2024 m. liepos 18 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Sukaktys, jubiliejai

*print*

Archyvas :: Pagarba praeičiai: žurnalistui, kultūrininkui, teisininkui Jonui Pauliui Lenktaičiui 110

2023-09-28
 
Jonas Paulius Lenktaitis su savo augintiniais

Jonas Paulius Lenktaitis su savo augintiniais

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

 

Slavikai Šakių rajone. Prie Siesarties upelio vingio rugsėjo 8 d. Kurynės dendrologiniame parke vyko Poezijos rudenėlis, skirtas leidėjo dr. Jono Pauliaus Lenktaičio 110-osioms gimimo metinėms.
Nusilenkta prie jo kapo Slavikų kapinėse. Bernardo Brazdžionio, Kazio Bradūno eiles amžinojo poilsio vietoje skaitė Irena Plaušinaitytė, smuiku grojo Austėja Grigaitytė. Prisiminimai apie dr. J. P. Lenktaitį dalijosi jo draugo kompozitoriaus ir dirigento prof. Balio Dvariono sūnus smuikininkas prof. Jurgis Dvarionas. Smuikavo jo studentė Marija Kontrimaitė. Savo kūrybą susirinkusiems skaitė Zita Sederevičienė, Onutė Jasinskienė, Vitalija Ližaitienė, Marytė Rastupkevičiūtė, Rita Mockeliūnienė, Lina Eringienė.
Ingrida Jonuškienė renginio dalyviams pristatė gražiai parengtą Šakių viešosios bibliotekos informacinį lankstuką „Jonas Paulius Lenktaitis". Rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Darius Aštrauskas, prof. J. Dvarionas organizatoriams dėkojo už sutvarkytą kraštiečio amžinojo poilsio vietą.
J. P. Lenktaitis pasaulį paliko šaltą 2003 metų vasario 3 dieną, gailiai stūgaujant dviem juodom jo kalaitėms. 2001 metais, būdamas 88-nerių jis trenkėsi per okeaną: svajojo energingai tęsti gyvenimą Vilniuje. Manė įkursiąs inteligentų, menininkų klubą, atgaivins leidyklą „Patria". Tačiau mirė mieste, kuriame išsiskleidė audringa ir prasmingų darbų kupina Lenktaičio jaunystė. Dabar jo legenda neteko gyvojo pavidalo. Tačiau prisimintinas spalvingas teisininko, verslininko, rašto puoselėtojo, Lietuvą godojusio dr. Jono Pauliaus Lenktaičio gyvenimas. Paskutinieji J.P. Lenktaičio gyvenimo metai gimtinėje ir iš Amerikos į Lietuvą atvežtas teisininkus dominantis ir lituanistinis palikimas gal padės sujungti jaunąją kartą su istorija.
J. P. Lenktaitis pirmiausia buvo spaustuvininkas. Vilniui tapus Lietuvos sostine, 1939 metų gruodyje jaunas vyrukas su didžiausiu entuziazmu iš Kauno puolė Vilniaus glėbin. Iš dviejų akcininkų nupirko dalį prastai veikusios leidyklos-spaustuvės „Patria" akcijų ir greta lenkiškų maldynų bei kitokios literatūros ėmė leisti lietuviškas knygas, maldaknyges, žurnalą „Muzikos barai", „Kultuvas". 1940 m. rugsėjyje spaustuvė buvo nacionalizuota. Ją J. P. Lenktaitis atgavo 1943 m. birželio mėnesį. Slapukaujant nuo hitlerininkų joje dar išspausdino pluoštelį leidinių.
1944-aisiais J. P. Lenktaitis emigravo, ir leidyklą „Patria" 1945 m. atkūrė Tiubingene, vėliau perkėlė į Felbachą prie Štutgarto. Per trumpą laiką J. P. Lenktaitis pavertė ją didžiausia ir produktyviausia leidykla tremtyje. Vokietijoje 1945-1950 m. buvo išleistos 54 knygos 210 tūkstančių tiražu. Lietuvių rašytojams, dailininkams išmokėtas tais laikais didžiulis honoraras. Svarbiausi tremties metų leidiniai: „ pirmoji B.Brazdžionio redaguota knyga „Tremties metai", jo „Abėcėlė", „Tėvų nameliai", A. Šapokos redaguota „Lietuvos istorija", V. Gailiaus vokiečių-lietuvių kalbų žodynas, A. Nykos-Niliūno „Praradimo simfonija", K. Bradūno „Vilniaus varpai", A. Škėmos „Nuodėguliai ir kibirkštys", A. ir J.Mekų „Knyga apie karalius ir žmones", V. Biržiškos „Lietuvių rašytojų kalendorius", K. Griniaus memuarų knyga „Atsiminimai ir mintys", J. Balio „Lietuvių tautosakos skaitymai" ir kitos. Gavęs iš banko avansą ir Švietimo valdybos sutikimą, 1947 m. J.P. Lenktaitis išleido L. Dambriūno vadovėlį „Lietuvių kalbos sintaksė", V. Kamantausko ispanų kalbos vadovėlį, P. Skardžiaus „Lietuvių kalba, jos susidarymas ir kalba". Ypač vertingi buvo emigracijoje J. P. Lenktaičio leidžiami informacinio pobūdžio leidiniai apie Lietuvą ir lietuvius, apie lietuvių kalbą ir rašytojus. Tai buvo viena iš galimybių Lietuvos vardui skambėti pasaulyje.
„Patria" emigracijoje, - Vokietijoje, JAV tęsė ir muzikos kūrinių leidybą. Išleisti V. Jakubėno ir kitų autorių kūriniai. J. P. Lenktaitis puikiai organizavo knygų platinimą.
„Nei spaudos draudimo laikais, nei raštijos atbudimo metu joks veikalas nebuvo taip sunkiai leidžiamas kaip šis, kada nemokančių skaityti jau nesutinkame, kada niekas mums nedraudžia skaityti nei melstis gimtąja kalba", - leidyklos vardu trečiosios „Tremties metų" laidos pratarmėje rašė J. P. Lenktaitis. Šiame 612 puslapių leidinyje, anot jo redaktoriaus Bernardo Brazdžionio, dalyvavo daugiau negu pusė visų gyvųjų lietuvių rašytojų. Kasmet Lenktaitis, palaikydamas rašytojų, dailininkų gyvastį, jiems skirdavo premijas. Jas yra gavę H. Nagys, K. Bradūnas, A. Škėma, S. Santvaras, dailininkas P. Osmolskis ir kiti. Gražūs, puikiai iliustruoti „Patria" leidiniai atstovavo lietuviškam žodžiui knygų parodoje Vokietijoje, pasaulinėje knygų leidinių parodoje Pietų Afrikos Respublikoje. Knygas J. P. Lenktaitis leido ir gyvendamas JAV.
Visą gyvenimą Lenktaitis ko nors mokėsi. Siekė save įgalinti. Jau brandžiame amžiuje - kompiuterių rašto. Mokslas jo gyvenime visada buvo vertybė. Pats savo jėgomis pasiruošė ir išlaikė brandos atestato egzaminus, keturis semestrus teisės ir ekonomikos paskaitų klausė Vytauto Didžiojo universitete. Emigravęs Tiubingeno universitete pradėjo studijuoti teisę. Gavo politinės ekonomijos mokslų diplomą. 1956 m. Niujorke baigė radijo technikos mokyklą - įgijo „radiofonijos ir televizijos stočių inžinieriaus" specialybę. 1972 m. JAV apgynė teisės daktaro disertaciją. Kiekviena jo bibliotekos knyga rodo, kad jos buvo studijuojamos. Mokėdamas vokiečių, anglų, lenkų, rusų, čekų kalbas, puikiai jautėsi pasaulyje.
1940 m. padėjo Baliui Dvarionui ir Vytautui Landsbergiui-Žemkalniui įkurti Filharmoniją. Inicijavo Vilniaus operos prie Filharmonijos radimąsi. Gyveno netoli Filharmonijos. 1943 m. kovo 15 d. per neapdairumą vietoje turėjusios ateiti tarnaitės įleido gestapininkus. Su Lietuvių inteligentų grupe atsidūrė Štutgarte. Ištrūkti padėjo Lenktaičio-verslininko ryšiai su Vokietija. Po keturiasdešimties dienų iš stovyklos paleido: „Keliauk, kur akys veda..."
Nuo 1928-ųjų pradėjęs reikštis Lietuvos spaudoje, J. P. Lenktaitis 1935 m. buvo priimtas į Lietuvos žurnalistų draugiją. Iki gyvenimo pabaigos buvo ištikimas „Lietuvos aido" autorius ir kritiškas skaitytojas, emigracijoje būrė rašytojus Lietuvių rašytojų draugijon.
JAV J. P. Lenktaitis aktyviai talkino vilnietiškų šaknų turinčiam žurnalistui Robertui Shermanui (mama pianistė, mokėsi kartu su Vilniuje gimusiu pasaulinio garso smuikininku Jascha Heifetzu), kuris nuo 1972-ųjų 21 metus Vasario 16-osios proga įtakingo dienraščio „The New York Times" priklausančioje radijo stotyje rengė laidas apie Lietuvą, jos istoriją, kultūrą.
J. P. Lenktaičio asmenybė - pavyzdys, kuriuo sekti sunku: reikalinga ne tik didžiulė meilė gyvenimui ir idealų siekio troškulys, bet ir dvasios stiprybė, ištvermė.

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2023-09-28 14:49
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media