2018 m. gruodžio 11 d., Antradienis

Televizija

*print*

Archyvas :: Mintys po LRT filmo apie Vaižgantą peržiūros

2018-02-15
 
Juozas Tumas-Vaižgantas

Juozas Tumas-Vaižgantas

Vytautas Bagdonas

 

 

Pasitinkant artėjantį Lietuvos valstybės 100-metį Nacionalinio transliuotojo (LRT) kūrybinė grupė, pasitelkusi būrelį aktorių, televizijos ekrane jau kurį laiką rodo dokumentinius filmus su vaidybiniais elementais iš ciklo „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą". Jau buvo parodyti ar bus rodomi filmai apie Joną Basanavičių, Antaną Smetoną, Petrą Vileišį, Jurgį Šaulį, Stasį Lozoraitį, Aleksandrą Stulginskį, Saliamoną Banaitį, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, Adolfą Ramanauską-Vanagą bei kitus gerai žinomus žmones: šalies politinius ir visuomenės veikėjus, 1918 metų vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarus, kovotojus už Lietuvos laisvę.
Sausio 21-osios vakarą buvo parodytas filmas iš ciklo „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą", skirtas lietuvių literatūros klasikui, visuomenės veikėjui, tautos švietėjui ir blaivintojui kanauninkui Juozui Tumui-Vaižgantui. Savaime suprantama, tokio filmo ypač nekantriai laukė ir su įdomumu žiūrėjo Aukštaitijos žiūrovai. Juk savo gimtąjį kraštą ir jo žmones Vaižgantas labai mylėjo, gerbė, aprašė daugybėje grožinės literatūros kūrinių, publicistikoje, čia saugomas rašytojo atminimas, išlikę iki šių dienų ir gausiai lankomi Vaižganto gimtieji Malaišiai, čia, Svėdasų krašte, kiekvieną rudenį organizuojami garsūs respublikiniai renginiai - „Vaižgantinės", o restauravus dar carizmo laikais statytos Kunigiškių pradžios mokyklos, kurioje mokėsi ir Tumų Juozukas, pastatą, įkurtas muziejus, veikiantis jau daugiau kaip 30 metų.
Vaižganto kūrybos gerbėjai, jo atminimo sergėtojai, šios įžymybės kraštiečiai tą vakarą akis „smeigė" į televizijos ekraną, atidžiai sekdami, kaip filme įamžino prie Lietuvos valstybės sukūrimo prisidėjusius žmones idėjos autorius Rolandas Skaistgirys, režisieriai Alvydas Šlepikas ir Laurynas Paukštė, ką nufilmavo operatorius-statytojas Šarūnas Burža su būriu savo kolegų - TV operatorių. Pagrindinį vaidmenį, įkūnijęs rašytoją, kunigą, literatūros mokslininką, laikraščių redaktorių, draudžiamos lietuviškos spaudos platintoją, visuomenės veikėją, tautos patriotą Juozą Tumą-Vaižgantą, sukūrė aktorius Andrius Bialobžeskis. Dar šiame filme vaidino apie dvi dešimtis žmonių. Išsamius komentarus apie Vaižganto gyvenimo ir kūrybos kelią, tarnystę Katalikų Bažnyčiai ir tikintiesiems, labai plačią visuomeninę veiklą, žmoniškąsias savybes filme išsakė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Leidybos centro vadovas Gytis Vaškelis, šio instituto bendradarbė Aistė Kučinskienė, Lietuvos policijos kapelionas kun. Algirdas Toliatas, Kaune veikiančio Juozo Tumo-Vaižganto memorialinio muziejaus direktorius, poetas Alfas Pakėnas. Archyvinių nuotraukų, išlikusių istorinių kino filmo kadrų, chronologinio pasakojimo apie Vaižganto gyvenimo kelią bei komentarų ir, žinoma, vaidybinių elementų dėka prieš televizijos žiūrovus atsiskleidė pilnas šio veiklaus, energijos kupino, vienoje vietoje nenustygstančio žmogaus biografija nuo pat gimimo iki gyvenimo saulėlydžio. Televizijos filme žiūrovas galėjo sužinoti ir apie Tumų Juozuko vaikystę, ir apie mokslo metus Kunigiškių pradžios bei Daugpilio realinėje mokyklose, studijas Kauno kunigų seminarijoje, tarnystę Dievui ir žmonėms įvairiose šalies bažnyčiose, carizmo laikais draudžiamos lietuviškos spaudos leidimą ir platinimą, lietuvių literatūros kurso dėstymą Kauno universitete, dalyvavimą daugelio visuomeninių organizacijų veikloje, sėkmingą jo, kaip rašytojo, kūrybą, nenuilstamas pastangas kovoti už blaivybę, tautiškumą, patriotiškumą, lietuviškumą, jo nuolatinį rūpinimąsi Tėvynės likimu. Pasitelkus amžininkų, giminių prisiminimus, to meto laikraščių informacijas, filme buvo atskleista įdomių, tiesiog intriguojančių, daugeliui žiūrovų visiškai nežinomų faktų apie Vaižgantą.
Vis dėlto reikia pastebėti, kad šis ilgai ir nekantriai lauktas filmas daugumą Vaižganto kūrybos gerbėjų ir jo nenuilstančios veiklos sekėjų, atminimo puoselėtojų gerokai nuvylė. Ypač buvo nuvilti svėdasiškiai - Vaižganto kraštiečiai. Perteikiant filmo „kaltininko" biografinius faktus ne kartą buvo paminėtas Svėdasų kraštas. Tačiau ekrane buvo rodomi vaizdai visiškai ne iš Svėdasų, ne iš Anykščių rajono ir netgi ne iš Aukštaitijos. Nežinia kodėl, užuot apsilankius Aukštaitijoje ir konkrečiai Vaižganto gimtajame Svėdasų krašte buvo apsiribota vaizdų iš Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, Vilniaus regioniniame parke ir dar kai kur filmavimu. O juk tebėra išlikęs Svėdasų seniūnijoje iki šių dienų Vaižganto gimtasis Malaišių sodžius (bendrinėje kalboje vadinamas Maleišiais), kur tebesama ir senų, etnografinių, dar XIX amžių menančių sodybų, senosios architektūros elementų. Todėl kai kuriuos filmo epizodus tikrai buvo galima užfiksuoti autentiškoje aplinkoje, kaime, dar menančiame Vaižganto vaikystės ir jaunystės pėdsakus. Žvalgantis nuo netoliese esančio Kalniečių kaimo, atsiveria nuostabi Vaižganto gimtųjų Malaišių panorama, ne ką prastesnė už parodytą filme, įamžintą kažkur Vilniaus apylinkėse ar Dzūkijoje. Pasakojant apie Tumų Juozuko mokymąsi Kunigiškių pradžios mokykloje, parodyta vėlgi nežinia kokia (tikriausiai, Rumšiškių liaudies buities muziejuje esanti?) mokykla, be jokios abejonės, visiškai nesusijusios su Vaižgantu. O Kunigiškiuose toji mokykla, kur Vaižgantas vaikystėje mokėsi, išlikusi, tiesa, pastatas restauruotas, bet autentiškumas išsaugotas. Buvusioje mokykloje, kur mokėsi Tumų Juozukas ir kuri 1930 metais buvo pavadinta kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto vardu, atkurta senovinė klasė, pastato išorę puošia atkurtas užrašas, koks buvo užkabintas ant mokyklos sienos tuomet, kai ji buvo pavadinta Vaižganto vardu. Ar nekeista, kai dokumentiniame filme pasakojama apie konkrečią Kunigiškių pradžios mokyklą, o parodoma nežinia kokia? Be to, buvo dar parodyta ir nekokybiška nuotrauka, kurioje prieškaryje nusifotografavę kunigiškiečiai moksleiviai šalia savosios mokyklos. Ta nuotrauka su Vaižgantu visiškai nesusijusi, nėra išlikusių fotografijų (tokių gal net ir nebuvo), kur būtų nusifotografavęs Kunigiškiuose besimokęs Tumų Juozukas su savo bendraamžiais. Įvairių kokybiškų nuotraukų, net ir paties Vaižganto, dargi ir unikalių, niekur iki šiol neskelbtų, Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus fonduose yra gana daug. Filmo kūrėjai galėjo tomis nuotraukomis pasinaudoti, tačiau tai jų tikriausiai nesudomino. Jie nesusidomėjo galimybe pasinaudoti labai kokybiškomis 2009 metais išleistame fotografijų albume „Nusilenkime Vaižganto Žemei..." išspausdintomis nuotraukomis. Kažkodėl vietoje ryškių, kokybiškų nuotraukų, kurias galėjo suteikti Vaižganto gimtajame Svėdasų krašte esantis muziejus, filme buvo panaudotos kai kurios aptrintos, apiplėšytos, neryškios fotografijos.
Kraštotyrininkus, istorikus, muziejininkus, pedagogus, literatus, moksleiviją, Vaižganto gyvenimu bei kūryba besidominčius žmones gerokai nustebino ir kai kurie iškraipyti faktai, tikrovės neatitinkantys teiginiai, nuskambėję iš TV ekrano. Pavyzdžiui, teigiama, kad Juozas buvo dešimtasis Tumų vaikas ir aštuntasis jų sūnus. Iš tikrųjų Juozukas buvo dešimtasis vaikas, bet sūnus ne aštuntasis, o septintasis. Tumų šeimoje gimę penki berniukai mirė dar ankstyvoje vaikystėje, o augo trys mergaitės ir du berniukai. Taigi, suskaičiavus penkis mirusius sūnelius ir kartu augusį vyresnįjį Juozuko brolį Joną, paaiškėtų, kad būsimasis rašytojas ir kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas buvo septintasis Tumų sūnus. Paprasta matematika. Iki šiol niekam nekildavo didelių abejonių dėl Juozo Tumo pasirinkto literatūrinio Vaižganto slapyvardžio, kuris ilgainiui taip „prilipo", kad tapo jo antrąja pavarde, asmens simboliu. Kaip liudija raštijos šaltiniai ir lietuvių mitologijos tyrinėtojai, Vaižgantu (Vaisgantu, Vaišgantu) senovės lietuviai vadino vieną iš derliaus dievų, linų ir kanapių augintojų globėją. Gimtajame Vaižganto krašte buvo auginami linai, iš senolių rašytojas girdėjo nemažai pasakojimų apie linus, apie Rytų Aukštaitijoje gyvavusį paprotį ieškoti dvilypio lino, kurį įpindavo į linarūtės pabaigtuvių vainiką kaip gausos simbolį, vadinamą vaisgančiu. Filme nuskambėjo ir keistokas teiginys, esą, tokį slapyvardį kūrėjas pasirinkęs todėl, kad buvo tokia linų veislė „Vaižgantas". Taip, tokiu pavadinimu pluoštinių linų veislė iš tikrųjų buvo sukurta Dotnuvos selekcijos stotyje, auginta nuo 1939 metų, registruota 1950 metais (plačiai apie tai leidinyje „Mokslo Lietuva" 2014 metais išspausdintame straipsnyje „Senųjų lietuviškų linų veislių tyrimai" pasakoja Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialo Upytės bandymų stoties darbuotojos Zofija Jankauskienė ir Elvyra Gruzdevienė, šis rašinys yra pateikiamas ir internete). Akivaizdu, kad J. Tumo gyvenimo metais sodiečiai sėjo kitų veislių linus, o veislė „Vaižgantas" atsirado jau po rašytojo mirties, taigi, negalėjo turėti įtakos slapyvardžiui pasirinkti.
Būta filme ir daugiau abejonių keliančių teiginių, nežinia iš kokių šaltinių paimtų duomenų, neatitinkančių literatūros tyrinėtojų skelbiamų teiginių, viešai skelbiamų Vaižganto gyvenimo ir kūrybos aprašymų, tačiau nesinori plačiau apie juos diskutuoti ir trikdyti mūsų laikraščio skaitytojų dėmesį. Bet vis dėlto būtų pravartu stabtelti ties filme pakartotu, gal jau porą dešimtmečių sklandančiu, žiniasklaidoje vis pasirodančiu mitu apie Vaižganto amžinojo poilsio vietą. Keistokai ir dviprasmiškai nuskambėjo TV filmo pabaigoje teiginys, kad Vaižgantas buvo toks žinomas, populiarus, mylimas, mėgstamas, todėl jį laidojo visa Lietuva. Kaip suprasti tai, kad Vaižgantą laidojo visa Lietuva, tačiau jo laidojimo vieta nežinoma, kapas nesurastas? Pačiuose įvairiausiuose šaltiniuose nurodoma, kad kan. J. Tumas-Vaižgantas yra palaidotas Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje, kurios rektoriumi jis buvo 1920-1932 metais. Iš gatvės pusės toje vietoje, kur bažnyčios rūsyje buvo Vaižganto kapas, įrengta paminklinė lenta, išlikusi iki šių dienų. Visi, kas domisi Vaižgantu, kas skaitė šio iškilaus žmogaus biografiją, tai žino. Nežinia kas, kada ir kokiu tikslu pradėjo skleisti visuomenėje žinią, jog šios bažnyčios rūsyje Vaižganto kapo nebėra. Tai kurgi jis dingo? Ar kas kapą išniekino ir velionio palaikus sunaikino, paslėpė, pagrobė, kažkur išvežė, slapčia kitur palaidojo? Tai - tik nuolat kartojami, tiražuojami kliedesiai, kvailoki, niekuo nepagrįsti apmąstymai, pavirtę dingusio kapo legenda. Kad kai kurie tyrinėtojai mėgėjai Vaižganto kapo bažnyčios rūsyje nepastebėjo, nesurado, tai dar nereiškia, kad tos kapavietės tenai iš viso nėra. Istoriniai šaltiniai pasakoja, kad ne kartą buvę labai dideli potvyniai ir Nemunas vis užtvindydavo bažnyčios rūsį, todėl vanduo galėjo pakenkti ir ten palaidotų žmonių, tarp jų ir kan. J. Tumo-Vaižganto palaikams. Galbūt jie buvo vis sutvarkomi, perlaidojami, pernešti iš vienos vietos į kitą? O gal Vaižganto kapavietė „pradingo" ne kartą rūsyje vykstant remonto darbams? Keista, kad dabar, mokslo ir pažangos, informacinių technologijų laikais, niekam nekyla minčių, iniciatyvų, norų su atitinkama įranga Vaižganto kapo paieškoti, atlikti mokslinius, archeologinius tyrinėjimus. Kažkodėl nueinama lengviausiu keliu: vietoj konkrečios paieškos, istorinių tyrinėjimų, sveikos nuovokos pateikiami niekuo nepagrįsti postringavimai apie „dingusį" Vaižganto kapą. Todėl negali nestebinti, kad šį abejotiną teiginį už gryną pinigą priėmė ir pusiau dokumentinio, pusiau vaidybinio filmo kūrėjai.
Norėtųsi paklausti, ar labai jau svarbūs ir reikalingi panašūs filmai, kuriami iš valstybės biudžeto - visų mokesčių mokėtojų pinigų? Kas iš tokių filmų, jeigu apie šalį garsinusius žmones pasakoma tik dalis tiesos, jeigu pateikiami tikrovės neatitinkantys, abejotinos vertės faktai?
Beje, 2016-ųjų vasarą LRT kūrybinė grupė (tik kita, ne šio ciklo kūrėjų komanda) Malaišiuose atliko būsimojo dokumentinio filmo su vaidybiniais elementais apie Vaižgantą bandomuosius filmavimus (tuomet Vaižganto vaidmenį atliko aktorius Ramūnas Cicėnas). Tikėtasi gauti filmo kūrimui finansavimą, buvo planuojama svarbiausius epizodus, susijusius su Vaižganto gyvenimu, kūrybine, visuomenine veikla, filmuoti konkrečiose vietose, kur jo gyventa. Gimtiesiems Malaišiams ketinta filme skirti išskirtinį dėmesį. Tačiau, matyt, tokiam filmui nebuvo lemta pasirodyti ekranuose, jo kūrimui neskirtas finansavimas.
Vaižganto gimtajame Svėdasų krašte praėjusių metų rudenį darbavosi LRT kūrybinė grupė, rengusi laidų ciklą apie žymių rašytojų gimtines „Mano tėviškė". Tai, kas buvo nufilmuota Malaišiuose, Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejuje, žiūrovai irgi neseniai galėjo pamatyti savo televizorių ekranuose. Abu filmai skiriasi kaip diena nuo nakties. Jei pirmojo kūrėjai, filmavę dokumentinį-vaidybinį filmą apie Vaižgantą, net nesiteikė apsilankyti šio iškilaus kūrėjo, visuomenės veikėjo, laisvės ir nepriklausomybės šauklio gimtajame Svėdasų krašte, parodyti žiūrovams autentiškų kadrų, tai visa tai kompensavo gimtąsias Vaižganto vietas įamžinę ciklo „Mano tėviškė" autoriai.
 
Iš „XXI amžius"

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-02-15 11:49
 
 

Komentarai (3)

Jūsų el. paštas

Pasijuokimas

2018-02-26 13:38

Šis filmas- tai tik pasijuokimas iš tokio Lietuvai nusipelniuosio žmogaus kaip Vaižgantas. Aktorius tai vaidino gerai, bet faktų prigalvota visokių neatitinkančių tikrovės, nei vieno kadro nenufilmuota Vaižganto gimtajame krašte. Lengviausia tokius siužetus filmuoti Vilniuje studijoje ar kur prie Vilniaus ir teigti, kad tai Aukštaitija, Svėdasų kraštas. Tai tikrai pinigų plovimas, nieko daugiau, jokios naudos iš panašių pseudofilmų. Gal nauji LRT vadovai pasirūpins, kad valstybės lėšos nebūtų mėtomos tokiems niekalams.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

nustebau

2018-02-26 00:51

kad kalbėjo tik Kauno Vaižganto muziejaus vadovas, o Malaišių ir Ustronės ne. Va ir kolegų solidarumas

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Svėdasiškiai

2018-02-19 14:38

Labai teisingos mintys. Filme apie Vaižgantą daug ko pripasakota, prišnekėta, prirodyta,bet nemažai nusišnekėta, primeluota. Vien ką reiškia faktas, kad filmuota kažkur Vilniaus apylinkėse ar Rumšiškėse, net nesiteikiant užsukti į Vaižganto gimtąjį Svėdasų kraštą. O juk čia ir jo gimtinė išsaugota, ir buvusi pradžios mokykla, kur dabar veikia muziejus. Šio dokumentinio-vaidybinio filmo kūrėjams tikrai turėtų būti gėda.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media