Sukaktys, jubiliejai

Ką tik jaukiuose Vilniaus Žurnalistų namuose gražiai ir prasmingai paminėjome mūsų kolegos, žinomo žurnalisto, publicisto ir rašytojo Vytauto Žeimanto 75-metį. Tokios sukaktys skatina ne tik švęsti, sėsti prie šventinio stalo, bet ir susimąstyti, pabandyti pasverti nueitą gyvenimo ir kūrybos kelią. Taip ir įvyko. Susirinko gausus būrys kolegų, kalbėjome apie jubiliatą, jo geranoriškumą, norą padėti artimam, paskatinti jaunesnįjį kolegą, apie jo nuveiktus darbus, įvairiaplanę kūrybą, palikusią ryškius pėdsakus žurnalistikoje. Reziumuojant galima teigti, kad kolegos Vytauto gyvenimo kelias vientisas - žurnalistikoje. 

Praktiškai jis visą savo gyvenimą dirbo laikraščiuose, nors gyvenimas jaunystėje jį gerokai pablaškė. Tik šešiolikai metų sukakus pradėjo dirbti Vilniaus "Žalgirio" staklių gamykloje šaltkalviu elektriku, baigė jau vakarinę vidurinę mokyklą. Devyniolikos metų buvo pašauktas į Sovietinę armiją. Buvo pasiųstas į Karo aviacijos mechanikų mokyklą, kuri buvo šalia Lomonosovo miesto, Suomijos įlankos pakrantėje. Nuo vaikystės mėgęs sportą, mokykloje subūrė grupelę lietuvių kareivių į krepšinio komandą, kuri greitai tapo Lomonosovo miesto krepšinio čempione. Nuo tų laikų kolegai Vytautui sporto tematika visada buvo prie širdies.

Po metų baigęs karo mokyklą ir įsigijęs avio mechaniko specialybę, buvo pasiustas tarnauti į Mažąją Lietuvą, kuri dabar Kaliningrado sritimi vadinama. Du metus tarnavo Įsrūtėje (Černiachovske) karo malūnsparnių eskadrilėje. Aptarnavo malūnsparnį Mi-1, teko ir paskraidyti. Tada susidomėjo ir Mažąja Lietuva, jos turtinga istorija, dabartimi. 

"Tarnaudamas Sovietų armijoje, patyręs buko muštro pamokų, supratau, kad reikia siekti aukštojo mokslo, nes ir baigęs prievartinę karo tarnybą, civiliniame gyvenime, gali sutikti kokį viršilą Jermolenko, kuris versdavo kareivius iškasti poros metrų gylio duobę, kad joje užkastų cigaretės nuorūką. Tada parašiau Tėvui laišką, kad atsiustų mokyklinius vadovėlius. Tėvas gerokai nustebo, nes mano jaunatviškas nenoras mokytis jam buvo gerai žinomas, bet vadovėlius atsiuntė, pradėjau ruoštis stojamiesiems egzaminams," - prisimena Vytautas. 

Vilniaus universitete studijavo ekonomikos mokslus. Tačiau jame vis labiau budo noras rašyti, kurti. Antrame kurse ranka parašo ir nuneša universiteto laikraščiui ne kokią nors mažą žinutę, nuo kurių daugelis pradeda savo žurnalistinį kelią, o iš karto - humoreską, ją pavadinęs "Fuksologija".

"Labai apsidžiaugiau, kai savo humoreską pamačiau atspausdintą laikraštyje. Tuo metu laikraštį redagavusiam Algiui Kustai ji tiko. Taip, vaizdžiai sakant, jis išleido Džiną iš butelio. Vėliau, sutikęs kolegą Algį, visada sakydavau, kad jis yra mano pirmasis redaktorius, dėkodavau jam. Gaila, kad jau dabar negaliu padėkoti, neseniai jį palydėjome Anapilyn," - sako Vytautas. 

Po antrojo kurso Vytautas su universiteto studentų statybininku būriu važiuoja dirbti į Kalnų Altajų. Vietiniams laikraščiams, aišku, įdomu, kas tie lietuviai. Čiabuvių žurnalistų paskatintas, Vytautas pradeda rašyti į Kalnų Altajaus srities laikraščius. Rašo apie Vilniaus universitetą, savo būrio darbus, net ieško sąsajų tarp Lietuvos ir Altajaus. Jo rašiniai pasirodo rusų ir altajiečių kalbomis. 

"Pamilau kalnus iš karto ir visam laikui. Po trijų mėnesių darbo, į Lietuvą grįžau visiškai susižavėjęs Kalnų Altajumi. Po to dar kelis kartus važiavau ten. Altajus, jo nepakartojamas grožis ir didybė paskatino mane rimčiau imtis plunksnos. Pradėjau apie Altajų rašyti ir į Lietuvos laikraščius, žurnalus. Džiaugiausi, kad mane spausdina, - prisimena Vytautas. - Įsidrąsinęs, pamiršęs kad esu tik trečio kurso ekonomikos studentas, prirašiau daug puslapių ir nunešiau į "Literatūrą ir meną". Tuomet Publicistikos skyriui vadovavęs Romas Sadauskas priėmė, paskaitė ir... paskelbė net per du savaitraščio numerius. Po to Sarbievijaus kieme mane sustabdęs daktaras Vitas Areška pasakė: "Rašyk, tu turi rašyti..." Taip per Altajų susirgau žurnalistika. Mano rašinius pastebėjo ir tuometinis "Tiesos" laikraščio redaktorius, žinomas žurnalistas ir rašytojas Albertas Laurinčiukas. Jis ir pakvietė dirbti į "Tiesą."

Baigęs Vilniaus universitetą jis dešimt metų dirbo "Tiesos" laikraštyje, buvo Užsienio gyvenimo skyriaus korespondentas, Pramonės, statybos ir transporto skyriaus vedėjas, redakcinės kolegijos narys. 

1988 - 1998 metais, per patį valdžių virsmą, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, jis vadovavo tuomet labai populiariam, turėjusiam per 180 000 prenumeratorių Vilniaus miesto laikraščiui "Vakarinės naujienos", buvo jų vyriausiasis redaktorius. 

"Vakarinėms naujienoms", tada ėjusioms lietuvių ir rusų kalbomis, pradėjau vadovauti tik prasidėjus Atgimimui, todėl teko daug ką patirti: gaivališką ir vitališką Sąjūdžio kilimą, partinio diktato atsisakymą, cenzūros nykimą, redakcijos privatizavimą, Nepriklausomybės džiaugsmą, laisvos spaudos euforiją... Bet būto ir juodų dienų. Per garsiuosius Sausio įvykius į mūsų redakciją įsibrovė automatais ginkluoti sovietiniai desantininkai. Jie grubiai, šiurkščiai jėga mus išvarė iš Spaudos rūmų, kuriuose tuomet turėjome du aukštus. Po Maskvoje nepavykusio rugpjūčio pučo, grįžę į savo redakciją, radome visiškai nusiaubtas patalpas. Sovietiniai kareivos pavogė kompiuterius, telefonus, baldus, knygas, išplėšė visus seifus. Ko neišnešė - sudaužė, sunaikino. Tačiau sunkumai mūsų nepalaužė. Nors redakcijoje dirbo daug kitataučių, sugebėjome taip dirbti, kad nė vienas iš jų neperėjo į jedinstevininkų pusę", - prisimena Vytautas. 

1999-2009 m. jis buvo dienraščio "Lietuvos aidas" vyr. redaktoriaus pavaduotojas. Nuo 2013 m. iki šiol yra Lietuvos žurnalistų sąjungos internetinio laikraščio redaktorius. 

Per daugiau kaip 40 žurnalistinės veiklos metų jis parašė ir paskelbė ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Lenkijoje, JAV, Rusijoje, Baltarusijoje, Australijoje, Uzbekijoje, kitur daugiau du tūkstančius straipsnių, interviu, apybraižų įvairia tematika lietuvių, anglų, lenkų, rusų, baltarusių, altajiečių ir kitomis kalbomis. Bendravo ir su lietuvių spauda užsienyje. Rašė įvairiomis temomis. Ypač jį domino kultūra, aplinkosauga, ūkio problemos, Lietuvos istorija, kraštotyra, kelionių apybraižos. 

Daug jo publikacijų, skelbtų periodikoje, vėliau sugulė į knygas. Vytautas išleido publicistikos knygas "Teisingumas reikalauja" (1984, Brailio raštu 1986) , A Cal for Justice (anglų k. 1986), "Procesas nesibaigia" (1988), analitines knygas "Lietuvos vartotojų kooperacija: nuo pirmųjų žingsnių iki 2000 metų" (kartu su V.Vaitkumi, 2000), "Atvertas langas į Europą" (2002), "Okno, otwarte do Europy" (lenkų k. 2000). 

Sporto tematika Vytautas yra parašęs ir išleidęs tris monografijas: "Vandensvydis Lietuvoje" (2011), "Lietuvos parolimpinis sportas 1991-2011 m." (2012) ir "Lietuvos sporto klubas "Makabi". 2016-2016" (2015). 

Be to yra paskelbęs per 60 straipsnių dvejose Vilniuje leistose enciklopedijose: "Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (2001-2015) ir "Lietuvos sporto enciklopedijoje" (2010-2013).

Prapuolus cenzūros varžtams, Vytautas prie laikraščio redakcijos įsteigia ir "Vakarinių naujienų" leidyklą, kuri pradeda leisti įvairias knygas.

"Laikraštyje įkūrėme rubriką "Mano anekdotas" ir pakvietėme skaitytojus siųsti mums anekdotus. Žmonės noriai atsiliepė. Problemos prasidėjo, kai mes pirmieji Lietuvos sovietinėje spaudoje pradėjome skelbti anekdotus apie Leniną, Gorbačiovą, komunizmą, komunistų partiją ir panašiai. Rusų kalba skaitantiems laikraštį tai labai nepatiko, Leninas ir dabar Rusijoje daug kam kaip šventa karvė Indijoje. O tada Lenino autoritetas buvo dar didesnis. Todėl buvo bandymų mus nutildyti, buvo net grasinimų, juolab sovietiniai tankai dar buvo Lietuvoje, - prisimena Vytautas. - Tokia skausminga reakcija paskatino veikti, kad neprapultų skaitytojų atsiusti anekdotai. 1990 metais surinkau ir per "Vakarinių naujienų" leidyklą išleidau anekdotų rinkinį "Mano anekdotas". Tai buvo pirmoji Lietuvoje oficialiai išleista anekdotų knyga, kurios herojais tapo komunistų dignitoriai Stalinas, Chruščiovas, Brežnevas, Černenka, Gorbačiovas... Vėliau sudariau ir išleidau dar dvi "Mano anekdotų" knygas. Beje, visos tris išėjo masiniu tiražu po 50 000 egzempliorių ir greitai dingo nuo prekystalių" 

Vėliau Vytautas sudarė ir suredagavo knygas "Sutelktomis jėgomis - į pažangą. Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos 15-metis" (2007), "Pokalbiai apie melioraciją Lietuvoje" (2009), "Garbinga Neniškių šeima (2012). 

Be to jis inicijavo, sudarė ir išleido žurnalistų poezijos rinkinius: "Šitas aidas toli girdis..." (2012) ir "Sušvieski, saule" (2014).

Dabar kartu su kolegomis Vytu Urbonu ir Genovaite Burneikiene jis baigia spaudai ruošti "Lietuvos žiniasklaidos enciklopediją". Rengia spaudai ir žurnalistų dainų rinkinį.

Pradėjęs nuo žurnalistikos, nuo paprastų straipsnių, interviu jis greitai perėjo į aukštesnį žurnalistikos lygį, ėmė rašyti apybraižas, humoreskas, feljetonus. Vėliau - užsiėmė ir grožine literatūra. Spaudoje, vėliau ir knygose pasirodė jo kurtos miniatiūros, esė, apsakymai, legendos, apysakos, eilėraščiai.

1992 m. išėjo jo kelionių esė knyga "Vilkas su varpeliu", 2002 m. - apysaka vaikams "Baltamiškio istorijos", 2003 m. - esė "Rašytojas Jeronimas Laucius", 2004 m. - legenda "Ignalinos legenda", 2006 m. - eilėraščių ir dainų rinkinys "Žodis apie žodį", 2009 m. jis išleido bibliografinę knygą "Mano žurnalistikos dešimtmečiai". 2006 m. "Lietuvos aide" paskelbė nuotykių romaną vaikams "Trys draugai ir mergaitė".

Savarankiškai išmokęs baltarusių kalbą, Vytautas pradėjo versti mūsų kaimynų rašytojų kūrybą. Iš baltarusių kalbos išvertė M. Tanko, A.Paškevič (Ciotka), M. Hareckio, L. Arabei, A. Karliukevičiaus, V. Karatkevič, G. Marčiuko kūrinių. Atskira knyga 2015 m. Vilniuje išėjo jo versta Alesiaus Karliukevičiaus apysaka "Šuburšuno nuotykiai". 2010 m. Vytautas buvo priimtas į Baltarusijos rašytojų sąjungą. 

2019 m. jis inicijavo ir Vilniuje išleido Maironio eilėraščių baltarusių ir lietuvių kalba rinkinį "Vianok z ruty/Rūtų vainikas". 

Šiuo metu jau atidavė spaudai monografiją "Gimtuoju dvasingu žodžiu" apie Vilniaus krašte tarpukaryje dirbusius baltarusių katalikų kunigus - poetus, rašytojus, baltarusiškos spaudos Vilniuje leidėjus, baltarusių tautinio atgimimo šauklius. 

2006 m. Vytautui Lietuvos kultūros ministro įsakymu buvo suteiktas valstybės pripažinto meno kūrėjo statusas. 2010 m . jis buvo apdovanotas medaliu "Už nuopelnus žurnalistikai", 2017 m. - medaliu "Už nuopelnus Vilniui ir tautai". 2018 m. jam buvo įtektas LŽS 90-mečio prizas "Šviesos simbolis".

Lietuvos tautinio olimpinio komitetas (LTOK) irgi pagerbė jubiliatą. LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė Vytautui įteikė LTOK medalį "Už nuopelnus".

Palinkėkime kolegai Vytautui geros sveikatos ir kūrybinės sėkmės.

Rubrika Sukaktys, jubiliejai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.