2020 m. rugpjucio 12 d., Treciadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Sukaktys, jubiliejai

*print*

Archyvas :: Bronius Slavinskas – talentu paženklintas mūsų kolega

2020-07-08
 
Bronius Slavinskas

Bronius Slavinskas

Vytautas Žeimantas
 
Šiemet mes minime kolegos Broniaus Slavinsko (1940-2014) 80-asias gimimo metines.
Maniau, kad kolegą Bronių gerai pažinojau. Buvome panašaus amžiaus. Daug metų vaikščiojome tais pačias žurnalistikos keliais, bendravome Lietuvos žurnalistų sąjungoje, Nacionalinėje žurnalistų kūrėjų asociacijoje, abu panašiu laiku tapome valstybės pripažintais meno kūrėjais, rankose laikėme tai patvirtinančius dokumentus - Lietuvos kultūros ministro įsakymus... Bet, štai jo žmona Danutė, po mirties nutarusi išleisti jo kūrybos rinktinę, surinko skelbtus ir neskelbtus eilėraščius, ir kolega Bronius atsivėre vėl naujomis spalvomis, kaip subtilus lyrikas, gimtinę, Tėvynę mylintys žmogus.
Su ašara, su žodžiais.
Su - vieškeliu senu.
Su Nemunu, su grožiu
Aš šiandien gyvenu... 
Sklaidau kolegos Broniaus eilėraščius ir, tarsi, girdžiu gražią dzūkišką šnektą, regiu pro kaimą vingiuojantį seną Dzūkijos vieškelį, gražų Alovės upelį, skubanti susitikti su Nemunu, matau kaip išnirę iš pavasario rūko „virpa prie upės liepteliai maži..." 
Įspūdinga Dzūkijos gamta, gimtųjų Butrimiškių archajiškas grožis, Alovės jauki aplinka paliko mažajam Broniukui neišdildomą pėdsaką, lydėjusį jį visuose kūrybos keliuose. O kurti pradėjo jis nuo jaunumės, dar besimokydamas Alovės vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1958 metais. 
"Broniau, prieš akis iškyla aštuoniolikmetis su šypsena veide, knygų ryšulėliu, o pavardė ir vardas vis dar pasirodo laikraštyje atspausdintais tavo posmais. Jie dvasingi, jaunatviški, juose jau didelis noras pažinti gyvenimą, kabintis už jo briaunų. ... O dabar Tavo kiekvienas žodis ekrane mus sušildo, net ir tolimame Dzūkijos kampelyje," - sveikindama B. Slavinską su šešiasdešimtmečiu rašė Alovės vidurinės mokyklos mokytoja, jo klasės auklėtoja A. Vaikšnoraitė. 
"Kas mane pastūmėjo į kultūros barus? Bala žino. Gal mano gimtasis, jau beveik išnykęs, Butrimiškių kaimas, jo taurūs, geri žmonės. Gal potraukis liaudies menui, nes dar besimokydamas Alovės mokykloje, jį rinkau, aprašinėjau. O gal polinkis knygai, poezijai, nes ir pats bandžiau eiliuoti," - sakė kolega Bronius.
Be eilėraščių kolega Bronius susidomi ir kino filmų gamyba, filmavimu, fotografavimu. Šis potraukis buvo toks stiprus, kad pakeitė jo gyvenimą. 1963 metais jis įsidarbina į Lietuvos kino studiją, tampa kino operatoriaus asistentu. 
Susidomi ir žurnalistika. 1968 metais Vilniaus universitete įsigijo žurnalisto specialybę. tobulinosi Maskvos kinematografijos instituto rengiamuose kursuose.
"Jei nebūčiau pataikęs į žurnalistiką, kas žino, kaip būtų susiklostęs tolesnis mano gyvenimo kelias. Žurnalistika daug duoda. Visą laiką esi tarp žmonių, įvykių verpete, tačiau nemažai ir atima. Dažnai jai tenka paaukoti vakarus, savaitgalius, net šventes," - sakė kolega Bronius.
Nemažą reikšmę jo gyvenimui turėjo pažintis su Lietuvos televizijos operatoriumi Petru Abukevičiumi, vėliau tapusiu žymiu dokumentinio kino meistru-natūralistu. Jo paakintas kolega Bronius 1964 metais ateina dirbti į Lietuvos televiziją kino operatoriaus asistentu, 1969 metais tampa kino operatoriumi, galinčiu jau savarankiškai kurti.
Lietuvos televizijai jis atiduoda net 37 brandžiausius savo gyvenimo metus. Dirba Telefilme, televizijos žinių vyriausiosios redakcijos korespondentu, vėliau - „Jaunystės" redakcijoje. Rengė laidas „Pasaulio meridianams", „Moksleivių dienoms". Nuo 1972 metų buvo Lietuvos televizijos informacijos vyriausiosios redakcijos, Naujienų direkcijos „Panoramos" vyresnysis redaktorius. Rengė reportažus, apybraižas ir komentarus kultūrinio gyvenimo temomis. Jis tuometinėje televizijoje buvo pirmasis žurnalistas, kuris pats filmavo ir pats rašė tekstus savo siužetams. Tada tai buvo naujovė žurnalistikoje.
Dirbo ne tik Lietuvoje. 1970 metais jachta „Banga-2" su kino kamera jis lydėjo mūsų buriuotojus į tarptautinę regatą Gdynėje. Kino juostoje užfiksavo Sopoto festivalio fragmentus. 
Artėjant A. Vienuolio gimimo šimtosioms metinėms, sukūrė TV kino apybraižą „Amžinasis smuikininkas" (1982). Į šią apybraižą pateko Sakartvelas, „Amžinųjų vienuolių" žemė, A. Vienuolio vaistinė Tbilisyje, jį pažinojusių žmonių pasakojimai. Taip pat Lietuvos TV žiūrovai išgirdo keletą interviu su Sakartvelo rašytojais, dailininkais, kultūros darbuotojais.
Didesnis darbas televizijoje buvo jo keliolikos reportažų ciklas iš kelionės po Sovietų Sąjungą. Dešimt tūkstančių kilometrų maršrutu Vilnius-Maskva-Volgogradas-Elista-Krymas ir atgal su kitais televizijos žurnalistais buvo nuvažiuota taksi. Tada į kino kameros apžvalgos lauką pateko regėtų miestų architektūra, pavargę žmonių veidai, ne javų pabarėse - buvo javapjūtė, o ties gėrimų parduotuvėmis stovintys kombainai, restauratoriaus iš Suzdalės graudus pasakojimas apie tai, kaip baigiamos niokoti šimtmečius stovėjusios šio krašto šventovės...
Būta ir problemų. "Jeigu darbas prie širdies, jis ir mielas. Įdomu buvo dirbti ir anksčiau, ir dabar. Skirtumas nebent tas, kad tada reikšmingesnis vaizdas, tikresnis žodis dažnai užkliūdavo. Graudu būdavo, kai tekdavo juos, viršesniam „patarus", savo rankomis iškupiūruoti. Ir likdavo interviu ar reportažas kaip apipešiotas žvirblis - prėskas ir valdiškas, - apie darbą sovietmetyje sakė kolega Bronius. - Prisimenu, grįžo rašytojas Vytautas Bubnys iš sąjunginio pasitarimo Maskvoje, kur buvo svaistytos švietimo problemos. Aš jį šia tema ir užkalbinau. Nors stovėjome jau ant Gorbačiovo pertvarkos slenksčio, jo teisingos mintys apie dvikalbystės žalą klausytojų nepasiekė. Prisimenu ir kaip JAV gyvenantis dailininkas Vytautas Kašubą per Lietuvos kultūros fondą atsiuntė medalių kolekciją. Medalis - ne žmogus. Jo neparodysi iš tolo. O čia - Didieji Lietuvos kunigaikščiai, visiems brangūs Lietuvos simboliai. Tuometinis televizijos komiteto pirmininkas Juozas Kuolelis „patarė" stambiu planu kunigaikščių nerodyti, „neerzinti" žmonių..."
Lietuvai tapus nepriklausomai, nelikus valstybinės cenzūros, atsivėre palankesnės sąlygos kūrybai,
"Šiandieninio gyvenimo ritmas žymiai spartesnis. Jis verčia greičiau suktis ir mus, žurnalistus. Jeigu anksčiau mus slėgė ideologizacija, tai dabar - politinių įvykių srautas, - sakė kolega Bronius. - Įvykių daug. Yra svarbių, yra prasmingų, todėl būtina mokėti juos atsirinkti, objektyviai vertinti ir informuoti žiūrovą trumesniu ar platesniu siužetu. Čia reikia ir dvasinės stiprybės. O jos pasisemti važiuoju į... Alovės parapiją, į savo gimtąjį kaimą. Čia pabūvęs su tėvais, seserim, broliais ir kaimynais pasiklausęs jų išminties, dainų ir pasakojimų, atsigaunu, vėl galiu kibti į darbą". 
Ir nuo 2001-ųjų, kai išėjo į pensiją, užtarnautu poilsiu nepasinaudojo, pradėjo dirbti Vilniaus pilių direkcijoje. Jis filmuoja, rašo. kaupia medžiagą apie Vilniaus pilių teritorijoje vykdomus archeologinius ir mokslinius tyrimus, valstybės saugomus paminklus, išlikusių meno vertybių restauravimą ir jų saugojimą. Taip gimsta platus ir visapusiškas metraštis apie Vilniaus Žemutinės pilies istorinius, archeologinius ir architektūrinius tyrimus, senamiesčio bažnyčias, kitus Lietuvos kultūros paveldo objektus. 
Be to, tęsė ir bendradarbiavimą su „Panorama -- rengdavo televizijos reportažus apie kultūros paveldą, ypač Valdovų rūmų archeologinius radinius, ten vykstančias parodas, statybų eigą.
Sukūrė ir nemažai dokumentinių filmų. Man įsiminė nemažai jo filmų: apie Baltarusijos lietuvius „Gudijos lietuviai" (1994), „Gervėčių godos" (2001), „Dainuojanti nežinia"- (su režisieriumi V.Puplauskiu) apie Punsko, Seinų lietuvių gyvenimą, „ Sveiki atvykę - Kali laska!" (1975), - apie Baltarusijos ir Lietuvos kultūrinius ryšius, „Kunigo A.Gauronsko pamokos" - apie Karaliaučiaus krašto lietuviškas mokyklėles (1995), „Penkiolika metų drauge", „Amžių sūkuryj"- apie paminklosaugininkus (2010), „Valdovų rūmų atkūrimo kronika" (šešios serijos, 2003-2010), „Azerstano šalis"- V.Krėvės pėdsakais Azerbaidžane. Televizijos juostose įamžinti Pelesa, Seinai, Punskas, Karaliaučius, Tilžė ir kitos vietovės, parodyti ten gyvenančių lietuvių šiokiadieniai ir šventės, jų ryšiai su Lietuva.
Kolegą Bronių galima teisėtai vadinti kultūros paveldo metraštininku. Lietuvos istorija, garbinga praeitis, archeologų darbai ir atradimai, kultūros paveldo vertybės, jų išlikimo problemos, literatūros, meno ir mokslo žmonės, jų kūriniai ir likimai... Tai bene svarbiausios temos, prie kurių prisilietė kolegos Broniaus plunksna ir operatoriaus kamera. 
Žurnalisto plunksną jis miklino ir periodinėje spaudoje. Jo straipsniai įvairiomis temomis skelbė žurnalai „Tautodailės metraštis", „Business Review", „Mokslas ir gyvenimas", laikraščiai „Kalba Vilnius", „Tėviškės gamta", „Lietuvos aidas", „Lietuvos žinios."
Kolega Bronius buvo aktyvus ir Lietuvos žurnalistų sąjungoje. Buvo aktyvus LŽS Tarybos narys, LŽS Senjorų klubo pirmininko pavaduotojas, klubo Valdybos narys. Produktyviai reiškėsi ir LŽS internetinėje svetainėje, buvo vienas iš žurnalistų poezijos knygos "Sušvieski, saule" (2014) bendraautorių. 
2013 metais buvo priimtas ir į Nacionalinę žurnalistų kūrėjų asociaciją, tapo valstybės pripažintu meno kūrėju. O Lietuvos tautodailininkų sąjunga jį išrenka garbės nariu. 
Mūsų paskutinis susitikimas taip pat susijęs su dokumentiniu filmu. Kolega Bronius paprašė padėti surengti viešą jo filmo „LDK radiniai" peržiūrą, pristatyti filmą, skirtą mūsų kultūros paveldui. Žurnalistų namuose jis buvo parodytas per patį vidurvasarį ir sulaukė labai palankių kolegų atsiliepimų ir per pristatymo renginį, ir vėliau „Lietuvos aide", mūsų LŽS svetainėje.
Po filmo demonstracijos kolega Bronius dalijosi būsimais planais. Kalbėjo apie filmų rodymą per LRT kanalą, sakė, kad rengiasi kelionėn po Baltarusijos lietuviškus kaimus, norįs papildyti ir atnaujinti anksčiau filmuotą medžiagą ir sukurti išsamų filmą apie Baltarusijos lietuvius. Deja, klastinga liga neleido įgyvendinti šias viltis.
Negaliu susilaikyti nepacitavęs bent vieno posmelio iš jo paskutinio eilėraščio „Žinia", kuris buvo paskelbtas 2014 metais išleistoje žurnalistų poezijos knygoje „Sušvieski, saule":
Aš bėgu į kalną,
Aš bėgu, skubu...
Prispaudęs prie delno
Laiškelį nešu...
Pro rūką
Ar žarą
Pro žemės grumstus,
Užkopsiu ant kalno -
Gal vietos ten bus.
Užkopsiu, paliesiu
Žvaigždes ir uolas,
Paliksiu aš žinią -
Ją paukščiai suras...
Kiek šiose eilutėse nuoširdumo, švelnumo, žmogiško jaukumo!
Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-07-11 12:01
 
 

Komentarai (4)

Jūsų el. paštas

Albertas

2020-07-20 08:01

Gera prisimnti kolegą Bronių, apdovanotą įvairiais talentais, gebėjusį puikiai bendrauti. Turėjome ir bendrų kūrybinių planų. Esu sukūręs jam eklibrisą ir portretą. Deja, portreto taip ir nespėjau įteikti...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Vytautas

2020-07-17 13:38

Bronius buvo talentingas kolega.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Jonas

2020-07-09 12:24

Geras vyras buvo. Gaila, kad per anksti išėjo.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media