Sukaktys, jubiliejai

Šių metų kovo 20 dieną sukako 100 metų, kai Šilgalių kaime, Jankų valsčiuje gimė fotografas ir tautodailininkas Valentinas Ruzgys. Ankstyvoje vaikystėje V. Ruzgys tapo našlaičiu. Nuo mažens buvo gabus ir domėjosi menu. 1931m. baigė Paluobių pradžios mokyklą.

1937 m. jau dirbo gizeliu pas Jurgį Nemčinską, tuo metu tapiusį Paluobių Šv. Angelų Sargų bažnyčią. Ilgainiui gabiam mokiniui buvo leista pasireikšti ir pačiam. Bažnyčios presbiterijoje įkomponuotas „Jeruzalės" vaizdas ir angeliukai palubėje buvo savarankiški V. Ruzgio darbai. Deja, per daugelį metų ir dėl bažnyčios remonto šie vaizdai neišliko.

Su fotografija Valentinas susipažino taip pat Paluobiuose, pas ten dirbusį fotografą Justiną Grikietį, kuriam padėjo daryti nuotraukas ir pats mokėsi fotografuoti. Šis amatas jam taip patiko, kad jau 1938 m. įsigijo fotoaparatą ir pradėjo fotografuoti. Prasidėjus karui, fotografijos tapo ir būdu išgyventi.

Po karo su žmona Elena Kamštaityte-Ruzgiene atvyko į Šakius ir dirbo fotoatelje. Nuo 1965 iki 1979 metų, beveik du dešimtmečius jis buvo rajono laikraščio „Draugas" fotokorespondentu. 

Totalitarinės sistemos anksti suprato vaizdų medijų galią ir naudojo ją saviems propagandiniams tikslams. V. Ruzgys sovietinio saugumo ne kartą buvo verčiamas fotografuoti išniekintus laisvės kovotųjų kūnus.

Kaip savo prisiminimuose apie to meto fotografo darbą ir pokalbyje su Bernardu Aleknavičiumi pasakoja pats V. Ruzgys, jam atvykus į kolūkį ar į kitą įstaigą, viskas prieš objektyvą buvo surežisuota, ir tik retais atvejais iškildavo sovietinės nomenklatūrai skirti netikėti klausimai. 

Žinant, kad tuo laiku Šakių rajone nebuvo kito periodinio laikraščio ir „Draugas" buvo beveik vienintelis rajono aktualijas atspindintis informacijos šaltinis, galima teigti, kad beveik du dešimtmečius į save ir kitus zanavykai žiūrėjo per Valentino Ruzgio fotoobjektyvą. 

Jis fotografavo ne tik propagandai skirtus planinės kolūkio ekonomikos pasiekimus, bet ir žmonių portretus. Pastebėtina, kad laikraštyje pasitaikydavo neutralių gamtos ir miesto motyvų.

V. Ruzgys daug fotografuodavo keliaudamas po Lietuvą ir ne tik. Asmeniniuose albumuose - ne tik šeimos portretai, bet ir gamtos vaizdai iš nelietuviško peizažo iš Krymo, Rusijos Sočio kurorto.

Atrodo, kad gamta buvo mieliausias ir V. Ruzgio kaip tautodailininko objektas ir tema. Išėjęs į pensiją, jis su malonumu atsidavė šiam pomėgiui. Daugiausiai tapė vaizdus iš praeities, ją pagražindamas, su meile perteikdamas savo mylimo krašto vaizdus. Kartu su žmona, kurią pats nuolat skatino tapyti, surengęs daugiau nei 10 personalinių tautodailės parodų, tapyboje atrado kitokią meninės raiškos galimybę.

Minint fotografo, tautodailininko Valentino Ruzgio 100-ąsias gimimo metines, Zanavykų muziejus surengė virtualią jo fotografijų parodą ir pakvietė pažvelgti į mūsų kraštą, žmones per V. Ruzgio fotoaparato objektyvą.

Pasak Zanavykų muziejaus muziejininkės Vidos Endriukaitytės, muziejaus fonduose yra apie 200 vienetų Valentino Ruzgio negatyvų. Iš 30 atrinktų buvo pagamintos skaitmeninės nuotraukos V. Ruzgio fotografijų parodai. 

„Norisi parodyti sovietmečio fotografiją, labai neidealizuojant to laikmečio. Svarbus Valentino Ruzgio darbas buvo „Drauge". Tuomet per jo fotoaparatą buvo matomas rajono gyvenimas ir žmonės. Jis buvo vienas pagrindinių fotografų sovietmečiu ir to nenuneigsi", - sako Vida Endriukaitytė.

Valentinas Ruzgys mirė 1998 m. lapkričio 23 d., palaidotas Šakių kapinėse.