Sukaktys, jubiliejai

VYTAUTAS ŽEIMANTAS

2025 m. balandžio 11 d. žinomai medikei ir publicistei, aktyviai LŽS ir NŽKA narei Filomenai Taunytei sukako 100 metų nuo gimimo.

„Ko man būti nelaimingai? Dėl to, kad man tiek metų? Noriu dar vienoje knygoje vyresnio amžiaus žmonėms papasakoti, kad viena iš priežasčių, kodėl imame darytis nelaimingi, nesulaikomai senti, - nesusitaikymas su savo amžiumi. Kažkodėl bijom senatvės, jau 70 metų sulaukę keliame tostus: kad tu niekad nepasentum, kad visuomet žydėtum", - juokėsi kolegė Filomena.

Kolegė Filomena didžiąją savo gyvenimo dalį praleido dviejų mūzų glėbyje. Vieną jos ranką vedė Hipokrato priesaika, kitą - kūrybos mūza. Ir abejose erdvėse - gydymo ir kūrybos - ji sugebėjo palikti ryškų pėdsaką.

Kolegė Filomena gimė 1925 m. balandžio 11 dieną Vantainėliuose, Radviliškio rajone. Ji nuo mažens siekė mokslo. Mokėsi Voskonių pradžios mokykloje, Radviliškio progimnazijoje, Šiaulių gimnazijoje. 1942 m. pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete. 1943 m. vokiečiams universitetą uždarius, įstojo į Kauno akušerių mokyklą. Dirbo Radviliškyje. 1950 m. Vilniaus universiteto Medicinos fakultete įgijo gydytojos specialybę. Dirbo įvairiose medicinos srityse. Aktyviai domėjosi ir propagavo netradicinius gydymo būdus.

Kūryba ji susidomi ne iš karto. Tik nuo 1965 m. pradeda aktyviai reikštis respublikinėje spaudoje, rašė žurnalams „Mokslas ir gyvenimas", „Švyturys", „Tarybinė moteris", laikraščiui „Tiesa", kitur. Ypač jai sekėsi, kai užsimodavo didelę medicininę patirtį pateikti pasitelkus publicistiką, gyvą ir skambų žodį. Jos straipsniai periodinėje spaudoje, vėliau pasirodžiusios knygos išsiskyrė ne tik geru medicinos reikalų žinojimu, drąsiais atradimais, originaliais gydymo patarimais, bet ir sodriu lietuvišku žodžiu, aukšta publicistikos praba.

Jos kūrybinis augimas akivaizdus. Nuo kuklokos pirmosios knygos „Dar kartą apie alkoholizmą", pasirodžiusios 1972 metais, iki įdomių, intriguojančių ir todėl populiarių publicistikos knygų, skirtų liaudies medicinos, netradicinių gydymo metodų, senatvės, fizinės ir psichinės sveikatos temomis: „Vandens užkalbėjimas" (2000), „9/10 laimės: apie fizinę ir psichinę sveikatą" (2003, 2006, 2009), „7 nuodėmės ir 12 ligų (2006, 2007, 2009), „Kiek sveria siela" (2008, 2009), „Gyvenimas be stogo" (2009), „Ieškau tikro lietuvio (2011, 2013).

Paklausta, kiek laiko per dieną skiria rašymui, kolegė Filomena prisipažino nem4gstanti griežtos dienotvarkės: „Tik sąžinės graužatis veja prie kompiuterio. Vis galvoju: ką aš darau, reikia eiti rašyti. Bet kažkaip viskas savaime išeina. Dažniausiai prabundu 4 ryto, porą valandų galvoju. Tada vėl miegu iki 8 valandos ar ilgiau. Ką prisimenu atsikėlusi, tą ir užrašau. Aš paprastai rašau, nors kai kas kritikuoja mane, kad plaukia pasąmonės srautas, tegu plaukia, ką padarysi. Be to aiškiau pateikiu medicinines žinias, tai žmonėms svarbu".

Naujausia ir, deja, paskutinė kolegės Filomenos knyga „Šventųjų gyvenimas Marijos žemėje" pasirodė 2013 m. pavasarį. Šioje knygoje ji atsiskleidžia kaip autorė, sukaupusi didžiulę gyvenimo ir profesinę patirtį. Ji teigė sutikusi kur kas daugiau gerų žmonių nei blogų, o ir pastarųjų tik nedidelė dalis esanti tokių, kurie negalėtų pasitaisyti. Ji buvo optimistė, ieškodavo gyvenime gero, todėl ir paskutinė jos knyga yra skirta šviesiems ir kilniems žmonėms.

O tas faktas, kad kolegės Filomenos knygos buvo leidžiamos pakartotinai, rodo jų populiarumą. Vadinasi, autorė sugebėjo prasimušti per vis labiau mūsų visuomenę apimančio nenorą skaityti, domėtis knyga.

1975 metais ji įstoja į Lietuvos žurnalistų sąjungą. Kolegė Filomena buvo viena iš Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos steigėjų. Ji noriai ir aktyviai dalyvaudavo NŽKA ir LŽS Senjorų klubo veikloje. Stengdavosi nepraleisti nei vieno klubo susirinkimo, kitokio renginio. Ji noriai dalindavosi sava patirtimi, negailėjo patarimų, neretai ir motiniškai pabardama, kad nesilaikome gydytojų patarimų. Mėgo aštrų žodį, neretai turėdavo ir griežtą nuomonę. Mėgdavo ir pajuokauti, kartais ir labai šmaikščiai. Ji ne kartą sakė: „geriau gyventi su liga, nei mirti nuo jos gydymo".

„Kolegė Filomena turėjo savitą bet tvirtą, tiesų požiūrį į viską, kas ja supo. Jai visuomet rūpėjo žmogaus, visuomenės gerovė. Buvo aktyvi ir Lietuvos žurnalistų sąjungoje. Nuoširdžiai palaikė idėją steigti Nacionalinę žurnalistų kūrėjų asociaciją, tapo asociacijos signatarė. Lietuvos kultūros ministro įsakymu jai buvo sutektas garbingas valstybės pripažinto meno kūrėjo statusas, - sako LŽS Senjorų klubo pirmininkas Ipolitas Skridla. - O kalbant apie jos kūrybą, reiktų pabrėžti jos publicistiškumą, netradicinį mąstymą, lengvą rašymo stilių ir ypač - šmaikštumą. Mažai kas prisimena, bet kūrybos pradžioje ji buvo paskelbusi daug humoreskų."

Nemažai kolegė Filomena nuveikė ir tarp medikų. 1991 m. kartu su Saliute Goleckiene ir Algimantu Jasulaičiu įkuria Vinco Kudirkos medikų literatų draugiją.

Kolegė Filomena buvo itin mėgstama žurnalistų pašnekovė tiek internetinėje erdvėje, tiek spaudoje, televizijoje, nes drąsiai reiškė savo nuomonę apie sveikatą, ligų gydymą vaistais, dietas, medicininį švietimą, etiką, kitką.

Simboliškai dabar skamba kolegės Filomenos mintys: „Vieni miršta, kiti lengvai išeina... Mirtis sunki, o išėjimas nepastebimas. Atsigulė žmogus vakare, o ryte, žiūrėk, jau išėjęs. Būtų gerai, jei visi išeitume lengvai ir be skausmo." Kaip išėjo kolegė Filomena, ji vienintelė težino...

Kolegė Filomena mirė 2013 m. birželio 28 d. Vilniuje. Palaidota Saltoniškių kapinėse. Jos kapas paskendo baltų gėlių jūroje...