2022 m. rugpjucio 11 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Sukaktys, jubiliejai

*print*

Archyvas :: Žurnalistas, rašytojas Jurgis Usinavičius: „Esu paženklintas tam tikros lemties“

2022-06-09
 
Jurgis Usinavičius

Jurgis Usinavičius

Banguolė Aleknienė-Andrijauskė
Iš Skapiškio krašto kilęs ilgametis žurnalo „Mūsų sodai" žurnalistas, rašytojas Jurgis Usinavičius (Napalys Augulis) pasitiko savo jubiliejinį gimtadienį, jam sukako 90 metų. Šiemet Vilniaus knygų mugėje jis pristatė atsiminimų knygą „Vėjas", kurioje patikslino, papildė ankstesnius duomenis, faktus, kurie pateikti jo romanuose, turinčiuose autobiografinių bruožų.
EŠELONO DRAUGAMS ATMINTI
„Atmintis neturi senaties. Rašydamas dar kartą norėjau pakalbėti apie savo ešalono, kuris mus vežė į tremtį, į Komiją, draugus. Pridėjau savo prisiminimų pluoštelį, kai ką patikslinau ir išėjo knyga.
Turiu du tremties brolius: Rimantą Dichavičių ir Kazį Gubistą (abu iš Žemaitijos). Su Kaziuku Gubista 1947 metais bėgau iš tremties, jis čia Lietuvoje žuvo kaip partizanas, o Rimantas Dichavičius tapo žymiu fotografu-dailininku ir mes vėl po daugelio metų susitikome. Jis iliustravo anksčiau išleistas mano knygas, išskyrus „Vėją". Tai buvo jaudinantis susitikimas. Be gerų žmonių paramos ir man sunku būtų buvę ateiti iki šio Jubiliejaus ir pats patikėti negaliu, kaip visur praslydau ir likau neišaiškintas, net tiems žmonėms esu dėkingas, kad žinodami, kas esu, pratylėjo, o „Laukų spartuolio" kolūkis net mokytis į Verkius išleido. Be galo dėkingas esu dėdei Petrui Auguliui iš Akmenių, kuris mane priglaudė pabėgusį iš tremties.
Gaila, kad jau daug žmonių, apie kuriuos rašau, išėjo į Anapilį. Ateina žinutės, kad nebėra, nebėra. Taigi nebeturiu, su kuo apie praeitį kalbėtis", - apgailestavo pašnekovas.
Jis sakė, kad Vilniaus knygų mugės organizatoriai paprašė pristatyti „Vėją". Trumpokai mugėje pabuvęs. Kas domėjosi, su tais pasikalbėjęs. Tą dieną prasidėjo karas Ukrainoje. Buvo liūdna.
LIKIMO VINGIAI
„Man gyvenimas paliko visokių pėdsakų. Būta ir geresnių akimirkų, ir blogesnių. Gilų pėdsaką paliko karas. Pamenu, kai visą savaitę su šeima sėdėjome apkasuose, tikroje ugnies apsuptyje, ir laukėme, kol mūšiai aprims. Sviediniams dundant, kulkoms kapojant medžių lapus, atėję rusų kareiviai mus išvarė į lauką iš apkasų ir ieškojo, ar ten kartu nesislepia vokiečių kareiviai. Baigus apžiūrą vėl sulindome į apkasą. Baisu, kad ir vėl netoli nuo Lietuvos karo veiksmai vyksta. Įsivaizduoju, ką patiria šiuo metu ukrainiečiai.
Pabėgimas iš tremties - dar vienas lemtingas mano gyvenimo momentas. Buvau paauglys. Nesutariau su vietiniais ir ryžausi bėgti. Be to, ir badas siautė, buvo labai sunkios gyvenimo sąlygos. Mes buvome ištremti į Tukačiovą Komijoje. Viską esu aprašęs atsiminimų knygoje ir romanuose", - sakė rašytojas.
J. Usinavičiaus tėvas Alfonsas Augulis, kilęs iš Čiovydžių ir atėjęs užkuriom į Pimpičkų vienkiemį, buvo partizanų būrio vadas, turėjo puskarininkio laipsnį. Pats surinko 45 vyrų būrį. Skapiškio stribai 1945 metais pasitelkė kariuomenę ir partizanus išblaškė. Vėliau A. Augulis buvo suimtas ir nuteistas dešimt metų kalėti lageryje. Dėl to ir jo žmona Kazimiera Augulienė (Šoblinskaitė) su vaikais ištremta į Sibirą.
„Esu paženklintas tam tikros lemties. Vėliau reikėjo atlikti privalomą tarnybą kariuomenėje. Tarnavau Kronštate, sargybos batalione. Ten susirgau plaučių uždegimu ir vos nenumiriau. Kariuomenėje pradėjau rašyti eilėraščius, apybraižas. Siunčiau ir į Lietuvą vienam rajoniniam laikraštukui, bet nespausdino, nes toms mano apybraižoms stigo konkretumo", - prisiminė rašytojas pirmus savo kūrybinius bandymus.
Paklaustas, iš kur šis polinkis rašyti, sakė, kad sunku pasakyti, kas tai lėmė. Giminėje eilėraščius rašė tėvo brolis Stasys Augulis iš Čiovydžių. Jis ir vaidinimuose dalyvaudavo.
Grįžęs į Lietuvą J. Usinavičius įstojo Verkiuose į žemės ūkio mokyklą. Netrukus tą mokyklą perkėlė į Šiaulius. Ją baigė 1959 metais. Tada jį pakvietė dirbti į Šiaulių rajono laikraštį. Taip prasidėjo žurnalisto kelias. Po beveik aštuonerių metų jis gavo kitą kvietimą - įsijungti į žurnalo „Mūsų sodai" kolektyvą. Čia ėjo įvairias pareigas nuo 1967 metų iki 2000 metų.
Rašė ir sodininkystės, ir bitininkystės temomis. Baigė tuometinę Lietuvos žemės ūkio akademiją.
„Su bitėmis surištas visas mano gyvenimas. Pradžia buvo prieškario metais, kai gyvenome netoli Skapiškio Pimpičkų vienkiemyje. Su tėveliu tuomet sugavome bičių spiečių. Per karą, kai vyko dideli mūšiai aplink Skapiškį, mūsų bityną išplėšė.
Kai grįžęs iš kariuomenės gyvenau pas dėdę Akmeniuose, ten vėl susidūriau su bitėmis, nes jis laikė bites. Abu medų sukdavome. Gyvendamas mieste bites įkurdinau kolektyviniame sode. Bičių padovanojo Stasys Kučinskas. Neblogai išmanau jų biologiją. Gilinausi į tuos dalykus", - pasakojo rašytojas.
VAIKYSTĖS PRISIMINIMAI
Paprašytas plačiau papasakoti apie gimtąjį vienkiemį ir šeimą, J. Usinavičius sakė, kad Pimpičkų vienkiemyje tėvai statėsi didesnį namą, kūrėsi. Turėjo apie 18 hektarų pelkėtos žemės. Stengėsi ją sukultūrinti. Šeimoje augo trys sūnūs - Linas, jis, Napalys, ir Vytautas.
Vyresnėlis Linas žuvo, kai krapštė iš laukų parsineštą sprogmenį. Jis palaidotas Kepurių kapinėse. Šiandien tai vienintelė vieta, kuri rašytoją dar sieja su gimtuoju Skapiškio kraštu. Jaunėlis jo brolis Vytautas su mama grįžo iš tremties ir apsigyveno Panevėžyje.
Pimpičkų vienkiemio nebeliko. Stribai sugriovė pastatus. Jie buvo perkelti į Skapiškį ir ten perstatyti. Pretenzijų į juos Auguliai neturi.
„Gimtosios sodybos vieta dabar visa užaugusi mišku. Nebeliko ir tėvo sodintų liepų. Pimpičkų vienkiemis buvo tarp Daugiškių ir Kepurių, iš šiaurės prie jo priėjo Skapagirio miškas. Ten buvo partizanų bunkeris. Aš buvau tėvo būrio ryšininkas. Jam kartą net vokišką kulkosvaidį parūpinau, radęs laukuose, kur per karą vyko mūšiai ir ilgai mėtėsi visokios amunicijos. Ten apsčiai buvo ir kulkosvaidžio šovinių-kaspinų išmėtyta. Rinkdavome mes, vaikai, ir nešdavome juos partizanams.
Kartais prasimanydavome ir pavojingų žaidimų. Susikurdavome ugnį ir į ją mėtydavome sprogmenis. Būdavo ir susižeidusių, ir žuvusių. Dabar net šiurpas ima pagalvojus apie tuos mūsų žaidimus, o tuomet vaikiškai buvo smalsu ir įdomu, kaip tie ginklai veikia", - prisiminė pokario vaikystę pašnekovas.
PABĖGĘS IŠ TREMTIES, SLAPSTĖSI
J. Usinavičius, parbėgęs iš tremties, kurį laiką slapstėsi. Saugiausia buvo pas dėdę Petrą, kuris gyveno Akmeniuose, Palėvenės parapijoje, toliau nuo Skapiškio. Ten jo niekas nepažinojo. Tik gyventi savo pavarde vis tiek buvo nesaugu. Dėdė pakalbino apylinkės pirmininką, jam įrodė, kad kaime anksčiau gyveno Usinavičiūčia. Ji buvo susilaukusi nesantuokinio sūnaus. Apylinkės pirmininkas patikėjo.
„Parašė tas žmogus pažymą, kad esu Barboros Usinavičiūtės sūnus. Motina mirusi ir palaidota Akmenių kapeliuose. Kai reikėjo išrašyti gimimo liudijimą, niekas neaptiko mano duomenų jokiose bažnytinėse knygose. Komisija nusprendė, kiek man gali būti metų, ir išrašė liudijimą. Buvau pajaunintas dvejais metais.
Su nauja savo tapatybe apsipratau labai sunkiai. Eidamas atsiimti dokumentų į Kupiškį lyg eilėraštį kartojau savo naują vardą ir pavardę, kad neužmirščiau. Vėliau su nauju vardu ir pavarde apsipratau kariuomenėje", - pasakojo rašytojas.
Kodėl nesusigrąžino tikrosios pavardės? Pasak J. Usinavičiaus, galima buvo ją susigrąžinti arba turėti oficialiai ir dvi pavardes, bet per penkiasdešimt gyvenimo metų netikroji pavardė ir vardas prilipo ir nebesinorėjo kaitalioti. Tik rašytojo sūnus Virgilijus tėvui yra sakęs, kad norėtų turėti Augulio pavardę.
APIE ŠEIMĄ, GIMTINĘ
J. Usinavičius su žmona Irena, buvusia medike, susilaukė vienintelio sūnaus Virgilijaus. Jis yra baigęs žurnalistiką, profesionalus fotografas. Rašytojas džiaugiasi dviem anūkėmis Rusne ir Medeina. Jo žmona kilusi iš Kupiškio krašto, iš Akmenių kaimo, buvusi Jonušytė.
„Abu dabar pensininkai. Gyvename Lazdynuose, netoli televizijos bokšto. Buvome jo gynėjai.
Per metus vieną kartą aplankome artimųjų kapus. Užsukame į Panevėžį, kur palaidota mama. Nuvažiuojame į Palėvenės kapines, kur ilsisi žmonos artimieji.
Neaplenkiame ir Kepurių kapinių, kur mano broliuko kapas. Gyvenimas mus visus išblaškė. Tėvas iš tremties į Lietuvą nebesugrįžo. Buvo atvažiavęs tik į svečius. Jis palaidotas Tukačiove", - pasakojo rašytojas.
J. Usinavičius sakė, kad pagal jo knygą „Nulaužytų šakų giesmės" režisierė Vita Vadoklytė su Skapiškio mėgėjų teatru „Stebulė" pastatė spektaklį. Norėtų nuvažiuoti ta proga į Skapiškį. Žadėjo apsilankyti per Teatro dieną, kovo 27-ąją, kuri šiemet sutampa ir su jubiliejiniu gimtadieniu. Tik dabar reikia išlaukti, kokia bus situacija dėl karo Ukrainoje, dėl koronaviruso, kokia bus jo paties sveikata.
 
Rubrika Sukaktys, jubiliejai yra SRTRF projekto dalis. 
 
Paskutinį kartą atnaujinta: 2022-07-02 10:04
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Ipolitas Skridla

2022-06-15 20:45

Garbingo Jubiliejaus proga,linkiu mielam Jurgiui stiprios sveikatos ir visakeriopos sėkmės

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media