Sukaktys, jubiliejai

Nuo pradinės mokyklos laikų iki šiol - jubiliejinių savo 85-ųjų metų, Jono Laurinavičiau (g. 1938 07 07) gyvenimas susijęs su knyga, bibliotekomis. Jis ne tik bibliotekų knygų skaitytojas su ilgu ilgu nepertraukiamu stažu, bet ir visada buvęs aktyvus bibliotekų veiklos dalyvis. Dirbdamas rajonų redakcijose, jis - kaip žurnalistas - nepraleisdavo bibliotekose rengiamų susitikimų su rašytojais, poetais, kultūros veikėjais, naujų knygų sutiktuvių, knygų parodų, proginių konferencijų. Apie visa tai rašydavo laikraščiams, žurnalams. Be to, periodikoje paskelbta per du šimtus jo recenzijų, atsiliepimų apie knygas. Dalis tų publikacijų (apie šimtą) sudėta į knygą „Atradimų džiaugsmas" (2008).Nepriklausomybės metais vis dažniau jis buvo kviečiamas jau kaip knygų autorius susitikti su skaitytojais, pristatyti savo naujas knygas.

Džiugu, kad bibliotekų lentynose sparčiai didėja Jono Laurinavičiaus knygų. Užregistruota daugiau kaip 140 autorinių bibliografinių vienetų - knygų, knygelių, brošiūrų. Parengęs ir išleidęs (daugiausia savo lėšomis) 24 autorių knygas, knygeles: prof. Jono Jusio „Iš mano atsiminimų" (2002), Rapolo Šaltenio „Kai dirbta Kaišiadoryse" (2011), mokytojo ir pedagogo Dano Kairio eilėraščių rinkinį „Su vėju už parankės" (20 ), prof. Onos Voverienės „Bajoraitė Gabrielė" ir kt. Redagavęs 89 knygas, iš jų - Stasio Dainio eilėraščių rinkinį „Pro medžių šakas" (2004), prof. Česlovo Kalendos - „Arimuos švytėjo delčia" (2014), žurnalisto Juliaus Norkevičiaus atsiminimų knygą „Muziejaus keturiasdešimtojo sakmė" (2017), du Tėvynės pažinimo draugijos (beje, jis buvęs šios draugijos pirmininkas) „Tautotyros metraščiai" tomus, du „Druskininkų krašto tautotyros metraščiai" tomus, Joanos Perednienės knygą „Tautos dvasios žadintojai" (apie kun. A. Mackevičių ir Tėvą Stanislovą).

Bendravimas su bibliotekomis irgi paženklintas knygomis, jubiliejiniais leidiniais. Su Trakų rajono bibliotekos bibliotekininke Jadvyga Kulikiene jis parengė ir išleido straipsnių rinkinį „Trakų krašto knygnešiai" (1990), „Toks buvo mūsų kelias" (2004), skirtas lietuviškos spaudos atgavimo 100-mečiui, redagavo jos parengtą knygą „Garbingas atvaizdas senovės. Trakai poezijoje" (1991). O štai buvusi Lazdijų viešosios bibliotekos vaikų skyriaus vedėja Onutė Trepuilaitė-Virginavičienė, dabar gyvenanti Dusmenyse (Trakų r.), netgi Jono Laurinavičiaus knygelės „Sigitas Geda Dusmenyse" (2011) bendraautorė. Vėliau ji tapo dar dviejų kitų jo knygų bendraautore: „Dusmenų bažnyčia" (2018), II leidimas) ir „Onuškio bažnyčia" (2023, II leidimas). Kolega Jonas redagavo ir jos knygą „Kur ošia šilai" (2018). Knygos pabaigos žodyje redaktorius rašo: „O. Trepuilaitė-Virginavičienė naujokė knygų leidyboje. Ji išleidusi 8 autorines didesnės ar mažesnės apimties knygas, dar 7 sudariusi ir parengusi - beveik visos jos apie Dusmenis ir jų apylinkes, apie jų žmones. Tačiau ši knyga ryškiai išsiskiria ir apimtimi (266 p.), ir turiniu. (Autorė atliko stebėtinai didelį darbą - aprašė visas (taip - visas) Dusmenų bažnytkaimio sodybas. O jų - 102! Kokia jų įvairovė! Kaip per šeimas atsispindi mūsų krašto istorija! Koks dzūkų darbštumas, koks gilus tikėjimas, kad viskas bus gerai 9p. 258). Ilgainiui Jonas Laurinavičius apie O. Trepuilaitę-Virginavičienę parašė ir išleido monografiją „Dusmenų dzūkė" (2021). Padėkos žodyje Onutė apie knygos autorių ketvirtajame viršelyje rašo: „Dusmenų dzūkė" - ypatinga knyga. J. Laurinavičius ją rašė net dešimt metų. Negailėdamas nei laiko, nei jėgų, kiekvienais metais vis parašydavo po keletą straipsnių (...) Ir štai susidarė stora ir įdomi knyga. Man ji be galo brangi. Tai pati geriausia dovana, apie kurią net nedrįsau svajoti". Tą moters džiaugsmą galima suprasti: ji keturiasdešimt metų budi prie visiškai neįgalaus sūnaus Dariaus (cerebrinis paralyžius). Šioje knygoje irgi rasite Jono Laurinavičiaus rašinį apie Onutę - „Bažnytkaimy, kur Dusmena sruvena". Vargu ar Lietuvoje yra tokia kaimo bibliotekininkė, kuri pati būtų tiek knygų knygelių parašiusi, taip pat kad apie ją būtų parašyta monografija.

Pastaraisiais metais Jonas Laurinavičius knygas leidžia tik savo lėšomis. Tiražai nedideli - daugiausia 100-200 egzempliorių. Knygynų jos nepasiekia, tačiau dešimtys bibliotekų jas gauna su autoriaus dovanojimo įrašais beje, didžiosios respublikos bibliotekos knygas gauna iš leidyklų). Didžiausias jo knygų sankaupas (beveik visas) turi Kaišiadorių viešoji biblioteka. Po kelias dešimtis - Trakų, Varėnos, Mažeikių bibliotekos. Trakų viešosios bibliotekos Dusmenų ir Aukštadvario filialai, Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos" padalinio Lituanistikos centras, Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos biblioteka, Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazija, Kaišiadorių muziejus, Kaišiadorių vyskupijos kurija, Druskininkų savivaldybės viešoji ir kitos bibliotekos.

Prie Kaišiadorių viešosios bibliotekos 1999-aisiais buvo susikūręs rajono literatų klubas, kurio pirmininku buvo išrinktas Jonas Laurinavičius, o sekretore vietos bibliotekininkė Alma Tomkuvienė. Klubas pasižymėjo leidybine veikla - per keliolika metų buvo išleistos 123 knygos arba knygelės. Leistos ne tik klubo narių, bet ir literatų, rašytojų, kultūros veikėjų iš visos respublikos knygos. Irenos Kaveckaitės-Kalvelienės (prof. K. Kavecko sesers) atsiminimų knygelę „Jie -mano artimiausieji" 92003), beje, autorei tuo metu buvo 94-eri, muziejininko ir poeto Stasio Daunio (Vaidoto Daunio tėvo) esė „Lygumos kelias", knygą „Niekam nepriklausančiojo užrašai" (2004), Lietuvos rašytojų sąjungos narės Birutės Lengvenienės iš Rietavo eilėraščių rinkinį „Vainikžolės" (2006), keliolika kitų. Bibliotekos skaitykloje vyko dauguma klubo narių renginių: klubo narių susitikimai su poetais Algimantu Mikuta, Rimantu Klasu, Ineza Janonyte-Buitkuviene ir jos vyru prozininku Jurgiu Buitkumi, grupe Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narių - Stanislovu Abramavičiumi, Rene Sadauskaite, Broniumi Jurše, dar keliais kitais. Tų renginių sėkmė didžia dalimi priklausė nuo viešosios bibliotekos pastangų. Rajono literatų bendrystė su viešąja biblioteka atsispindi ir Jono Laurinavičiaus knygelėje -žinyne „Gija". 1999-2009".

Jonas Laurinavičius buvo pirmosios kadencijos Kaišiadorių rajono tarybos pirmininko pavaduotojas (pagal dabartines pareigas - mero pavaduotojas). Be kitų veiklos sričių jis kuravo rajono švietimo ir kultūros įstaigų veiklą, taigi, ir bibliotekas. Vyko jų veiklos pertvarkos. Jis giliai pasinėrė į bibliotekininkystės reikalus rajone, su vietos specialistais ieškojo būdų, kaip naujomis politinėmis-ekonominėmis sąlygomis bibliotekų darbą padaryti efektingesnį, labiau atitinkantį šiuolaikinius skaitytojų poreikius. Kaip rajono tarybos pirmininko pavaduotojas, jis Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos mėnesiniam žurnalui „Tarp knygų" parengė straipsnį „Ieškoti, bandyti, stengtis", kuris buvo išspausdintas 1991 m. vasario mėn. numeryje (p. 5). Straipsnyje aptaria rajono bibliotekų padėtį, jų struktūrą, etatus, knygų komplektavimą, kaimo bibliotekų priklausomybės reikalus. „Daugiausia naujovių kaimo ir mokyklų bibliotekose, - rašo autorius. - Jos rajono valdybos nutarimu suskirstytos į penkias kategorijas, kriterijai tokie: aptarnaujamo0 mikrorajono gyventojų skaičius, vietos administracinė svarba (apylinkės, gyvenvietės centras ir t. t.), nuotolis nuo administracinio centro ir nusistovėjęs darbo laikas skaitytojams aptarnauti". Straipsnį baigia teigdamas: „Kaip atrodys šie planai tikrovėje, įsitikinsime pradėję juos įgyvendinti. Gal kai ko reikės atsisakyti, kai ką pakeisti. Tai, manau, nebaisu. Svarbiausia - ieškoti, bandyti, stengtis" (p. 5), Šį straipsnį rasite šios knygos prieduose, kur galėsite ir palyginti, kas iš tų pasiūlymų liko tinkama šiandien. Beje, Jonas Laurinavičius buvo aktyvus žurnalo „Tarp knygų" („Bibliotekų darbas") autorių. Štai kai kurios jo publikacijos, kurios vėliau pateko į jo knygą „Neišskrendantys paukščiai" (2008): „Šiaulių metraštininkė (apie Birutę Knizikevičienę), „Bibliografas Vytautas Steponavičius", „Trakų kraštą pamilusi" (Jadvyga Kulikienė) ir kt. Laikė reikalinga ir pats rasdavo laiko žurnalo kronikai nusiųsti informaciją apie turiningus rajono bibliotekos renginius. Taip daryti ragino ir pačius bibliotekininkus, ypač džiaugėsi kurso draugu Vilniaus universitete, kuris vienintelis po lituanistikos studijų pasuko į bibliotekininkystę ir daug metų dirbo Pasvalio M. Katiliškio viešojoje bibliotekoje ir siuntinėjo savo straipsnius žurnalui „Tarp knygų", kitiems periodiniams leidiniams. 1991-1995 metais Jonas Laurinavičius buvo žurnalo „Tarp knygų" redakcinės kolegijos narys, į jos posėdžius važinėjo iš Kaišiadorių.

Kolega Jonas buvo Lietuvos knygų bičiulių draugijos Kaišiadorių skyriaus pirmininkas. Su šia draugija ženkliai prisidėdavo prie knygų propagavimo renginių - kasmetinių „Poezijos pavasarių" Kaišiadorių 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Vaclovo Giržado progimnazija), Vaikų knygų švenčių, kitų.

Negaliu nepaminėti, kad Jonas Laurinavičius bibliotekoje susipažino ir su savo būsimąja žmona - Šalčininkų rajono Vaikų bibliotekos bibliotekininke Aldona Čiuladaite (Laurinavičiene), jaunąja specialiste, čia atvykusia dirbti pagal paskyrimą. Bibliotekoje ji dirbo 38 metus - iki pensijos, už gerą darbą apdovanota Kultūros ministerijos, kitų respublikinių žinybų garbės ir padėkos raštais. Tai šios knygos autoriui leido bibliotekas pažinti ne tik iš pasakojimų, bet ir iš užkulisių, iš skaitytojams nematomos srities. Ji visada buvo jo veiklos bibliotekininkystės baruose konsultantė, patarėja. Kartkartėmis ir pati parašydavo žurnalui „Tarp knygų", rajoniniams laikraščiams.

Šioje knygoje Jonas Laurinavičius supažindina mus ir su savo asmenine biblioteka. Tai įdomus istorinių, mokslinių, beletristinių knygų rinkinys, kurio nemaža dalis su autografais - E. Mieželaičio, Just. Marcinkevičiaus, J. Baltušio, S. Gedos, A. Brazausko, V. Landsbergio, Č. Kudabos, kolegų žurnalistų, kraštotyrininkų, studijų draugų.

Džiugu konstatuoti, kad tėvo meilę knygoms perėmė ir jo sūnūs Saulius ir Valdas, ypač pastarasis - ekonomistas, auditorius, administracinis darbuotojas, kuris netgi tėvui pateikė malonų siurprizą - tapo bibliofilu. Jiedu sūnaus sodyboje įkūrė privatų Jono ir Valdo Laurinavičių literatūros ir istorijos muziejų „Riešė". Muziejuje nuolat veikia Pauliui Širviui skirta ekspozicija, o muziejaus bibliotekoje - Biblijų rinkinys, „Aušros" laikraščio 1884 m. komplektas, Sibiro tremtinių literatų rankraštinis almanachas „Saulėtekio link", J. Tumo-Vaižganto raštai su autografais ir kt. Beje, sū9nus savo bibliotekoje turi ir visas tėvo autorines, jo sudarytas, redaguotas knygas.

Knygoje „Atradimų džiaugsmas "Jonas Laurinavičius rašė: „Knyga man viena vertingiausių Dievo dovanų. Joje vis ką nors nauja atrandu. O atradimų džiaugsmas pats maloniausias" (p. 220).

Kol leido sveikata, kolegą Joną dažnai buvo galima sutikti Gedimino prospekte Vilniuje. . Paklausdavau:

- Kur skubi, Jonai?

- Į biblioteką! - dažniausiai atsakydavo jis.

Ir taip būdavo visą ilgą jo gyvenimą, kurį įprasmina prasmingas meilės trikampis: namai, tarnyba, biblioteka...

Vilnius, 2023 m.