Tylos minutė

Vytautas Žeimantas

Šiandien, lapkričio 1 dieną atsisveikinome su skulptoriumi ir fotomenininku Vladu Vildžiūnu. Iš pradžių prie Jeruzalės bažnyčios, šventoriuje. O po Šv. mišių ir Vilniaus Jeruzalės kapinėse. Tai buvo dieną, o vakare per Info TV kanalą jau galėjome pamatyti kolegų Juozo Matonio ir Vytauto Damaševičiaus sukurtą filmą apie Vlado Vildžiūno kūrybą ir gyvenimą.

Liko liūdinti jo žmona dailininkė Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė, duktė žurnalistė Liudvika Vildžiūnaitė-Pociūnienė ir du sūnūs - dokumentinio kino režisierius ir operatorius Domantas Vildžiūnas bei dailininkas skulptorius, iliustratorius Kunotas Vildžiūnas.

Vladas Vildžiūnas gimė 1932 m. gruodžio 20 d. Dabužiuose, Anykščių rajone. 1952 m. baigė Anykščių vidurinę mokyklą. Įstojo į Vilniaus dailės institutą, buvo skulptoriaus profesoriaus Juozo Mikėno mokinys. 1958 m. turėjo baigti studijas. Bet tą pavasarį Vilniaus dailės institute buvo surengtas pozuotojo Kazimiero Skebėros ir dar dešimties nepaklusniųjų teismas. V. Vildžiūnas ir A. Ambraziūnas, garsėję savo principais, atsisakė teisme liudyti prieš K. Skebėrą. Todėl už dalyvavimą pasipriešinimo judėjime prieš pat diplominių darbų gynimą iš paskutiniojo kurso buvo pašalintas.

Dailininko diplomą Juozo Mikėno dėka gavo tik 1961 metais. Tada, jau diplomuotas menininkas, jis įsidarbino Skaičiavimo mašinų gamykloje dizaineriu, kur dirbo iki 1964 m., kai tapęs Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, įgijo legalią galimybę atsisakyti valdiškos tarnybos ir atsidėti skulptūrai.

1962 m. Vildžiūnų šeima apsigyveno Vilniaus Jeruzalėje, kur formavosi savotiška „tyliojo modernizmo" kūrėjų bendruomenė. Čia lankėsi prieškario inteligentija (J. Keliuotis, E. Žalinkevičaitė-Petrauskienė, P. Rauda, J. Mikutis), užsukdavo gimtinės lankyti atvykę išeivijos mokslininkai ir menininkai (M. Gimbutienė, V. Vizgirda, V. Ignas, J. Girnius),  priebėgą rado jaunieji dailininkai  (S. Kuzma, P. Mazūras, V. Urbanavičius, K. Jaroševaitė, M. Navakas ir kt.),

M. ir V. Vildžiūnų namai keliems dešimtmečiams tapo kūrybos ir laisvos minties, nesitaikstimo su melu ir veidmainyste oaze. Vėliau Vildžiūnų iniciatyva čia buvo įkurtas Jeruzalės skulptūrų sodas, o artėjant nepriklausomybei - ir galerija.

Vladas Vildžiūnas skulptūras kurti pradėjo vaikystėje. „Pirmos skulptūros, įvairūs paukščiukai ir panašiai buvo iš tešlos, bet kartą tėvas arė lauką ir išvertė minkšto molio. Aš, parsinešęs tą molį, irgi pradėjau lipdyti. Žinoma, ne kažin ką - taip pat paukščiukus, kuriuos paskui krosnyje išdegdavau. Tokie buvo pirmieji bandymai, - sakė V. Vildžiūnas. - Droždavau iš medžio ir šachmatus, o paauglystėje mamai dovanų išdrožiau kryžių, kurį išsaugojau iki šiol".

Prieš pasirinkdamas studijuoti skulptūrą, sako galvojęs, kad jei nepavyks įstoti, bus dievdirbiu. Įstojęs ir baigęs dailės institutą pradėjo kurti skulptūras - pradžioje iš medžio, vėliau metalo ir akmens.

Ankstyvajai jo kūrybai būdingos liaudies skulptūros tradicijos, vėliau išryškėjo kūrinių monumentalumas, savita tikrovės transformacija, vyrauja ryškios geometrinės formos ir lakoniškas siluetas.

V. Vildžiūnas buvo vienas pirmųjų skulptorių, sovietmečiu atsigręžusių į lietuvių liaudies meną ir stumtelėjęs tuometinę Lietuvos skulptūrą link naujos skulptūrinės plastikos, sulydžiusios autentišką liaudies skulptūros pasaulėjautą ir kai kuriuos modernizmo principus. Dailininkas išdrįso įkvėpimo semtis iš mūsų tautos praeities, legendų, padavimų, iškilių istorinių asmenybių. Taip pat vienas pirmųjų pradėjo keisti skulptūros viešojoje erdvėje sampratą, drąsiai laužydamas socialistinio realizmo kanonus. V. Vildžiūną  pelnytai galima vadinti mūsų tautinės skulptūros patriarchu, principingai ir nenuilstamai saugančiu mūsų tautinės kultūrinės savimonės aukurą.

Daugiausia Vlado Vildžiūno skulptūrų galima pamatyti Vilniuje: Salomėja Nėris, Barbora, Laurynas Stuoka Gucevičius, "Lietuviška baladė". Anykščiuose stovi skulptūra Kristui Nazariečiui, Druskininkuose - Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui, Jonavoje - Petrui Vaičiūnui. Taip pat jo skulptūrų yra Kaune, Kelmėje, Palangoje, Dotnuvoje, Vorkutoje.

Nuo 1957 m. dalyvavo parodose. 1964 m. Vilniuje kartu su žmona surengė pirmąją personalinę savo darbų parodą. Vėliau jo kūriniai buvo eksponuoti parodose Niujorke, Čikagoje ir Los Andžele (JAV, 1977), Gilfordo universitete (Didžioji Britanija, 1998). Dariaus Mikšio projekte „Už baltos užuolaidos" Lietuvos paviljone 54-ojoje Venecijos (Italija) bienalėje (2011). Jis surengė dvi personalines parodas ir gimtuosiuose Anykščiuose (2007, 2013).

Skulptorius sukūrė daug antkapinių paminklų: Rasų kapinėse - Petrui Vaičiūnui, Kaziui Borutai, Vincui Mykolaičiui Putinui, Antakalnio kapinėse Viktorui Vizgirdai, Petrašiūnų kapinėse Marijai Gimbutienei ir Aleksandrui Štormui.

V. Vildžiūnas taip pat iliustravo knygų ir vadovėlių: Gedimino Isoko "Miško varpeliai" (1962 m.), R. Jankevičienės "Mano žolynėliai" (1962 m.) ir kitas.

„Kūrybinis įkvėpimas - prasmingas išėjimas iš proto, kai ne protu sugalvoji ką nors, o tuo jausmu, intuicija. Logikos paradoksai atsiranda. Meno šaknys ir yra tas paradoksų dureles savo mąstyme praverti", - pernai yra sakęs V. Vildžiūnas.

2012 metais skulptoriui V. Vildžiūnui įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija už viso gyvenimo nuopelnus, taip pat moderniosios nacionalinės kultūros vizijos įkūnijimą ir laisvosios dvasios kultūros židinio puoselėjimą.

Nemažai jis nuveikė ir ugdydamas jaunąją kartą. 1964-1969 m. buvo Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokyklos dėstytojas. 1988-1994 m. buvo  Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedros vedėjas, docentas. 1993 m. įkūrė Vilniaus Jeruzalės meno centrą, nuo 1993 m. iki gyvenimo pabaigos buvo šio centro prezidentas.

Be to, jis rengė ir fotomeno parodas. Fotografija pradėjo domėtis nuo jaunystės. „Knygų lentynoje radau knygutę „Fotografuoti gali kiekvienas". Įsiskaičiau ir nusprendžiau - jeigu kiekvienas, tai ir aš galiu. Tėtė davė pinigų, aš nuvažiavau į Kauną, o ten pažįstamas studentas padėjo man nusipirkti fotoaparatą", - sakė V. Vildžiūnas. -. Kai pradėjau fotografuoti, 14-15 metų, labai sunkiai susirgau ir metus nelankiau gimnazijos. Tuo metu žmonės gavo pasus ir visi pas mane šeimynomis važiavo fotografuotis. Tarp jų būdavo ir partizanų, kurie bandė „legalizuotis". Prisimenu, reikėjo padaryti nuotrauką partizanui iš Storių kaimo, esančio netoli Anykščių. Šeimininkė, pas kurią gyvenau, nurodė, kur ir kaip nuvažiuoti. Nuvažiavau dviračiu, užvažiavau ant Storių kalno, o ten - tokia gryčiukė. Užėjau į vidų, prisistačiau šeimininkui ir iš karto tapau „ponu fotografu". Mane nuvedė į daržinę, o iš šieno išlindo vyras ilgais plaukais. Reikėjo padaryti, kad būtų ir panašus, ir nepanašus. Ilgus plaukus surišti buvo nesunku, antakius anglimi paryškinau, į žandus po duonos plutą įsikišo, ir padariau nuotraukas".

Į žurnalisto klausimą kuo save laiko labiau - skulptoriumi ar fotografu, jis atsakė:

„Aš juokais save laikydavau fotografu, o skulptūrą vadinau hobiu, bet yra atvirkščiai... Visiškai nesvarbu, ar menininkas fotografuos, ar pieš, ar kurs skulptūrą, ar tapys, vis tiek jis darys tai, ką tuo metu gali padaryti geriausiai".

V. Vildžiūnas laisvalaikį skyrė fotografijai, kaupė fotomeno archyvą, rengė fotomeno parodas.

„Kūrybingas ir drąsus, turėjęs unikalų talentą pajusti medį, akmenį, metalą, V. Vildžiūnas nuo jaunystės metų savo skulptūrose įskeldavo Laisvės ir Nepriklausomybės viltį. Sudėtingomis sovietmečio sąlygomis kūręs menininkas visai tautai primindavo, kad Lietuvos istorija nenutrūko. Jo namuose nuolat burdavosi menininkai ir intelektualai, iš kurių lūpų ir širdžių sklindantis Laisvės troškimas padrąsindavo ir kitus", - sakoma Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės užuojautoje.

„Tokių įspūdingų skulptūrų kaip paminklo Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui  Druskininkuose, Laurynui Stuokai-Gucevičiui, „Lietuvos baladė" ir „Barbora" Vilniuje, monumento Lietuvos tremtiniams Vorkutoje autorius amžiams įrašė save į Lietuvos kultūros istoriją", - sakoma premjero Algirdo Butkevičiaus užuojautoje.

Beje, šiandien laidojant V.Vildžiūną, jo artimieji prašė velioniui pagerbti nenešti brangių vainikų, krepšelių ir puokščių, o verčiau kad ir kuklią sumą paaukoti neįgyvendintai skulptoriaus svajonei - padovanoti Lietuvai jo naujausią kūrinį „Ramybės karalius". Aukas prašoma pervesti VŠĮ „Vilniaus Jeruzalės meno centras", a/s LT187044060001023124.

Vladas Vildžiūnas - netikėtai išėjęs ištisos epochos ženklas. Jo darbai ir atminimas ilgai bus reikšmingi visai Lietuvos kultūrai.