Televizija

1987 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos televizija transliavo pirmą TV tiltą su užsienio valstybe - Vilnius - Ženeva. Tai buvo Šveicarijos TV pasiūlymas. Iki tol sąjunginė TV jau buvo rengusi keletą TV tiltų su užsieniu iš Maskvos bei Leningrado. Tačiau šį kartą maskviečiai pasiūlė šveicarams surengti TV tiltą su sąjunginės respublikos sostine. Buvo pasiūlytas Vilnius. Jau buvo prasidėjęs M. Gorbačiovo perestroikos, viešumo laikotarpis, ir maskviečiai norėjo pademonstruoti pasauliui, kad tas procesas vyksta ne tik Maskvoje, bet ir kitose sostinėse.

Pasiūlymas šveicarams patiko. Netrukus Ženevos prancūziškai kalbančios televizijos darbuotojų grupė atvyko į Maskvą aptarti organizavimo reikalų. Buvo sutarta, kad dialogas vyks rugsėjo 25 dieną 20-23 valandomis. Rugsėjo 28 dieną šio dialogo dviejų valandų įrašą transliuos Šveicarijos televizija. Sutarta, kad Vilniuje ir Ženevoje pokalbyje dalyvaus nuo 100 iki 150 žmonių, atstovaujančių visoms gyventojų grupėms. Auditoriją savarankiškai pasirenka abi televizijos organizacijos. Dialogo pertraukose bus transliuojami videosiužetai apie Vilnių ir Ženevą, jų gyventojus. Tuo tikslu rugpjūčio 12 dieną į Vilnių atvyko grupė Šveicarijos televizijos darbuotojų filmuoti siužetų apie Vilniaus įžymiausias vietas, istoriją, kultūrą, pramonę, šeimų, jaunimo gyvenimą. Siužetus apie Ženevą ir jos gyventojus Vilniaus televizijai paruošė SSRS RTV komiteto korespondentas Šveicarijoje V. Dmitrijevas.

PASIRENGIMAS VILNIUJE

Lietuvos televizijoje pasirengimas šiam TV tiltui prasidėjo jau birželio pabaigoje. Į šį darbą buvo įtraukta nemaža grupė redaktorių, režisierių, operatorių, inžinierių, dailininkų. Tačiau visam pasirengimui ėmė vadovauti iš Maskvos atvykę RTV komiteto vyriausiosios ryšių su užsieniu valdybos darbuotojai L. Zolotarevskis ir J. Petelinas, nors Lietuvos RTV komiteto vadovybė mane paskyrė šio TV tilto vyr. redaktoriumi. Iš Šveicarijos TV atvyko grupė darbuotojų, vadovaujamų Žano Klodo Šanelio, atsakingo už dialogo su Vilniumi organizavimą.

Pirmiausia su šveicarais parinkome vietą, kur rinksis vilniečių auditorija -Valstybinio akademinio teatro fojė. „Man labai gerą įspūdį padarė ši patalpa, - pareiškė Žanas Klodas Šanelis, - mes tokios salės neturime, auditoriją rinksime televizijos studijoje.." Ženeviečių auditoriją sudarys 100-120 žmonių. Pusė vyrų, pusė moterų, trečdalis jaunimo. Daugumą sudarys darbininkai, tarnautojai, komersantai, priklausantys įvairioms partijoms. Dialoge dalyvaus katalikų, provoslavų, žydų atstovai. Kadangi Ženevoje 10 proc. gyventojų sudaro užsieniečiai, jų atstovai taip pat dalyvaus susitikime su vilniečiais. Rugsėjo 25 dieną, kai bus įrašinėjamas Vilniaus ir Ženevos dialogas, teks pasinaudoti kosminiais televizijos ryšiais, tarptautine „Intelsat" sistema. Veiks du tarptautinio kosminio ryšio kanalai: vienas į Ženevą, kitas iš Ženevos. Signalui iš Ženevos teks įveikti sudėtingą kelią. Pirmiausia į „Atlantik" palydovą, paskui į Lvovo retransliavimo stotį, iš ten relinėmis linijomis per Maskvą į Vilnių. Ženevos TV veikia pagal Vakarų sistemą „PAL", mūsiškė - pagal SEKAM" sistemą. Lvove signalą teks transkoduoti. Ne visada kosminis ryšys veikia normaliai, būna sutrikimų. Todėl TV tiltus patogiau įrašyti, paskui transliuoti įrašą. Bent taip sako maskviečiai.

MASKVA AKIBROKŠTO NEIŠVENGĖ

Maskviečiams labai rūpėjo, kad dialogas tarp Vilniaus ir Ženevos praeitų sėkmingai, kad būtų išsaugotas jų ideologinis švarumas, labai kruopščiai tikrino, dialoge dalyvaujančių žmonių sąrašą, ilgai vaikščiojo po įvairias valstybines įstaigas. Dialogui Vilniuje vadovavo pats L. Zolotarevskis, pasikvietęs į talką LKP CK darbuotoją Č. Juršėną. Lietuvos televizijos darbuotojais ne labai pasitikėjo. Antra vertus, Maskvai patiko, kad dialogas tarp Vilniaus ir Ženevos nebuvo transliuojamas tiesiogiai, o jo įrašas. Įrašą buvo galima cenzūruoti, karpyti, išbraukti nepageidaujamas vietas. Taip ir buvo daroma. Tačiau vienos įdomios dialogo detalės, tiksliau akibrokšto Maskvai neišbraukė, dėl visa ko paliko. Vienas Ženevos dialogo dalyvis pateikė tokį klausimą: „ Aš norėčiau priminti dar vieną faktą, kuris bus įdomus ir kitiems gyventojams. Prieš 47 metus, 1940 metais Lietuva tapo sovietine respublika. Ženeva pripažįsta Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę ir niekada nepripažino Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungą..." Vilniuje į tai atsakyti suskubo troleibuso vairuotoja V. Vilčinskienė: „Aš norėčiau pažymėti, kad Lietuva į Sovietų Sąjungą įstojo ne 1940, o 1918 metais..." Ginčą lietuvių tautos vardu tuojau išsprendė L. Zolotarevskis: „Ar girdite, Klodai, Lietuva sovietine respublika tapo 1918 metais, o 1940 metais buvo atkurta Lietuvoje sovietinė valdžia. O jei Šveicarija nepripažįsta Lietuvos Sovietinės Socialistinės Respublikos, labai gaila, o šiame klausime žodis priklauso lietuvių liaudžiai, o ne, atleiskite, Šveicarijai."

Šveicarai tuojau pasuko pokalbį kita linkme, pasiūlė pažiūrėti jų parengtą reportažą apie lietuvių gyvenimą. Įdomu, kad Ženevos televizija šio akibrokšto Maskvai netransliavo. Matyt, nenorėjo erzinti meškos. Kai Č. Juršėnas, jau būdamas Lietuvos Seimo pirmininku, lankėsi Ženevoje, šveicarai gana palankiai prisiminė dvi valstybes sujungusį televizijos tiltą.