2022 m. sausio 17 d., Pirmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Sukaktys, jubiliejai

*print*

Archyvas :: Lietuvininkui, laikraščio „Nauja lietuviška ceitunga" bendradar biui, savaitraščio "Memeler landeszeitung" redaktoriui Endriui Borchertui - 130

2021-11-26
 
Endrius Borchertas

Endrius Borchertas

Endriui Borchertui, spaudos bendradarbiui, redaktoriui, kultūros, politikos ir valstybės veikėjui, Klaipėdos krašto direktorijos pirmininkui, krašto seimelio nariui šiuo metu sukaktų 130 metų.
Endrius Borchertas (Otto Heinrich Borchert) gimė 1891 m. lapkričio 26 d. Tilžėje batsiuvio Karolio ir Anos (g. Gerulytės) Borchertų šeimoje. Anksti liko našlaitis. Tėvams mirus, nuo 1898 m. augo pas dėdę, motinos brolį, Vainočiuose (vok. Alt Weynothen, dab. Oktiabrskojė), priklausiusiuose Tilžės lietuviškai laukininkų parapijai. Mokyklą lankė Vainočiuose ir Tilžėje.
1905 m. Endrius Borchertas pradėjo mokytis spaustuvininko amato, dirbo Otto fon Mauderodės (1852-1909) spaustuvėje Tilžėje, prisidėjo leidžiant bei platinant laikraštį „Nauja lietuviška ceitunga", įsitraukė į lietuvišką visuomeninę veiklą, 1905-1911 m. priklausė Vydūno vadovaujamai Tilžės lietuvių giedotojų draugijai.
1912 m. sausio 8 d. Endrius Borchertas vedė Urtę Krežiūtę-Gvildienę (1876-1951), dvarininko Martyno Gvildžio (1855-1910) našlę, Gvildžių dvaro su malūnu (Trušelių vls., Klaipėdos aps.) paveldėtoją. Šeima susilauks dukters Anos Martos ir sūnaus Reinhardo.
Kilus Pirmajam pasauliniam karui, Endrius Borchertas 1914 m. buvo pašauktas į Vokietijos kariuomenę, kurioje tarnavo iki 1918 m. Karui pasibaigus, toliau aktyviai dalyvavo lietuviškoje visuomeninėje veikloje, su bendraminčiais sutelkė ir 1919 m. birželio 22 d. Gvildžiuose įsteigė jaunimo draugiją „Kalnas", tapo jos pirmuoju pirmininku. 1922 m. redagavo Klaipėdoje „Ryto" bendrovės leistą lietuviško nusistatymo savaitraštį vokiečių kalba „Memeler Landeszeitung".
1923 m. Endrius Borchertas dalyvavo Klaipėdos krašto sukilimo operacijoje. Gvildžių dvare, prieš žygiuodami į Klaipėdą, buvo apsistoję operacijos dalyviai, už pagalbą jiems Urtė Borchertienė buvo apdovanota Klaipėdos krašto atvadavimo sidabro medaliu.
1923-1925 m. Endrius Borchertas buvo Viktoro Gailiaus (1893-1956) vadovautos Klaipėdos krašto direktorijos narys, 1924 m. jos atstovas Klaipėdos uoste, nuo 1925 m. vasario 5 d. iki 1926 m. sausio 16 d. - direktorijos pirmininkas, vėliau iki 1927 m. spalio dar dviejų direktorijų narys. Nuo 1927 m. iki 1935 m. tris kadencijas buvo Klaipėdos krašto seimelio narys (išrinktas 1927, 1930 ir 1932 m.).
1925 m. liepos 31 d. Klaipėdos krašto direktorijos pirmininkas Endrius Borchertas ir Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vaclovas Sidzikauskas (1893-1973) Berlyne su Vyriausiosios evangelikų bažnyčios prezidentu Hermannu Kapleriu (1867-1941) pasirašė sutartį dėl Klaipėdos krašto evangelikų bažnyčios.
Dar 1923 m. Endrius Borchertas su bendraminčiais Jokūbu Brožaičiu (1867-1928), Jonu Aušra (1890-1960) ir kitais subūrė krašto vidutiniesiems ūkininkams atstovavusią Gaspadoriškąją autonomijos partiją, buvo vienas iš artėjant pirmiesiems Klaipėdos krašto seimelio rinkimams 1925 m. rugsėjo 8 d. įkurtos Visuomenės sąjungos vadovų. Buvo įtrauktas į 1927 m. pirmosios lietuviškos Klaipėdos krašto dainų šventės komitetą. 1929-1933 m. buvo Klaipėdos krašto Lietuvių susivienijimo centro valdybos pirmininkas. Bendradarbiavo spaudoje.
Endrius Borchertas visą laiką aktyviai dalyvavo Klaipėdos krašto ekonominiame gyvenime: buvo Klaipėdos banko direktorius, laivininkystės bendrovės Johanninsens and Co narys-direktorius, buvo renkamas Žemės ir Tautinio lietuvių banko tarybų nariu ir pirmininko pavaduotoju. Dar 1923 m. vasarą buvo išrinktas Jono Budrio-Polovinsko (1889-1964) iniciatyva bandytos įkurti akcinės bendrovės „Lietuvos laivynas" direktoriumi.
1932 m. gegužės 20 d. Endrius Borchertas Klaipėdoje parengė Lietuvos valdžiai skirtą „Pro memoria" - septyniolikos punktų dokumentą, kaip stiprinti lietuviškumą ir valstybės pozicijas autonominiame Klaipėdos krašte. 1933 m. birželio 6 d. Šilutėje surengtas krašto lietuviškų partijų suvažiavimas Endrių Borchertą išrinko į partijų vienybės komitetą.
Pažymėtina, kad nepaisant staigios karjeros, turto ir užimamų pelningų pareigų, Endrius Borchertas visuomet liko ištikimas lietuviškam tautiniam judėjimui, savo pareigas atlikdavo ramiai ir santūriai. Anot amžininkų, nebuvo tokios kultūrinio, ekonominio ir politinio Mažosios Lietuvos gyvenimo srities, kurioje Endrius Borchertas nebūtų vienaip ar kitaip dalyvavęs.
1939 m. kovo 23 d. Klaipėdos kraštą užėmus hitlerinei Vokietijai, Endrius Borchertas, kaip ir dar maždaug šimtas žinomų krašto lietuvių veikėjų, buvo trumpai sulaikytas gestapo. Nesutikęs priimti Vokietijos pilietybės, 1941 m. pradžioje Endrius Borchertas antrą kartą suimtas gestapo ir uždarytas Ragainės kalėjime. Grasinant konclageriu, priverstas „repatrijuoti" į jau sovietų okupuotą Didžiąją Lietuvą ir tų pačių metų kovo mėnesį per sieną išsiųstas į Kretingą.
Iš savo pasiturinčio ūkio Endrius Borchertas galėjo pasiimti tik du arklius, vieną karvę, vieną kiaulę, vieną avį ir dešimt vištų. Pradžioje apsistojo Rubežaičiuose, o netrukus Vilkose, Telšių aps., kur gavo šiek tiek žemės su apleistais trobesiais. Tų pačių metų žiemą, išvijus sovietus, negalėdamas grįžti į Gvildžius, persikraustė į nedidelį Pavirvytės dvarą (Luokės vls., Telšių aps.), kartu valdė Paškuvėnų vandens malūną.
Ironiška, kad faktiškai tuo pat metu, 1941 m. pradžioje, Endriaus Borcherto duktė Ana Marta Barzdienė (1912-2005), 1932 m. ištekėjusi už Lietuvos karininko Alfonso Barzdžio (1905-1972), iš sovietų okupuotos Lietuvos, kartu su vyru gelbėdamasi nuo NKVD represijų, „repatrijavo" į Vokietiją (1949 m. Barzdžių šeima persikels į Australiją).
Sovietams antrą kartą okupuojant Lietuvą ir 1944 m. vasarą priartėjus prie Šiaulių, Endrius Borchertas mėgino trauktis į Vakarus, iš Pavirvytės pakeliui ketindamas užsukti į Gvildžius. Pasiekęs Laugalius, buvo atsitiktinai atpažintas vokiečių smogikų karininko ir nugabentas į Gargždų karinę komendantūrą. Iki atvykstant gestapininkams, komendantūros budėtojas leido jam pasišalinti. Po šio incidento Rytprūsių pasienyje Endrius Borchertas grįžo į Pavirvytę.
Praslinkus frontui, 1945 m. vasarį Endrių Borchertą ir malūne dirbusį Antaną Šukį suėmė sovietinės kariuomenės užnugarį ,,valęs" SMERŠ. Atlikus kratą, abu buvo uždaryti Telšių kalėjime, o po kelis mėnesius trukusio parengtinio tardymo išgabenti į Rusiją - filtracijos lagerį Nr. 0315 Kiseliovske, Kemerovo srityje. Ten apie metus dirbo šachtoje, kol 1946 m. liepą kaltinamųjų tardymo medžiaga buvo sujungta ir abu atvežti į Klaipėdą akistatos. Klaipėdos kalėjime stipriai pablogėjus Endriaus Borcherto sveikatai, iki teismo kelis mėnesius gydytas kalėjimo ligoninėje. Nuosprendis paskelbtas 1946 m. gruodžio 24 d. Net nenurodant motyvų, Endriui Borchertui skirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė, dar penkeriems metams atimant pilietines teises. Jokių apeliacijų teismas nepriėmė.
Nors paprastai nuteistuosius išgabendavo naktimis, šįkart, veikiausiai gyventojų bauginimo sumetimais, iš Klaipėdos kalėjimo drauge su dar beveik keturiais šimtais kalinių Endrius Borchertas į traukinių stotį buvo varomas dieną, koloną lydint NKVD sargybiniams su šunimis.
Iš pradžių Endrius Borchertas kalintas Krasnojarske, apie 1949 m. perkeltas į Kazachstaną - pirma į Balchašo, vėliau į Karagandos kalėjimą. 1953 m. pavasarį pritaikius amnestiją, iš kalėjimo paleistas. Karagandoje įsidarbino ūkvedžiu valgykloje. 1955 m. pabaigoje prašė leisti grįžti į Lietuvą, tačiau LSSR prokuratūra prašymą atmetė.
Įpusėjęs šešiasdešimt šeštuosius gyvenimo metus, sunkia kepenų liga sirgdamas Endrius Borchertas mirė Karagandoje 1957 m. sausio 9 d. 11 val. vakaro, tą pačią dieną atvežtas į ligoninę.
Tremtyje mirė ir Endriaus Borcherto žmona Urtė Borchertienė. Tuoj po karo grįžusi į gimtinę iš sovietų okupacinės zonos Vokietijoje, gyveno Klaipėdoje sūnaus agronomo Reinio Borcherto (1913-1993) šeimoje. 1949 m. visa šeima ištremta į Sibirą. Susirgusi maliarija, Urtė Borchertienė mirė 1951 m. kovo 22 d. Ust Abakane, Krasnojarsko krašte. Sūnus po tremties 1958 m. išvyko į Vokietiją.
Endriaus Borcherto ir jo šeimos atminimo įamžinimas tebelaukia savo valandos...
 
Rubrika "Sukaktys, jubiliejai" yra SRTRF projekto dalis.
 
 
Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-01-02 10:53
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media