2024 m. gegužes 18 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Televizija

*print*

Archyvas :: Režisierius Dominykas Kubilius: gyvenime reikia matyti visas spalvas ir mes būtume melagiai, jei to neparodytume

2024-02-01
 
Dominykas Kubilius. Gintaro Staučės nuotrauka

Dominykas Kubilius. Gintaro Staučės nuotrauka

Jau netrukus Lietuvos televizijos žiūrovus pasieks neeilinis režisieriaus ir prodiuserio Dominyko Kubiliaus darbas - unikaliam donorystės ir transplantacijos procesui skirtas realybės dokumentikos keturių filmų ciklas „Prisikėlimas".
Pristatydamas neįprastai daug laiko ir dvasinių jėgų pareikalavusį projektą, talentingasis kūrėjas sakė, kad šie filmai - tai „sekundžių tikslumu atpasakotos stebuklų istorijos, apimančios didžiausią emocijų amplitudę - nuo didžiausio beviltiškumo iki ašaras spaudžiančio džiaugsmo". Ir nors televizijoje jis dirba daugiau nei 20 metų, iki šiol nebuvo susidūręs su niekuo panašiu - „net atrodo, kad žiūrėdamas į tuos žmones pats gali prisikelti antram gyvenimui".
Ta proga skelbiame Jurgos STAUČIENĖS pokalbį su Dominyku KUBILIUMI.

Kada kilo mintis imtis tokios jautrios temos?

Prieš penkerius ar net šešerius metus, kai vienam televizijos projektui teko filmuoti žmonių, gyvenančių su transplantuotais organais, istorijas, pagalvojau, kad reikia parodyti visą šio sudėtingo proceso virtuvę. Ne tik pabandyti patekti į operacines, bet sekti herojaus likimą - kaip jis serga, kaip gauna žinią, kaip vyksta operacija, kaip jis sveiksta.

Iš pradžių tokia mintis atrodė nelabai reali, net utopinė, todėl buvo padėta į stalčių. Tačiau manęs ji nepaleido - prieš keletą metų vėl pradėjau gilintis, nes supratau, kad turime visą reikalingiausių eteriui emocijų amplitudę - nuo dramos, ašarų iki laimės - tokios, kokios gyvenime tikriausiai daugiau ir nepatirsi. Turbūt ją man labiausiai ir norėjosi užfiksuoti. Pasirodo, užsienyje yra panašių projektų, tik gal truputį kitokio formato, labiau pokalbių šou su siužetais viduje. Užsikabinau, pasiūliau LRT televizijai ir jiems labai patiko.

Lyginant, kiek laiko skiriama didžiajai daugumai televizinių projektų, šio istorija labai ilga... Net pradėjus skaičiuoti nuo tada, kai idėja tapo labiau apčiuopiamu kūnu, du metai filmų ciklui sukurti televizijoje yra labai daug - tiesiog neįtikėtinas laiko tarpas, nes niekas taip nedaro: viskas vyksta šiandien, dabar ir labai greitai. Kuriant šiuos filmus, užtruko net ne patys filmavimai - daugiau laiko prireikė pasiruošimui, suvokimui, kaip viskas vyksta, susidėliojimui, ką mes rodome, ko nerodome, kaip elgiamės, kad nepakenktumėme mumis patikėjusiems Nacionalinio transplantacijos biuro darbuotojams, gydytojams, recipientams, donorų artimiesiems. Nes tema - itin jautri ir paslysti yra labai rizikinga, tiesiog neturėjome tam teisės. Juk norėjome sukurti gerą produktą, o ne kažkokį rezonansinį filmą, keliantį nereikalingas emocijas ne vietoje ir ne laiku.

Buvo ir atsisakiusių filmuotis. Dėl įvairiausių priežasčių. Dėl tebegyvuojančių mitų - ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, kai labai svarbu ir tai, ką pagalvos kaimynai. Donorų artimieji irgi ne visi norėjo kalbėti - istorijos buvo dar labai karštos, skausmas per daug didelis, reikėjo išlaukti bent keletą savaičių, kad rastum jėgų prabilti. O mes nenorėjome imti istorijų, kurios jau yra aprašytos, norėjosi tos šviežios emocijos, vykstančios čia ir dabar. Tai čia ir buvo vienas didžiausių iššūkių.

 Kaip šis projektas pakeitė patį tave? Ką naujo sužinojai?

Įsivaizdavau, kad visas procesas užtrunka gerokai ilgiau. Iš bendro išsilavinimo žinojau, kad plakanti širdis negali stalčiuje gulėti kelias savaites, bet supratau, kad šita procedūra, procesas, kuris užsisuka, gavus donoro organą, vyksta sekundžių tikslumu ir kone kariuomenės ritmu - pats esu karys savanoris. Negali sakyti, kad mane tai labai nustebino - vis tik tai yra medicina, su sava disciplina, bet tikrai paliko įspūdį. Į daug filmavimų operatorius teko paleisti vienus, nes tiesiog nebuvo galimybių susirinkti visai komandai ketvirtą valandą ryto. Man labai pasisekė, kad turėjau puikiai dirbančią operatorių komandą iš 3-4 žmonių, priklausomai nuo darbo kiekio. Jie turėjo ir kitus darbus, bet prireikus, atskubėdavo į pagalbą. Juk jei būčiau samdęs operatorius vien šiam projektui, būtų buvę bėdų - jiems būtų tekę sėdėt ir laukti. Redaktorius ėmėme tik šiam projektui - būtent jie budėjimo režimu ir pragyveno visą laiką.

Tik pradėjęs tuo labiau domėtis sužinojau, kad istoriškai transplantacijos nėra XXI amžiaus pasiekimas, kad jos pradėtos daryti jau labai seniai. Nustebau, kad tai nėra ir taip baisu, kaip atrodė - ne apendicito operacija, tai tikrai, bet ir nėra tokia ekstremali. Visi sunkumai prasideda po operacijos. Atrodė, kad jau įdėjo organą, užsiuvo ir viskas - sulaukiame, kol recipientas atsimerkia, važiuoja namo ir istorija baigta. Nė velnio! Čia ir prasideda didžioji drama, kas įvyko ir mums su ne viena istorija. Ir su širdimi laukėme beveik pusantro mėnesio, kol realiai galėjome užfiksuoti, kad žmogus pasveiko. Ne tarpinę stotelę, ne taip, o realiai pasveikusį recipientą. Tas tikrai mane nustebino.

 Sunku buvo apsispręsti, ar filme bus vien laimingos pabaigos?

Tai tikrai mums visiems buvo nemaža dilema. Nes rodyti ne happy end yra pakankamai sudėtinga. Ypatingai, kai tema yra labai jautri ir labai dviprasmiška, apipinta nebūtomis istorijomis, sąmokslo teorijomis. Bet juk ir pjaunant apendicitą žmonės gali numirti, ar net raunant dantį. Turint tokio lygio operaciją, intervenciją su svetimu organu iš visai kito žmogaus, tikėtis, kad visada yra šimtaprocentinė laiminga pabaiga yra tiesiog kvaila. Todėl tikiu, kad liūdnai pasibaigusios istorijos irgi suteiks procesui vaizdą. Juolab, kad šalia yra ir kitų, pasibaigusių laimingai. Yra ir statistika, kiek operacijų pavyksta ir kiek nepavyksta. Nors gal šie žodžiai tam apibūdinti net netinka. Svetimame kūne atsiradęs organas užsikuria arba neužsikuria, kaip sako patys medikai. Gyvenime reikia matyti visas spalvas ir manau, kad mes būtume melagiai, jei mes to neparodytume. Mes kūrėme ne popkorninį filmą, kur turi viskas būti tik gerai. Žinoma, norisi, kad ir gyvenime viskas būtų tik gerai, bet taip nėra. Meluotumėme sau.

 Buvo akimirkų, kurios pačiam ašarą išspaudė?

Buvo, kai dirbdamas montažinėje pamačiau stambiu planu išsvajoto inksto sulaukusio žmogaus veidą, džiaugsmą, kai recipientas net neranda žodžių išreikšti emocijoms. Tada supranti, kad tai, ką darai, darai ne veltui. Kad šie filmai yra ne veltui.

Atskira pagarba visiems, kas tame stebuklingame donorystės transplantacijos procese dirba. Transplantologai man iš viso yra kitos dimensijos žmonės. Matydamas jų darbą supranti laiko tėkmę - žmogus išėjo į darbą aštuntai ryto ir grįžo dvyliktą nakties, jei iš viso tą pačią dieną grįžo. Ir kitą dieną vėl yra tas pats. Ir poryt vėl bus tas pats. Todėl nieko keisto, kad kartais jų nuotaika būna blogesnė, o kažkam ir griežtesnį žodį pasako. Belieka tik stebėtis, kaip iš viso jie ištempia, protu nesuvokiama. Ir iš viso jiems labai didelis ačiū, kad dar rado laiko ir su mumis pasikalbėti. Tarkime, kardiologo Viliaus Janušausko interviu laukėme mėnesį. Nes jis dirba non stop - nėra kada net įsiterpti. Maža to, medikai linkę kalbėti tik tada, kai jau garantuota baigtis - aišku, kad viskas pavyko, organas užsikūrė. Laukia ne tik pačios operacijos baigties, bet ir gijimo proceso. Jie nenori svaičioti kažkokių nesąmonių, kol tikrai nėra aišku, kaip viskas baigėsi. To laukimo filmuojant buvo daug. Viena, tu esi nufilmavęs n valandų medžiagos, tai yra rizika ją išmesti į šiukšlių dėžę, nes gal neužsikurs organas, arba dar kažkas įvyks ne taip, kaip reikia, o antra, be mediko pasakojimo labai sunku iš viso dėlioti filmą, jis yra pagrindinė grandis. Nebūtinai kadre - per interviu susirenkame visą reikiamą informaciją.

 Tai ir pats jau tapai pusiau mediku po tokio filmų ciklo?

Jau galiu terminais pasišvaistyti, jau prisigaudžiau... Iki šiol buvo ligoniai, pacientai, medikai, o dabar atsirado žodis recipientas. Dar eksplantacija, įsodinimas, užsikūrė, neužsikūrė..

Daug visko sužinojome, bet svarbiausia - įspūdis, likęs po filmavimų. Supratau, kad Lietuvoje yra tikrai jau XXI amžius - ne kažkoks akmens amžius, ne Tarybų Sąjunga, ne dar kažkas, o normali, moderni valstybė su geriausiais medikais, geriausia aparatūra ir su geriausiais pasiekimais, kuriais tikrai galime didžiuotis. Juk mūsų medikai ne tik dirba nuo ryto iki vakaro, bet ir važiuoja į užsienius skaityti paskaitų, moko vokiečius ar ispanus. Tą būtina visiems pasakoti ir rodyti, negalime būti garsūs vien tik sportu ir tuo didžiuotis.

 Gal taip įkritus į medicinos pasaulį filmų apie jį bus ir daugiau?

Norėtųsi, kad dar vieno filmo herojais taptų patys gydytojai transplantologai, norėčiau akcentuoti būtent jų darbą. Juolab, kad Lietuvoje jų nėra tiek daug. Jei tęsime šį projektą, kas ne tik nuo manęs priklauso, norėčiau parodyti ne tik medikų darbą, bet ir jų kasdienybę - kaip grįžta namo po kelių darbe praleistų dienų, kaip nemato savo vaikų, kaip nemato savo žmonų, kaip neturi atostogų.

 Kiek pačiam reikia laiko, kad išeitum iš vieno projekto ir imtumeisi kito?

Prasidėjus naujam projektui, jame nebeapsigyvenu, kaip buvo, tarkime, prieš dvidešimt metų. Tada buvo labai populiarios istorijos apie išprievartavimus, nužudymus, tai pamenu, kai gulėjau namie, žiūrėjau į baltas kambario lubas ir galvojau, kaip aš gerai gyvenu. Paskui atėjo toks momentas, kai aš filmuoju, po filmavimo praeina 20 minučių ir kalbėdamas su žmona net nebeatsimenu, ką filmavau. Rimtai. Man užsiblokuoja. Net išsigandęs kito filmavimo metu kalbinto psichologo klausiau, ar taip normalu, gal jau Alzheimeris prasidėjo. Jis nuramino, kad kaip tik labai gerai dirba smegenys. Nes smegenys turi nuolatos valyti savo šiukšlių dėžutę - jei viskas joje kaupsis, vieną dieną sprogs, išlįs kažkokia forma - pablogėjusia sveikata, psichologinėmis problemomis. Man viskas vyksta natūraliai - padarai ir tarsi užsibrėžia kažkoks brūkšnys, viskas.

Net tas cinizmas, kuriuo mes neretai kaltiname gydytojus, yra ne kas kita, o apsauga. Taip, aš nesiimčiau tokių filmų, jeigu man nerūpėtų, ir tikrai norėjau, kad įvyktų operacijos, kad recipientai pasveiktų. Bet aš neužmiegu su ta mintim, nesinešu jos į miegamąjį. Nebent užmiegu galvodamas, kaip geriau padaryti savo darbą, kad tai būtų paveiku, kad tai būtų įdomu, kad tai vežtų. Juk aš buvau ir kare, ne vieną kartą, mačiau tikrai visko. Labai sunkiai radau operatorių, kuris sutiko su manimi ten važiuoti. Tai yra normalu, visi ten bijo. Nėra nebijančių žmonių ir tie, kurie taip sako, meluoja.

 Į operacinę eiti operatoriai nebijojo?

Ne, bet tarpusavyje apie tai kalbėjosi. Pagrindinis operatorius klausinėjo jaunesnių, ar viskas jiems yra gerai, ar jie tikrai gali toliau filmuoti. Nes operacinėje yra ir daug kvapų, daug kraujo. Viso to rodyti negalėjome - mūsų tikslas tikrai buvo ne šiurpinti žiūrovą, o viską sudėlioti taip, kad filmą galėtų matyti ir paaugliai, ir vaikai. Nors parodyti to baisumo šiek tiek reikia, kad žmogus pajaustų realybę, pamatytų, kas vyksta operacinėje, bet filmas ne apie baisumą, o apie išgyvenimą.

Šie filmai nuo kitų skyrėsi ir tuo, kad kai manęs operatoriai klausdavo, ką mums filmuoti, sakiau jiems, kad filmuotų viską, paskui atsirinksime. Geriau jau turėti per daug, nei paskui gailėtis, nes antro dublio tikrai nebus. Todėl jie ir sėdėdavo tiek, kiek trukdavo operacija - šešias ar dvylika valandų. Aišku, įjungdavo, išjungdavo kamerą, bet realiai fiksavo beveik viską, negalvodami, žiauru, ar ne žiauru.

 Šio projekto ėmeisi be žmonos Lauros?

Dabar ji šiek tiek nutolusi nuo televizijos, daugiau dėmesio skiria fondui „Blue Yellow", kurio direktorė yra. Bet labai džiaugėsi, kad man pavyko šią idėją įgyvendinti, kad ne veltui tiek apie tai galvojome ir dirbome. Televizija yra dinamiška, greita, niekas net į derybas neina dviem metams, čia ne Holivudas. Lietuvoje geriausiu atveju pusmetį į priekį planuoji. Tai ją labiausiai džiugina, kad nenuėjo viskas veltui. Ir pati medžiaga, pats rezultatas yra vertas tų visų atiduotų dienų, mėnesių ir metų. Laura puikiai supranta visus niuansus, jos kritika bei palaikymas man visada yra labai svarbūs.

Visą transplantacijos procesą matei iš labai arti. Ką pasakytum tiems, kurie vis dar nedrįsta ištarti Taip donorystei?

Tikrai nenorėčiau moralizuoti - kas aš toks, kad kažką mokyčiau kaip elgtis. Tik pasiūlyčiau, kad visi žmonės susėstų su savo tėvais ar su vaikais, juk nė vienas iš mūsų nežinome, kas mums kada nutiks, kad pakalbėtų apie tai. Koks bus priimtas sprendimas, tai jau antrinis klausimas, svarbu pasikalbėti. Nes ne mes esame savo kūno savininkai, kad galėtume juo disponuoti. Mes atėjome kažkieno tai vedami į žemę ir lygiai taip pat mus pasiims iš čia. Tai čia ir yra sprendimas, ar mes paliekame po savęs kažką, ar atiduodame kirminams. Taip, kirminai bus sotūs, bet kas iš to? Galima prisigalvoti visokių mistinių idėjų, kalbėti apie tai, kad dalis mylimo žmogaus dar gyvens, bet galima ir labai pragmatiškai, paprastai pagalvoti, ką po savęs palieki. Todėl svarbiausia yra pasišnekėti. Tada pradedi galvoti, nors pradžioje ir sakai, ne, nesąmonė, netikiu, nenoriu. Blogiausia, kai apsimeti, kad to nėra arba tai tavęs neliečia. Nes mirtis liečia visus, visi turėsime išeiti. O kol visi esame gyvi, apie tai galima pasikalbėti visai linksmai.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2024-02-01 16:29
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media