Sukaktys, jubiliejai

Vytautas Žeimantas

„Vaikščiojanti enciklopedija"

Nesinori tuo tikėti, tačiau veržliam ir energingam vyrui, garsiam Mažosios Lietuvos tyrėjui, daktarui, LŽS nariui Algirdui Matulevičiui vėl jubiliejinė data. Draugauju su juo seniai, dažnai susitinkam ir visada jį matau jaunatviškai pasitempusį, sklidiną vidinės ugnies, vitališkumo ir kupiną įvairiausių sumanymų bei planų. O jeigu dar Algirdo ko nors paklausi apie lietuvininkus arba Mažąją Lietuvą - pajusi vis striprėjančio ugnikalnio išsiveržimo simptomus. Iš atminties bus beriami vardai, skaičiai, datos, faktai, dokumentai, šaltiniai, vertinimai... Visą tai, kas ir sudaro tikro istoriko duoną ir būvį.

„Vaikščiojanti enciklopediją", - dažnas sako apie Algirdą ir čia nėra jokio perdėjimo ar noro pagražinti.

„Kunugaikštis Algirdas"

Būna įvairių paradoksalių situaciją. Panašiai prasidėjo ir mano pažintis su istoriku daktaru Algirdu Matulevičiumi. Abu nuo seno (aš nuo gimimo, Algirdas - nuo studijų Vilniaus universiteto Istorijos fakultete) gyvenome Vilniuje, o susipažinome... Mažojoje Lietuvoje. Į šią kelionę susiruošiau su turistinę grupe, o jos vadovu, manau laimingo atsitiktinumo dėka, buvo Algirdas. Kai tik Kybartuose pravažiavome valstybinę sieną, pajutau jo erudicijos galią. Iš karto supratau, kad čia Algirdas pažįsta ne tik viską, ką aprėpia mūsų žingeidžios turistų akys, bet leidžia pažvelgti ir į praeitį, į tuos laikus, kai čia gyvenę mūsų ainiai paliko gilius ir stebėtinai prasmingus lietuvybės pėdsakus. Jo klausantis netruko užsimiršti, kad keliaujame dabar Rusijos administruojama Karaliaučiaus sritimi.

Kai norėdamas kažką pasitikslinti, į jį kreipiausi: „Ponas Algirdai", jis pataisė: „Aš ne ponas, o tik Algirdas".

„Taip kukliai, - bandžiau pajuokauti. - Tai gal galima kreiptis dar „kukliau": „Kunugaikšti Algirdai".

„Ponu - ne, kunigaikščiu galima, - Jis plačiai nusišypsojo savo žavia šypsena ir pridūrė: - Juolab kunigaikščiui Vytautui..."

Taip prasidėjo dviejų „kunigaikščių" draugystė. O vėliau sužinojau, kad jo tėvai Veronika ir Antanas Matulevičiai sūnui davė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo vardą turėdami rimtas tautines inspiracijas. Tėvai gyveno Vilniuje, deja, lenkų okupacijos metais. Tėvas Antanas lankėsi „Rūtos", „Birutės" ir „Žiburėlio" lietuvių draugijose, motina Veronika baigė vienintelę lenkmečiu lietuvišką pradžios mokyklą, veikusią prie Pranciškonų bažnyčios ir vienuolyno. Šeimoje buvo branginamos lietuviškos tradicijos, tačiau aplinka buvo agresyvi. Šeima pasitraukė į laisvą Lietuvą, Giedraičių miestelį, esantį šalia demarkacinės linijos. Čia 1939 metų sausio 10 dieną ir gimė sūnus Algirdas.

Pirmieji žingsniai Giedraičiuose

Užaugęs jis pasakys: „Gimiau garsių kunigaikščių Giedraičių, daug nusipelniusių lietuvių kultūrai, žemėje."

Istorikais gimstama, ar jais tampama? Nesiimu spręsti koks teiginys yra teisingesnis. Apžvelgdamas Algirdo nueitą kelią manau, kad jam tinka abu posakiai. Vaikystėje girdėti močiutės ir mamos pasakojimai, mokytojų Lietuvos patriotų - Kazio Kazlo, Irenos Petrauskaitės, Monikos Černiauskienės, Danutės Jasiulionytės, Mėrūno Gervės, Česlovo Šimoliūno ir kitų pamokos rado palankią, našią dirvą žingeidaus ir darbštaus vaiko, vėliau jaunuolio širdyje.

Vilniaus universitete

A. Matulevičius dar būdamas Vilniaus universiteto studentu ėmė domėtis Mažąją Lietuva. Vilniaus, Odesos, Kijevo, Maskvos, Novosibirsko, Tartu universitetuose vykusiose studentų konferencijose skaitė referatus apie lietuvių tautinį sąjūdį XIX a. II pusėje, mažlietuvių ir didlietuvių bendradarbiavimą leidžiant draudžiamą lietuvišką spaudą.

„Pasididžiavimą garbinga tautos praeitimi ugdė dėstytojų ir mokslininkų P. ir B. Dundulių, J.Jurginio, G.Drulytės-Raudeliūnienės, R. ir P. Kulikauskų paskaitos", - prisimena jubiliatas.

1966 metais jis baigė Vilniaus universitetą, įsigijo istoriko specialybę. Diplominį darbą parašė apie lietuvių nacionalinį judėjimą XIX a. antroje pusėje. Dalis darbo buvo skirta Mažosios Lietuvos germanizacijai.

Šią temą domėjosi ir toliau, nors oficialūs veikėjai ir neskatino istorikų domėtis „slidžia" tema bei ieškoti klausimų, kodėl Mažosios Lietuvos lietuviams neliko galimybių gyventi savo tėvynėje.

1973 metais jis apsigynė disertaciją, kurioje nagrinėjo Prūsijos lietuvių tautinę būklę kone lemiamu jiems laikotarpiu - XVIII a.- XIX a. pradžioje.

„Disertacijos vadovas buvo profesorius V. Merkys. Esu nuoširdžiai jam dėkingas už supratimą ir paramą," - sako A. Matulevičius, dabar jau humanitarinių mokslų daktaras.

Ilgas enciklopedininko kelias

Beveik visą savo gyvenimą jis paskyrė enciklopedijų leidimui. Nuo 1972 metų A. Matulevičius - Vyr. enciklopedijų redakcijos, Enciklopedijų leidyklos, nuo 1997 metų - Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto vyresn. mokslinis redaktorius.

A. Matulevičius yra „Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos", „Tarybų Lietuvos enciklopedijos", enciklopedijų „Lithuania" (anglų k.), „Litva" (rusų k.), „JAV lietuviai", „Mažosios Lietuvos enciklopedijos", dabar baigiamos leisti „Visuotinės lietuvių enciklopedijos" vienas iš autorių ir mokslinių redaktorių.

Ypač daug dėmesio A. Matulevičius .skiria Mažajai Lietuvai. Todėl daugiausia A. Matulevičiaus pastangomis minėtose enciklopedijose yra palyginti daug straipsnių apie Prūsiją, Mažąją Lietuvą bei lietuvininkus.

1996 metais jis tampa vienu iš „Mažosios Lietuvos enciklopedijos" iniciatorių ir rengėjų. Jis parengė šios enciklopedijos metodikos ir pirmojo tomo vardyno pirmuosius variantus. Jis - buvo „Mažosios Lietuvos enciklopedijos" redkolegijos narys, Istorijos skyriaus vedėjas, vyresn. mokslinis redaktorius. Dabar jau galime pasidžiaugti solidžiai išleistu šios enciklopedijos keturtomiu.

Aktyvus visuomenininkas

Jis yra vienas iš Mažosios Lietuvos reikalų tarybos steigėjų (1989),kolegijos narys, nuo 1994 metų - tarybos vicepirmininkas. Ši taryba domisi Mažosios Lietuvos praeitimi, kultūriniu paveldu, palaiko ryšius su Karaliaučiaus srityje gyvenančiais lietuviais.

A. Matulevičius aktyvus ir kitose visuomeninėse organizacijose. Nuo 1982 metų jis M.Mažvydo knygos bičiulių, nuo 1989 metų - Prūsos klubų, Vydūno draugijos narys. Nuo 2003 metų Lietuvos valst. mokslo ir studijų fondo ekspertas.

Anksčiau sovietinė valdžia neskatino žmonių domėtis Mažąja Lietuva. A. Matulevičius suprato tokio švietimo svarbą. Nuo 1970 metų pradeda rengti ir vadovauti ekskursijoms po Mažąją Lietuvą. Nuo 1989 metų pats dalyvauja kraštotyros ekspedicijose po Karaliaučiaus kraštą bei visą Prūsą.

Kartu su juo jau teko ne kartą keliauti po dabar Rusijos ir Lenkijos administruojamą Mažąją Lietuvą. Ir iš kiekvienos kelionės atsiveždavau daug įdomių įspūdžių, kuriais dalindavausi ir su Lietuvos skaitytojais.

Aktyviai bendradarbiaudamas su periodine spauda, A. Matulevičius suartėjo ir su žurnalistika, buvo priimtas į LŽS narius. Dabar jis aktyviai reiškiasi ir LŽS Senjorų klubo veikloje.

Talentingas ir darbštus mokslininkas

Nuo 1991 metų jis dalyvauja ir Prūsijos bei Mažosios Lietuvos problemoms skirtose tarptautinėse mokslinėse konferencijose Vokietijoje, Lenkijoje, Lietuvoje. Daug rašo į lietuvių, vokiečių, lenkų, rusų mokslinius leidinius, ir periodinę spaudą. Aktyviai bendradarbiauja ir periodinėje spaudoje. Skaitytojai aukštai vertino jubiliato straipsnius apie Mažąją Lietuvą. Ypač man įsiminė 2003 m. pabaigoje „Lietuvos Aide" paskelbtas jo tęstinis straipsnis „Mažoji Lietuva: istorija ir dabartis".

Nuo 1969 metų sistemingai tirdamas Mažąją Lietuvą, jis apie ją parašė šimtus straipsnių, šimtus jų suredagavo.

Daktaras A. Matulevičius išleido monografijas: „Mažoji Lietuva XVIII amžiuje"(1989; su originaliu Mažosios Lietuvos ribų žemėlapiu), „Kas tu, Mažoji Lietuva?" (1989).

Kolektyvinėse monografijose ir tęstiniuose leidiniuose paskelbė per 30 studijų. Iš jų svarbiausios yra šios: „Deutsch-litauische Beziehungen in Preusisch-Litauen" (vok. ir liet. santykiai M.Lietuvoje) (1992), „Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros tyrinėjimo aspektai" (1993), „Vydūnas - Mažosios Lietuvos istorikas" (1994), „Mažoji ir Didžioj i Lietuva. Lietuvininkai ir lietuviai" (1994; joje skelbiamas A. Matulevičiaus sudarytas Mažosios Lietuvos iki XVIII a. pradžios etninis žemėlapis), „Tautiniai santykiai ir bažnyčia Mažojoje Lietuvoje ir visoje Prūsijoje" (1994), "Prūsai, lietuviai, vokiečiai ir lenkai Prūsijoje" (1995; joje skelbiamas A.Matulevičiaus sudarytas Mažosios Lietuvos bažnytkaimių žemėlapis), „Tilžės apskrities lietuviai ir jų pavardės prieš trys amžius" (1995), „Prabaltų ir baltų etnogenezė" (1996), „Lietuvių Prūsijoje autochtoniškumo ir Mažosios Lietuvos kolonizavimo, lietuvininkų asimiliacijos bei germanizacijos problemos" (1996), „Didžiosios ir Mažosios Lietuvos studentai Karaliaučiaus universitete XVI-XIX a."(1996), „Remkimės lietuvininkais" (1996; yra etninis žemėlapis apie kalbų paplitimą Mažojoje Lietuvoje XVII amžiaus pradžioje, kurį daktaras parengė kartu su kartografu P.Gauču), trys studijos apie Ragainės, Tilžės ir Įsruties apskrityse XVIII amžiaus pirmos pusės gyventojų tautinę sudėtį ir žemėnaudą (1997, 1999), „Vakarinė lietuvių tautos dalis" (1998), „Mažosios Lietuvos istoriografija" (2001), kitas.

A. Matulevičius - knygos „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai"(t.1-2, 1996, 2001) vienas iš rengėjų ir autorių. Jis patikslino Mažosios Lietuvos plotą ir pietinę ribą, tiria lietuvininkų etnogenezes ir autochtoniškumo problemas, 1709-1711 metų didįjį marą bei badą, po to vykusią vokiečių kolonizaciją. Jis vienas iš pirmųjų Lietuvos istorikų, nagrinėjančių Prūsijos gyventojų socialinius sluoksnius XVII-XVIII amžiais, lietuvininkų ir vokiečių koegzistenciją, mažlietuvių ir didlietuvių tapatumus ir skirtumus.

Kolega A. Matulevičius jubiliejų pasitiko pilnas kūrybinių jėgų ir sumanymų. Palinkėkime jam geros sveikatos ir sėkmės. Tvirtai spaudžiu tau dešinę, Algirdai.

Rubrika "Sukaktys, jubiliejai" yra Spaudos, radojo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.