Sukaktys, jubiliejai

S.H. Nepaisydama propagandos, Aleksandro Lukašenkos nemėgau dar besimokydama mokykloje... Tam įtakos turėjo ir mano mokytojai: dalyvaudavau baltarusių kalbos konkursuose, susipažinau su daugeliu žmonių, kurie gerbia, puoselėja baltarusių kalbą ir literatūrą. Lankiau poezijos klubą, kuriame dažnai aptardavome baltarusių kalbos padėtį Baltarusijoje. Besimokydama 9 klasėje patekau tarp dešimties geriausių šalies baltarusių kalbos olimpiados dalyvių, todėl įgijau teisę studijuoti Baltarusijos valstybinio universiteto licėjuje. Besimokydama čia, sužinojau tiesą, kaip A. Lukašenka tapo prezidentu, pamačiau ir supratau, kas šalyje nutiko po 2006, 2010 m. rinkimų. Tuomet daug domėjausi Stalino represijomis, neramino baltarusių kalbos būklė šalyje. Daugelis minėto licėjaus studentų kalbėjo baltarusiškai, klausė valdžiai opozicionierių muzikos, skaitė opozicionierių literatūrą ir nepritarė A. Lukašenkos sprendimams.

A. Lukašenkai niekada nerūpėjo baltarusių kalba...

Universitete aš toliau domėjausi Baltarusijos kultūros ir opozicijos temomis. Aš rašiau mokslinius darbus Algirdo Bacharevičiaus (red. opozicijos rašytojas) kūrybos temomis, apie Lenkijos žurnalistiką (tada aš pradėjau mokytis lenkų kalbos). Dalyvavau vasaros mokykloje Lenkijoje ir studentiškuose mainuose Estijoje Tokie išvykimai leido man pamatyti ir suprasti, kaip ir kuo gyvena Europa. Tuomet supratau, kad mano Baltarusija... ateities neturi. Bet pokyčių tikėjausi...

Pabaigusi mokslus universitete, po privalomos darbo praktikos, išties tikėjausi šalyje pokyčių, metus paskyriau pasiruošti IELTS (red. English Language Testing System - tarptautinis anglų k. mokėjimo egzaminas) egzaminui, pasitaupyti pinigų kelionėms. Keliaudama po Baltarusiją stebėjau miestų, miestelių ir kaimų gyvenimą, liūdna darėsi matant galybę apleistų namų, nusivylusių žmonių. Tik apie tai rašyti buvo nevalia. Baltarusija, galėdama būti tokia turtinga šalimi, kaip Lietuva, Estija, galbūt, kaip Šveicarija, gyveno skurdžiai, nors turėjo galimybę gyventi turtingai. Man beliko laukti darbo sutarties pabaigos, ir...

Prasidėjus COVID'ui, jokio karantino Baltarusijoje nebuvo, apie šią situaciją žurnalistams buvo įsakyta rašyti tik teigiamai, nes ,,Baltarusijoje niekas nemiršta nuo COVID'o, o Europoje ir Amerikoje vyriausybės elgiasi neteisingai ir specialiai uždaro žmones namuose, kad jie neprotestuotų prieš savo valstybę". Bet mano mieste, kur gyveno mano tėvai, mirė daug žmonių - apie tai man pasakojo mano tėvų kaimynė, kuri dirbo ligoninėje. Po to prasidėjo rinkimų kampanija, ir vėl mums buvo įsakyta rašyti (buvo leidžiama plagijuoti žiniasklaidą) kitų žmonių nuomones, apie tai, ,,kaip gera gyventi Baltarusijoje, kaip kiti kandidatai į prezidentus nori sugriauti Baltarusiją". Bet supratau, kad tai netiesa. Aš pati balsavau už kitus kandidatus - Viktarą Babaryką ir Sviatlaną Tsikhanouskayą. Su draugu dalyvavau dviratininkų protestuose - tuomet pareigūnai norėjo areštuoti mano draugą... Anuomet buvo gan aukštas visuomenės politinis aktyvumas... Aiškėjo, kad A. Lukašenka niekada sau neleis pralaimėti ,,rinkimuose", net jei pralaimėtų... Jau buvo nupirkti bilietai į Kyjivą - ten manęs laukė stažuotė ir žurnalistikos kursai, nes aš labai norėjau gyventi Kyjive, o mane visuomet žavėjo šis mestas, ten gyvenantys draugai, pažįstami...

Būnant Kyjive, Baltarusijoje prasidėjo protestai, aš dalyvavau protestuose Kyjive, bendravau su žiniasklaida, padėdavau baltarusiams - protestų ir represijų aukoms. Po to su šia iniciatyvą atvažiavau į Vilnių, nes labai norėjau padėti baltarusiams, ir labai tikėjau, kad šalies demokratija įveiks A. Lukašenką...

Baltarusijoje iki šiol gyvena mano tėvai, sesė, keletas draugų. Aš bendrauju su šeima ir esu šokiruota Baltarusijos propagandos. Tarpusavyje mes beveik nesikalbame apie politiką. Šeima turi savo nuomonę, jie nori gyventi ramiai, o aš turiu savo svajones. Draugai, kurie liko, taip pat nori išvažiuoti iš Baltarusijos, bet dėl įvairių aplinkybių negali. Jie sako, kad propaganda užvaldė minias. Faktas, kad valstybė įvairiais būdais apiplėšinėja žmones, bet apie tai niekas laisvai negali garsiai prabilti, netgi diskutuoti socialiniuose tinkluose.

Baltarusijos žiniasklaida nuolat meluoja rašydama apie tariamai didelius žmonių atlyginimus, teigia, kad pakanka gydytojų, nors eilėse pas gydytojus žmonės laukia kelis mėnesius. Sakoma, kad nedideli mokesčiai, nors iš tiesų jie siekia apie 50 procentų. Apie tai draudžiama net užsiminti... Socialinė parama vis mažėja - išmokos bedarbiams siekia vos 10-15 eurų, kai kurių anksčiau buvusių lengvatų nebeliko...

S.H. Į Lietuvą atvykau dėl COVID'o, prasidėjus karantinui. Tuomet bendravau tik su tautiečiais, nemokėjau nė žodžio lietuviškai. Integracija prasidėjo tik pavasarį, kai situacija buvo šiek tiek laisvesnė. Pirmiausia, aš pradėjau muaythai treniruotes, o vėliau ėmiau savanoriauti gyvūnų prieglaudoje, kur susipažinau su savo pirma drauge Lietuvoje. 2022 m., po Rusijos invazijos į Ukrainą, supratau, kad mano šalyje situacija tik blogės ir savo šalyje saugiai negalėsiu jaustis. Paprašiau prieglobsčio Lietuvoje, pati pradėjau mokytis lietuvių kalbos, su drauge kalbėjome tik lietuviškai. Pradžia buvo sunki.

Kitas integracijos laikotarpis - ligoninėje - gydytojai, personalas, naujieji draugai kalbėjo lietuviškai.

Gavusi pabėgėlio statusą, nusprendžiau pasidalinti savo patirtimi. Taip pradėjau veiklą savanorystės projekte ,,Gyvoji biblioteka".

Dirbu logistikos įmonėje. Darbas man labai patinka, kolektyvas, kuriame dirba žmonės iš įvairių šalių, yra nuostabus. Bendrauju anglų, lenkų ir lietuvių kalbomis, pradėjau mokytis turkų kalbos, jau pasiekiau B1 lygį.

Esu Baltarusijos opozicinės socialdemokratų partijos ,,Narodnaja Hramada" narė. Kartu bendraujame su LR Seimo nariais, dalyvaujame mokymuose apie politiką ir demokratiją, žiniasklaidą ir reklamą. Gerai mokėdama lietuvių kalbą, galiu būti vertėja ir papasakoti apie baltarusių, kurie priešinasi A. Lukašenkai, problemas. Kad žmonės žinotų, jog yra tokia šalis, mano Tėvynė, kurioje žmonės iki šiol kenčia nuo diktatūros.

Sunku suskaičiuoti politinius kalinius, nes Baltarusijos statistika klaidina visą pasaulį.

Esu aktyvi socialiniuose tinkluose, dėka jų mane atpažįsta aplinkiniai, tarkim, ligoninėje. Pasigirsiu - tai man labai malonu; jie sako, kad esu pavyzdys jiems, nes mėgstu ir moku skaityti, mokausi kalbų, rašau įvairius tekstus, piešiu ir keliauju. Lietuvoje netrūksta koncertų, festivalių, kuriuose noriai dalyvauju. Liga tam netrukdo. Labai mėgstu lietuvišką muziką, lankytis muziejuose. Vėl svajoju savanoriauti Santaros klinikose. Suprantama, reikia pasveikti.

S.H. Lietuvoje mandagūs, visada pasiruošę man padėti, besišypsantys įvairių tautybių žmonės. Nuostabi, tiesiog, kerinti Lietuvos gamta - miškai, upės ir ežerai... Su draugais dažnai ,,piknikaujame" gamtoje, dažnai į miškus vykstame tiesiog pasivaikščioti...

Pažįstu keletą rusų iš Rusijos, gyvenančių Lietuvoje. Kartais susitinkame. Jie nemėgsta V. Putino, pasisako prieš karą Ukrainoje ir Rusijoje, nedalyvauja, nors anksčiau dalyvaudavo, protestuose, tiesiog, čia nori ramiai gyventi, dirbti, studijuoti... Jie nenori grįžti į Rusiją, nori ramiai gyventi savo gyvenimą...

Esu tikra krepšinio ,,fanė", esu šios lietuvių antrosios ,,religijos" dalimi. Esu sužavėta to, kaip lietuviai, ne tik krepšinio rungtynių metu, palaiko sportininkus. Baltarusijoje neretai į įvairias sporto varžybas žmonės tiesiog... varyte suvaromi, nemokamai vežami autobusais... Kitaip sakant, sportas mažai kam terūpi, o valdžiai reikia parodyti, kad esą kitaip...

Nuostabu, kad gyvendama Lietuvoje, galiu be vargo įsigyti lėktuvo ar autobuso bilietų į bet kurį Europos miestą. Anksčiau, gyvenant Tėvynėje, keliauti buvo sudėtinga - brangios vizos, nesibaigiančios eilės pasienyje, brangūs bilietai vykti iš Minsko.

Prie Lietuvos orų, kai dažni lietūs, reikia priprasti. Bet juk tai taip romantiška ir priprasti nesunku...

Man nepatinka, kad kai kurie baltarusiai tarsi savinasi Vytį, teigia, esą Vilnius priklauso Baltarusijai... Neabejoju, kad tai daroma Baltarusijos saugumiečių nurodymu. Žinau, kad tai nepatinka ir daugeliui lietuvių. Provokacija? Tai, turbūt, nepatiktų jokiai šaliai, juolab šio laikmečio kontekste, kai Baltarusija tarsi neatsiejama nuo šalies agresorės Rusijos...Tokie ,,istorinės tiesos" ieškotojai, greičiausiai tikisi, kad Lietuva deportuos visus į Lietuvą atvykusius baltarusius, o jie Baltarusijoje iš karto taps politiniais kaliniais. Žinau, kad politiniai kaliniai, pirmiausia, yra vergai, dirbantys už nedidelį atlygį, o tai svarbu ekonomiškai. O tokių žmonių reikia kuo daugiau...

S.H. Privalau trumpai priminti: Lietuva, kaip ir Latvija, Estija, Ukraina tapo nepriklausomomis valstybėmis. Baltarusijai nepasisekė... Iškalbingas faktas - beveik visa dabartinė Baltarusijos teritorija niekada de-fakto nebuvo nepriklausoma. Nuo XIII a. buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, po to - Abiejų Tautų Respublikos, Rusijos imperijos, Sovietų Sąjungos sudėtyje... Tik 1918 m. kelis mėnesius egzistavo Baltarusijos Liaudies Respublika (...).

Stalino represijos sunaikino intelegentiją.

Kaip ir dabar esti laikinai Rusijos okupuotuose Ukrainos miestuose - Luhanske, Donecke, Mariupolyje, kaip ir Lietuvoje po 1940 m. deportacijos, nužudytų ir deportuotų vietos gyventojų vietas užėmė Rusijos okupantai. Taip, tai tie rusai, kurie šiuo metu izoliuoti nuo civilizuoto pasaulio, kurie vienas kitą skundžia KGB (red. saugumui), kurie mano esą tariamai svarbūs žmonijai, kuriems vietinių žmonių gimtoji kalba nereikalinga

S.H. Asmeniniai planai gan aiškūs - sveikti, sportuoti, vaikščioti ir valgyti, kad kuo greičiau pilnai atstatyčiau jėgas. Noriu švęsti šv. Velykas, ruoštis vasarai, norisi daug keliauti po Lietuvą, pamatyti įvairius miestus, pailsėti pajūryje... Galbūt, net į kažkokią piligriminę kelionę nuvykti... Vėl noriu keliauti po Europą. Itin greitai besikeičiančiame pasaulyje ilgalaikius tikslus turėti nepaprasta...

Prognozės... Žinoma, norisi būti optimiste ir pasakyti, kad viskas bus gerai. Bet šiuo metu tarsi galimi tik du variantai, tačiau dažniausiai, tokiose situacijoje netikėtai gali atsirasti ir trečias. Aš katalikė, manau, kad tai, kas vyksta šalia, mums reikalinga tam, kad mes kažką suprastume, kad gautume kažkokią pamoką. Šiaip, Dievas niekada neturi blogų variantų. Net jeigu iš pradžių atrodo, kad viskas labai blogai, po to atsiras naujos galimybės, kad gėris būtinai nugalės blogį. Taip būna visada, net pati tai patyriau. Kada pasieksime pergalę, laikas parodys...

Baltarusiją regiu kaip laisvą šalį Europos Sąjungoje su balta-raudona-balta vėliava, su baltarusių kalba, kaip vienintele valstybine kalba. Su laisva ekonomika, su daugybe galimybių verslui, mokslams, be jokių Sovietų Sąjungos pėdsakų...

Noriu, kad Lietuva stiprėtų, tobulėtų, kad daug lietuvių ir užsieniečių norėtų čia gyventi. Apie tai dažnai kalbu su draugais, socialiniuose tinkluose. Noriu, kad kuo daugiau užsienio garsenybių, specialistų apsigyventų Lietuvoje, kad visame pasaulyje Lietuva būtų dar garsesnė ir įdomesnė...

Manau, kad netolimoje ateityje prie Europos Sąjungos prisijungs dar keletas šalių, ir Europje niekada nebus diktatūros, klestės demokratija. Rusija bus nutolusi nuo demokratijos, ir mums jos nie-ka-da neprireiks...