Sukaktys, jubiliejai

Tai netikėta knyga apie Paulių Širvį (1920-1979) pasitinkant jo 100-ąsias gimimo metines. Knygos autorius - žurnalistas, buvęs ilgametis „Kaišiadorių aidų" laikraščio redaktorius, Kaišiadorių rajono garbės pilietis. Knyga netikėta tuo, kad P. Širvys savo autobiografijose nė žodžiu neužsimena apie Kaišiadoris, jokiu epizodu apie tai nerašoma knygose apie jį, netgi Valdemaro Kukulo monografijoje „Pauliaus Širvio gyvenimas ir kūryba: ženklai ir pražvalgos" (2013). O štai dabar visa 148 p. knyga - su nuotraukomis, rankraščių faksimilėmis, kita dokumentika. Ir visa tai - tik iš autoriaus stalčių, iš jo surinktos platesniam skaitytojų ratui nežinomos medžiagos. Toji medžiaga papildo P. Širvio biografiją, jo kūrybinę virtuvę naujais reikšmingais faktais, kurie, be abejo, sudomins literatūrologus, jo palikimo tyrinėtojus, poezijos mylėtojus.

J. Laurinavičius, mokydamasis Trakų r. Onuškio vidurinės mokyklos X klasėje, bendravo su kaimyninio Varėnos rajono literatų būreliu, veikiančiu prie vietinio „Tarybinio balso" laikraščio redakcijos. P. Širvys dalyvavo literatų susirinkime 1956 m. rugpjūčio 19 d., susipažino su visų jų kūryba, dalyvavo pirmajame literatų viešame vakare Varėnos kultūros namuose. 

Knygos autorius išsaugojo savo eilėraščių rankraščius su P. Širvio pastabomis, taip pat keletą literatūrinio vakaro nuotraukų, kurios ir išspausdintos knygoje. 

Kol dar mokėsi vidurinėje, J. Laurinavičius siuntinėjo savo literatūrinius bandymus „Moksleivio" redakcijai, kurioje tuo metu dirbo P. Širvys. Iš jo į kiekvieną laišką gaudavo atsakymą, grąžindamas eilėraščius su savo pastabomis. J. Laurinavičius pateikia šių atsakymų faksimiles. Jos rodo, kaip atidžiai P. Širvys dirbo su mokyklų literatais. Tai buvo tikros literatūros pamokos poetinio žodžio mėgėjams. Žurnalistas jas prisimena ligi šiol.

O dabar - į pačius Kaišiadoris. Autorius rašo: „Kai rengėmės „Kaišiadorių aidų" laikraščio 60-mečiui (2006), aš sumaniau parašyti šiam jubiliejui skirtą knygelę, tad nepagailėjau laiko kiek atidžiau peržiūrėti senus komplektus, vildamasis gal ką įdomesnio, mums nežinomo rasiu juose. Ir neapsirikau! 1952 m. „Bolševikiniu keliu" komplekte sušmėžavo keliolikos eilučių informacija pirmajame puslapyje „Tik gerais ir labai gerais pažymiais", o po ja pavardė - P. Širvys. Iš pradžių sunku buvo patikėti - nejaugi tai mūsų garsaus lyriko informacija? Laikraštyje marguliavo ir visokių slapyvardžių, tai gal kas ir brūkštelėjo po informacija, kas į galvą toptelėjo. Bet ne, tai ne slapyvardis. Kituose laikraščio numeriuose po straipsniais ne tik kartojasi ta pati pavardė, bet atsiranda ir parašas: „P. Širvys. Mūsų koresp." Ir ne vieną kartą" (p. 26). Vienos publikacijos faksimilė ir pateikiama knygoje. 

Faktą, kad P. Širvys dirbo Kaišiadorių redakcijoje, knygos autoriui patvirtino ir tuo metu dar Kaišiadoryse gyvenęs Stasys Ivanavičius (g. 1917) ir dirbęs rajono vykdomajame komitete, kurio būstinėje buvo įsikūrusi ir rajono redakcija.

Stasio Ivanavičiaus liudijimu, P. Širvys redakcijoje sukėlė tikrą vėją. Nes iki P. Širvio laikraštyje nebuvo nei apybraižų, nei feljetonų. Prisidengęs slapyvardžiais, jis ypač dygiai satyromis pliekė buvusius frontininkus, kurie po karo čia įsidarbino direktoriais, vedėjais, tačiau ne tiek dirbo, kiek grobstė valstybės turtą ir gėrė. Tokios publikacijos kėlė jų įniršį.

Taip ilgai tęstis negalėjo. Teišdirbęs apie du mėnesius, P. Širvys buvo „išpošolvonintas" iš redakcijos. Kartu su jo išėjimu iš laikraščio puslapių dingo ir apybraižos, ir feljetonai. Pirmoji P. Širvio publikacija laikraštyje pasirodė 1952 04 25, paskutinioji - 1952 06 25. Turbūt dėl to, kad kaišiadoriškė redakcija paliko slogius prisiminimus, P. Širvys jos niekur ir neminėjo.

P. Širvio kūrinių bibliografijoje užfiksuota keletas jo eilėraščių, išspausdintų Kaišiadorių rajono laikraštyje „Į komunizmą". Deja, ne visi jie surašyti, yra ir neįtrauktų į bibliografiją. Gaila, kad lig šiol nė vienas P. Širvio biografas, jo kūrybos tyrinėtojas nepasidomėjo tomis publikacijomis. O paminėti verta, nes jie suteikia žinių apie P. Širvio kūrybos procesą. J. Laurinavičius pateikia faksimiles keturių P. Širvio eilėraščių, išspausdintų „Į komunizmą" laikraštyje. Tai „Žali beržų šešėliai" (vėliau pavadintą „Ateisiu tylią naktį"), „Aš lauksiu prie Vilniaus" (vėliau pavadintą „Prie pasakų miesto"), „Tu pabūk ilgesy" (vėliau pavadintą „Kai brendu naktimi") ir „Trijulė". Gretimai įdėti paskutiniai tų eilėraščių variantai, paimti iš P. Širvio eilėraščių knygų „Beržai baltieji broliai" (1989) ir „Ilgesys - tai giesmė" (1977). Įdėta ir P. Širvio trijų eilėraščių ciklo „Motulė Lietuva" faksimilė iš rajono laikraščio (1963 11 23). Ciklo kaip tokio nėra poeto knygose, tėra tik atskiri eilėraščiai, žymiai paredaguoti. Beje, autorius išsaugojo ir visus to laikraštyje publikuoto ciklo eilėraščių rankraščius, ir jų faksimiles matome knygoje - iš viso 26 posmus (juos sunumeravęs P. Širvys). Yra knygoje ir P. Širvio keturių eilėraščių ciklo „Ir nusinešė saulę miškai" rankraščių faksimilės (rankraščius išsaugojo kaišiadorietis žurnalistas Vacys Bukauskas (1937-1998), taip pat eilėraščių „Netikra moneta", „Kai staugia širdis" („Tu šypsaisi,/Padavėja...) kitų rankraščių, autografų faksimiles.

Tai autentiška, niekur nepublikuota medžiaga.

J. Laurinavičius išskiria legendinį P. Širvio eilėraštį „Aš - beržas". Ligi šiol vyravo pasakojimas, kad poetas šį eilėraštį sukūrė per vieną naktį „Jaunimo gretų" žurnalo redakcijoje. Apie tai plačiai parašė tuo metu toje redakcijoje dirbęs Romas Sadauskas. Jo prisiminimus „Beržo" gimimas" išspausdino „Jaunimo gretos" (1982, nr.3, p.15). Tačiau iš tikrųjų taip nebuvo. Knygos autorius atsekė visai kitą šio eilėraščio kūrimo genezę. Tą naktį P. Širvys nesukūrė nė eilutės eilėraščio „Aš - beržas". Jis pateikė anksčiau parašytą savo eilėraštį, kuris jau buvo ir publikuotas, tik kitu pavadinimu - „Nakties auskarai" („Kauno dienos" priedas „Kūrybinė savaitė", 1966 06 18). „Jaunimo gretose" eilėraštis buvo išspausdintas 1967, nr. 9, p.19). Knygoje įdėta pirmosios šio eilėraščio publikacijos faksimilė, kai kurie P. Širvio autografai. Legendą apie sakralinį eilėraštį „Aš - beržas" J. Laurinavičius pasuko nauja kryptimi, dar labiau suintriguodamas, suteikdamas naujų spalvų.

Kartkartėmis P. Širvys atvykdavo į Kaišiadoris. Jį kvietė bibliotekos, kultūros namai, įvairių renginių organizatoriai. Užeidavo ir į redakciją, bendravo su žurnalistais - kraštiečiu rokiškėnu redaktoriumi Zenonu Lapinsku, Vaciu Bukausku, Jonu Raudeliūnu, Stase Šeštakauskaite. Redakcijoje buvo įprasta iš kiekvieno rašytojo, poeto, atvykusio į Kaišiadoris susitikti su skaitytojais, prašyti ką nors iš nepublikuotų savo kūrinių palikti rajono laikraščiui. Taip ir P. Širvio eilėraščiai atsidūrė vietos žurnalistų, tarp jų ir J. Laurinavičiaus, rankose. Džiugu, kad knygos autorius juos surinko ir išsaugojo iki šių dienų.

Knygoje išspausdinti ir Broniaus Lazdyno, Stasės Šeštakauskaitės, Augustino Ickevičiaus, kitų kaišiadoriečių atsiminimų nuotrupos, P. Širvio jaunystės dienų mylimosios Alpunės Žegliūnaitės užrašų apie Paulių faksimilė, kita vertinga medžiaga apie Didįjį lyriką.

Knygos pabaigos žodyje „Pauliaus Širvio poezijos pėdsakais" filosofas Antanas Rybelis rašo: „Ši Jono Laurinavičiaus knyga ne tik fiksuoja dar nežinomus P. Širvio gyvenimo epizodus, susijusius su Kaišiadorių kraštu, bet ir atskleidžia jo tragišką būtį ir poezijos paslaptį. O pirmą kartą publikuojamos jo eilėraščių varianto ir dokumentų faksimilės liudija, kaip jis atsakingai žiūrėjo į poetinį žodį, gludino jį, rinko jam kuo tinkamesnę vietą, kol eilėraštis įgydavo tobulą klasikinę formą, minties ir jausmo tikrumą" (p.144-145).

Ši knyga puiki dovana visiems, kas domisi P. Širvio gyvenimu ir kūryba. Tai reikšmingas poeto jubiliejinių metų ženklas.

Rubrika Sukaktys, jubiliejai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.