2019 m. sausio 24 d., Ketvirtadienis

Sukaktys, jubiliejai

*print*

Viltinga šviesa mus paglostanti Reginos Biržinytės poetiškoji karalija

2018-12-27
 
Regina Biržinytė

Regina Biržinytė

Gediminas GRIŠKEVIČIUS
Poetės R. Biržinytės literatūrinės premijos laureatas

 

Iškilusis britų kosmologas, fizikas, matematikas, profesorius Stivenas Hawkingas (1942-2018), savo neeiliniais gabumais, maksimalia intuicija seniai patekęs į pasaulio mokslo titanų penketuką, yra ištaręs žodžius, kurie tarsi apibendrina daugelio iš mūsų galvojimus: „Visata būtų ne kokia, jei joje negyventų žmonės, kuriuos myli, kurių ilgiesi".

Nuožvalgomis ir įžvalgomis yra turtingas kiekvienas, išsilavinimui, asmeniniam „Šviesofonui", dvasinio gyvenimo ir gyvenamosios aplinkos turtinimui neabejingas žmogus ir mažiausiame nedidukės, kai kam pasaulyje „provincialios" Lietuvos miestelyje. Čia iš mano asmeninio „Minčių muziejaus" archyvų išnyra į šias dienas, mūs šeimai dar Kelmėje gyvenant, 1984 metų rudenį ištarti savo kraštui labai ištikimo sporto analitiko, bibliofilo, žurnalistikai neabejingo, kuriančius žmones gerbiančio Kęstučio Lukošiaus žodžiai: „Būtų velniškai liūdna Kelmėje gyventi, jeigu čia nebūtų plačialangių Kultūros rūmų, atsivėrusių net socializme lietuvybės dvasią propaguojančioms liaudies Meno šventėms, jeigu nebūtų bibliotekos, knygyno, bet labiausiai ją garsina, va, darbščiojo Juozo Liaudanskio akmeninės skulptūros ir neeiliniai Reginos Biržinytės eilėraščiai. Tie žmonės - asmenybės, ir Kelmę pašlovins, ir jiems patiems taip ir nepavyks numirti. Jie - virš visų santvarkų, niekam nepataikaujantys, natūralūs, kaip Tytuvėnų ežerai ar Dubysa".
Dabar mano kartos žmonės - jau kažkiek „išsišėlę šešėliai". O rausva pudra nubarstytuose visuotinės „Baimės Laike" niršom, kiekvienas savaip maištavom, viena šnekėjom redakcijoje (pagal LKP rajono komiteto nuorodas ir rekomendacijas), kitą - darbo žmogui, bandėm gyvent sąžiningai, bet tik bandėm, nes... totalinė dvasinė impotencija „Rašto dirvonuose" - nieko negali drąsiai, savaip, kaip lieptų širdis... Išsirašai, išsiguodi Baltam lapui - „o kas spausdins, Teisybių Albinose, o kam tu iš viso rūpi, lietuviuk - skruzdėliuk?" Blaškėmės sykiu su Šiaulių literatais, bet dievulis visas visų nuodėmes seniai atleido.
Jau 1985 metais kelmiškė, drąsi, talentinga literatė, eruditė Regina Biržinytė skaitė, o parašė dar anksčiau, bet tik 1990 metais, recenzavus „Gimtinės" klubo tarybai, Lietuvos liaudies kultūros centras išleido jos eilėraščių pluoštą Lietuvos kultūrininkų poezijos rinkinyje „Lenkiuosi žemės balsui".
„Kai kurie klubo nariai senokai spausdinasi respublikiniuose laikraščiuose, žurnaluose, rajoninėje periodikoje. Deja, į vieną būrį jie susirinko pirmą kartą tiktai 1986 metais. Gegužės mėnesį Gargžduose įvyko pirmoji kultūrininkų literatų šventė. Ta proga atidengtas paminklas Ievos Simonaitytės tėviškėje, Vanagų kaime. Po dviejų metų suvažiuota į Anykščius. Sirvyduose pagerbtas lietuviškosios raštijos pradininkas Konstantinas Sirvydas. Jo gimtajame kaime iškilo memorialinė stela. Šakiečiai jau pakvietė literatus į Suvalkiją 1990 metais. Nelaukdami didelių susibūrimų, žemaičiai rinkosi Kelmėje, aukštaičiai - Trakuose.
„Kiekvienam paukšteliui - savas balselis", - šis devizas ėmė lydėti mus susitikimuose, pokalbiuose, sambūriuose, vakaruose. Pamilę tautosaką, dar neišbarstę gimtosios tarmės turtų, godžiai skaitydami naujas lietuvių rašytojų knygas, mes ryžtamės savo eilėraščiais išeiti į viešumą kartu. Jausdami kolegos petį, jo padrąsinantį žodį ir geranorišką atlaidumą, nesitikime atlaidumo iš šios knygos skaitytojo. Gerai žinome, kad mūsų krašto poezijos mylėtojas yra išmanus, apsiskaitęs, kritiškas. Kiekvienas jo tartas žodis (viešai ar asmeniškai) neturėtų slopinti kūrybinių pajautų, priešingai - turėtų skatinti dirbti ir dirbti. Galbūt ilgainiui vienas kitas šios knygos autorius ryšis pirmajai knygai; to nuoširdžiai linkime. „Gimtinės" ateities planuose - parengti prozos rinkinį, pakeliauti rašytojų vieškeliais, rinkti memuarus, skatinti tuos, kurie nesiryžta vykti į literatų šventes, domėtis liaudies eiliuotojais.
Gyvenimo kasdienybę visuomet paįvairina kūrybinis darbas. Jis nuima slogias buities naštas, jis verčia giliau pajausti būties prasmingumą, suvokti savo žingsnių vertę. To siekiame, šito norime ir trokštame. Vytautas Rimavičius, Aleksandras Šidlauskas", - įžangoje akcentavo lietuvybės labui daug gražaus nuveikę kultūrinio darbo profesionalai.
Kelmėje 2019 metų sausio 1-ąją, savo 70-mečio proga tortą gal raikytų laisvasielių poetų vedlė, iš Anykščių čia atkilusi Regina Biržinytė. Jos kūryba buvo dar 1982 metais apžavėtas Šiaulių jaunųjų rašytojų sekcijos poetas Juozas Sabaliauskas.
Ne tik supratingų, Išminčiai, žinių šviesai atsidavusių Kelmės rajono bibliotekininkų, kuriems dabar su „šarmu" vadovauja Rita Grišienė, seseriškai pamiltoji Kražantės, Dubysos pievynų šlovintoja, iš Žemumų viršukalnių kantriai skatinusi siekti poetė savą „Homo naturalis" poziciją literatūriniame kultūros žmonių rinkinyje „Lenkiuosi žemės balsui" paviešino „žiauriai" taikliu publicistiniu eilėraščiu „Mes":
Mes, kurie tiek daug nešame pikto vienas kitam ir tiek mažai Mylima, mes, kurių kraujas atkartoja tamsias laukines seniai Išnykusias pasaulio, laisvo nuo civilizacijos, upes, Mes, pavergę vandenį ir ugnį, pavertę laisvą žvėrį nuvarytu Gyvuliu, užnuodiję lietų lėta mirtimi, mes, išmintingi ir pikti, Pasisotinę auksu ir aistromis, sugriovę bažnyčias ir aukurus, Mes, kurių dvasios juodos kaip Afrikos džiunglės, prieš kurias Bejėgiai saulė ir vėjas, pasiskelbėm pasaulio viešpačiais, Užmiršę, kad viešpats be meilės toks pat niekingas skurdžius Kaip paskutinis elgeta, mirštąs skarmaluos su velnio vardu lūpose.
Tada, kai Kelmėje gimė šios jos eilutės, 1970-1980 metais, buvo brežneviškasis socializmas. Dabar - sielas bukinantis kapitalizmas.
Velnizmas yra kiekvieno iš mūsų godus egoizmas, siekiantis žemiškojo dangaus, prabangos ir malonumų kitų sąskaita. Iš to - pragariškas diskomfortas. Lietuviai buvo geresni, švelnesni tremtyse, po karo. Juk dabar, „Skudurmetyje", grubaus lietuvių pykčio - dar daugiau. Pesimizmas, visko maža.
Poetė blaiviai, įdėmiai, kantriai, „mačerniškai" stebėjo ir analizavo gyvenimo reiškinius, buvo psichologiškai įžvalgi. Aukštoka, baikštoka, o drąsi, taikli literatūrinėse gelmėse. Toks pašaukimas. Misija. 
„Biržinėjant" 2018-ųjų rudenį Palangos-Girulių priejūriais prisiminiau dar „Kelmės laikais su mumis" išgirstus humanistės lietuvaitės žodžius: „Natūraliai tikras, gamtiškasis žmogaus gėris kyla iš niekam, net sau nemeluojančios širdies, jis nesiekia materijos". Mes gerbiam poetę Reginą, kuri nuo Nemeilės vis dar gina... kūrybai atsidavusių žmonių dvasias. Mano supratimu, būtinas toks Menininko sielos „Darbų Testamentas".
„Negali sukurti gerų darbų žmogus, jeigu į pasaulį žvelgsi vertelgos, gobšuolio, pavyduolio, intriganto akimis. Negali sukurti gerų darbų žmogus, jeigu jis aplinkui matys vien tik juodas spalvas. Negali sukurti gerų darbų žmogus, jeigu jis neatiduos viso savęs ir dar daugiau darbui, darbui ir dar kartą darbui. Negali gerų darbų sukurti žmogus, jeigu jis nematė vargo, nepatyrė skausmo, kančios, nepritekliaus. Negali gerų darbų sukurti žmogus, jeigu jo pasaulėžiūra - siaura, ribojasi vien tik savo siauru pasaulėliu. Negali gerų darbų sukurti žmogus, jeigu jis negalvoja, kad gėrio pasaulyje ir žmonėse perkūniškai daug, tik nepastebim, nematom. Negali gerų darbų sukurti žmogus, jeigu jis nepastebi, kokie puikūs saulėlydžiai arba koks gali būti nuostabus suniukęs rudens vakaras, ar koks nuostabus krintantis nuo medžio lapas", - tvirtai teigia legendinio, Europoje garsaus akmeninių skulptūrų kūrėjo Juozo Liaudanskio sūnus, irgi stiprus „Meno orbitos" dalyvis, originalių medžio darbų autorius, humanitariškas inžinierius Romas Liaudanskis. Su juo sykiu, jam vadovaujant, 1972-1973 metais dirbau dailininku-apipavidalintoju („menininku-staliumi su V kategorija") Kelmės mezgimo ceche Mažūnuose, kuris priklausė Kauno trikotažo fabrikui „Audimas".
2003 metų šventų Kalėdų išvakarėse Palangą ir mūsų šeimą pasiekęs intelektualiojo Romo Liaudanskio laiškas - įdomus ir sutinkant 2019-uosius. Tasai nesenstantis laiškas - dar vienas meninės prigimties išmintingos sielos liudijimas, darsyk patikinantis mus, jog „Obuolys krent, kai nunokst"... Kiekvienas talentas pražysta savo laiku.
Meninės vilties ir atminties sambūris „Biržinija", tikimės, suartins vienminčius ne tik pagoniškų genų maištaujančius kūrėjus - literatus, muzikus, dailei atsidavusius, lietuvių kalbai ištikimus, sykiu pasaulietiškos tolerancijos turtingus idealistus - humanistus-egzistencialistus tarp Kražantės-Ventos-Dubysos-Baltijos jūros. Tam neabejingi Kelmės ir Šaukėnų bibliotekininkai, literatai.
Romas Liaudanskis: „Visų pirma, nuoširdus ačiū, kad dar yra žmonių, kurie ir šiais, pilnais įtampos, skubėjimo, visuotinio suirzimo laikais randa noro ir energijos prisiminti kuklius mano tėvuko darbus ir garsinti juos.
Ištakos. Genealogija. Labai paprasta. Kaip ir daugelio Lietuvos žmonių. Eilė kartų susiję su Lietuvos kaimu. Be skambių, iškilių asmenybių, bet labai sąžiningų, darbščių, mylinčių savo šalį žmonių. Bent trys tėvuko kartos, jeigu ne daugiau, dirbo paminklus.
Šeima. Velionis brolis, aš ir sesuo Valerija. Ji dabar gyvena Šiauliuose - žemėtvarkininkė. Sūnus Tomas - Kelmėje, dukra Aušra - Londone. Trys anūkės.
Tėvuko vaikystė prabėgo kaime, Kelmės rajone. Kaip ir daugelio to meto vaikų - nelengva. Daug darbo, šalčio, nepritekliaus.
Mokėsi mokykloje tik septynis mėnesius. O noras mokytis buvo be galo didelis. Ir neeiliniai gabumai mokslui. Nors mokėsi tik septynis mėnesius, pakankamai gerai išmanė matematiką, gerai įvaldė raštą. Jau būdamas suaugęs ir beveik negirdėdamas mokėsi vokiečių, rusų kalbas - galėjo kalbėti buitinėmis temomis. Buvo susidomėjęs net senovės hebrajų kalba (žydų).
Domėjosi poezija, rašė eilėraščius. Apgailestauju, bet neišliko. Persikeliant gyventi į kitą namą pradingo mano archyvas apie tėvuką, jo darbus, kai kurie jo kūriniai.
Daug skaitė. Turėjo fenomenalią atmintį. Sykį perskaitęs knygą, galėjo ją vos ne pažodžiui papasakoti. O jau tie jo pasakojimai - vaizdingi, spalvingi, emocionalūs, sužavėdavo tiek didelius, tiek mažus. Jo pasakojimai būdavo tokie tikroviški, kad dažnas net bijodavome vėlų vakarą grįžti namo - gal kur už kampo laukia plėšikas ar vaiduoklis.
Ir dar. Tai buvo be galo sąžiningas žmogus. Labai gerbiantis žmones. „Oi, koks puikus žmogus, koks nuostabus žmogus", - nuolatiniai tėvuko žodžiai apibūdindavo vieną ar kitą žmogų.
Manau, jeigu būtų palankiai susiklosčiusios aplinkybės, tėvukas moksle būtų pasiekęs labai daug. Įsimintina, kad radęs Vlado Mikėno knygą apie šachmatus, išdrožė iš medžio figūros (deja, neišliko), pasidarė lentą, išmoko savarankiškai žaisti, mus išmokė, ir žaisdavome, net gatvės turnyrus organizuodavome. Tėvukas niekada nebūdavo paskutinis.
O dabar - apie kūrybą.
Tėvukas rimčiau skulptūros menu susidomėjo vėlai, jau būdamas virš 60 metų. Jį „atrado" velionis S. Šarapovas, Vilniaus Dailės instituto absolventas, važinėdamas po rajoną, pamatė jo darbus, susižavėjo, pagarsino. Taip prasidėjo tėvuko intensyvesnė veikla kūrybinėje plotmėje. Labai pagausėjo užsakymų, raginimų, prašymų dirbti kuo daugiau tokio tipo darbų. Deja, laiko stoka, dirbo paminklus pagal žmonių užsakymus, neleido sukurti daugiau kūrinių, artimų jo dvasiai, jo galimybėms."
Įsiterpdamas primenu, kad susitikimuose Kelmėje Juozas Liaudanskis teiraudavosi: „O ką šiuo metu rašo kelmiškė poetė Regina Biržinytė? Aš viską perskaitau".
O poetė vis ėjo, keliavo, klajojo, klampojo XX-ojo amžiaus purvynuose ir sniegynuose, ir stebėjo, lygino, sielvartavo, aptikusi grubaus žmonių gyvenimo apraiškas. Štai kokios tada drąsios iš pažiūros nedrąsios literatės „išlašos": „Kvaila vaikystė vėl laužo medžius ir trypia gėles, Ir aš negaliu suprasti: iš kur toks žiaurumas? Švelnumu bandžiau pakeisti pasaulį, švelnumu, Paveldėtu iš gležno žolės daigo ir bangos, ir paukščio Giesmės po langu. Tačiau ateis, sutryps ir vėl visa, kas gyva, Ir nubėgs toliau besijuokdami tęsti savo beprasmio naikinimo. Švelnumas pražydo bijūnais ant žuvusio poeto kapo, Dainavusio meilę ir viltį, bet užmirš žiaurūs žmonės, Kas yra namai ir Tėvynė, žmonės, išaugę iš kvailų vaikų, Kurie draskė gėles ir laužė medžius ir galėjo mesti akmenį Į kaltę ir žmogų. O ir bijūnas nuo kapo tebus jiems tiek tevertas, Kiek galima už jį gauti kruvino Judo sidabro" („Negaliu suprasti", R. Biržinytės eil.).
O aš... o aš... o aš... „Negaliu suprasti", ar ką nors nauja parašiau šiandien apie ekologiškus sielomis ekologiško Kelmės krašto šviesuolius, menininkus - rajono „Garbės ambasadorius" Juozą ir Romą Liaudanskius, kurių akmens ir medžio skulptūrų vaizdai vejasi ir Baltijos smėlynuose, ir apie menui, lietuvių kalbai, literatūrai ir dar neabejingus kelmiškius, ypač - Tautos istorinės atminties gaivintoją, knygų kolekciją vis dar gausinantį aktyvų sąjūdietį Vainių Urbonavičių. Svarbu, jog mumyse tebegyva savita poetės Reginos Biržinytės sielos karalija - „Biržinija". 
Neseniai, skaitydamas laikraštį „Kupiškėnų mintys", sužinojau faktą, jog 1978 metais laikraštyje „Literatūra ir menas" paskelbtame mūsų poeto Konstantino Balmonto eilėraščio „Miškų karalaitei - Lietuvai" vertimo konkurse šauniai padirbėjo poezijai „dūšia ir kūnu" pasišventę du man labai mieli mano jaunystės studijų Vilniaus universitete bendraminčiai, niekada žmogiškosios bičiulystės neišdavę ir žiogo pievoj nenuskriaudę žmonės. Tai - kupiškėnas žurnalistas, rašytojas Rimantas Urbonas ir perregima savo pasaulėjauta kelmiškė Regina Biržinytė - pastaroji jame ir užėmė pirmąją vietą. 
Jų - Reginos Biržinytės ir Rimanto Urbono - šviesiems darbams atminti, taip pat Šaukėnų, Kelmės ir Palangos literatams paskyriau savąsias „12 eilučių":
Mes azartiškai 
Šnekinam Mirtį,
Tik nė vienas
Nenorim numirti.
Žemė atskiria 
Baltą nuo Juodo,
Meilei skirtus žodžius -
Atiduoda:
Ir senas, ir vaikas,
Sieloj randas
Pavasario streikas.

 

Skiriu poetės R. Biržinytės 70-ajam gimtadieniui ir Kelmės savivaldybės Žemaitės viešosios bibliotekos kolektyvui

 

 
Nuo redakcijos:
Regina Biržinytė gimė 1949 m. sausio 1 d. Anykščiuose, bet netrukus su tėvais persikėlė gyventi į Kelmę ir visą gyvenimą praleido čia. 1974 m. baigė Vilniaus universiteto filologijos fakultetą ir kurį laiką dirbo mokytoja Šilo Pavėžupio, Kupriškio mokyklose. Vėliau dirbo Kelmės centrinėje bibliotekoje. Kurti eilėraščius pradėjo dar besimokydama vidurinėje mokykloje. Greitai atėjo pripažinimas - juos spausdino rajoninis laikraštis, respublikiniai periodiniai leidiniai, almanachai „ Poezijos pavasaris". R. Biržinytė ne kartą pelnė įvairias premijas, išleido tris poezijos rinkinius „ Takas į vienkiemį", „ Tenai už Kražantės", „ Sutemų slėniai". Mirė 1996 m.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-12-27 13:03
 
Share |
 

Komentarai (5)

Jūsų el. paštas

Veronika

2019-01-11 14:12

Ko čia ponai kolegos kabinėjatės - viskas gerai.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Jurgis

2019-01-04 13:49

Tikrai reiktų rašyti trumpiau ir aiškiau. Kam tas "vandens pilstymas"?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Vladas

2018-12-29 14:18

Tikra žodžių jūra... Lengvai skaitoma, o informatyvumo tai ne per daug.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Aldona

2018-12-29 13:01

O man patiko. Emocionaliai, nekasdieniškai parašytas.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Nesupratau

2018-12-28 16:34

Gal vertėtų skelbti trumpesnius, lakoniškesnius ir suprantamesnius rašinius? Sugebėjau perskaityti tik nedidelę dalį šio straipsnio. Beveik nieko nesupratau, įsinorėjau miego ir nebesugebėjau tęsti skaitymo. Gal nuo straipsnio ilgumo priklauso honoraro dydis? Tada aišku, kodėl tokios "paklodės" rašomos.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media