" Lietuvoje...

O dabar dar grįžkime prie pirmojo numerio gamybos. 1990-aisiais parengti spaudai žurnalą ir dar naują reikėjo mažiausiai mėnesio laiko. Ir tai su sąlyga, kad niekas netrukdys. Visų pirma reikėjo suburti bent mažutį kolektyvą. Pirmąją į darbą priėmiau mašininkę sekretorę Rūtą Kupčinskienę, paskui žurnalistą Egidijų Žičkų ir stilistę korektorę Teresę Blaževičienę, buhalterę Liną Mykolaitienę. Dailės instituto katedros vedėjas, bičiulis Romas Dalinkevičius rekomendavo du garsiausius bendradarbius: būsimąjį grafiką, šiandien savitą dizainerį, o tada Dailės instituto trečiakursį Aidą Paberžį ir tragiško likimo bebaimį fotografą, o anuo metu bedarbį Tadą Dambrauską. Vėliau Tadas tarnavo „Geležinio vilko" brigadoje. „Karyje" jau prie kitų redaktorių buvo rašoma, kad Tadą Lietuvos kariuomenei surado kariškiai. Netiesa, visų pirma jis buvo „Kario" fotografas! Su Aidu Paberžiu drauge vėliau kūrėme ir ne vienerius metus leidome žurnalą „Olimpinė panorama".

Pamenu Romo Dalinkevičiaus žodinę rekomendaciją Tadui:

- Paimk tu Tadą, nesigailėsi. Talentingas bičas, įdomiai fotografuoja, mano paveikslus parodų bukletams fotografuoja. Blaškosi be rimtesnio darbo. Jis toks truputį nepritampantis prie visuomenės, iš pirmo žvilgsnio keistokas, kaip tikras menininkas. Žiemą Neryje maudosi. Kai artimiau susipažinsi, pamatysi, kokios plačios dūšios žmogus, galvą padės už reikalą...

Tadas tikrai buvo savitas, turėjo tvirtą nuomonę apie viską, ypač apie žmones. Mudu greit radom bendrą kalbą, sutarėm. Nors kartais tekdavo žodžiais žaisti kaip su mažu vaiku, kad užduotį atliktų taip, kaip noriu aš, redaktorius, o ne kaip jam geriau atrodo. O ko jau Tadas nemėgo, tai net jo veisiami šunys niūfaundlendai ant to nedraugo urgzdavo. Mano nuomone, savo laiku jis buvo sumaniausias ir drąsiausias karinių įvykių fotografas, dirbęs net ant skrendančio lėktuvo sparno. Greit Tadas išmoko fotografuoti ir sportą. Laimingai kūręs nuotraukas ir išsisukdavęs iš sudėtingiausių situacijų karinėse pratybose, beprasmiškai žuvo namuose, jaunas, net sūnaus su garsia Lietuvos televizijos žurnaliste Egle Bučelyte nespėjęs užauginti. Likimas...

(Bus daugiau)