Tylos minutė

„Gimiau Šiauliuose 1928 metų sausio 1 dieną. Kito tokio gero miesto pasaulyje nėra. Jis man taip patiko, kad išgyvenau čia be pertraukos 24 metus", - vėliau parašys A. Laurinčiukas, jau tikrąją to žodžio prasme išmaišęs amerikas ir afrikas, azijas ir europas. Taigi jau turėdamas su kuo palyginti savo gimtinę. Aišku, Šauliai tai ne Niujorkas, kuriame A. Laurinčiukui teko dirbti 1959-1963 ir 1969-1970 m. laikraščių „Selskaja žizn", „Moscow news" ir „Tiesa" korespondentu, akredituotu prie Jungtinių Tautų Organizacijos. Šauliai ir ne Vilnius, kuriame jis atsiskleidė kaip rimtas kūrėjas, tuometinio pagrindinio šalies dienraščio redaktorius. Tačiau Šiauliai - jo tėviškė, ir tuo daug kas yra pasakyta.

Jis gimė Šiaulių geležinkelininko šeimoje. Todėl ir Šauliai, ir geležinkelis jam visą gyvenimą išliko su jaunystės nostalgijos žyme. Todėl jis ne tik mylėjo Šiaulius, bet ir visada stengdavosi pabrėžti savo geležinkelininkišką prigimtį, dalyvauti įvairiuose geležinkelininkų renginiuose. Pastaruosiuose jis su pasididžiavimu sakydavo, kad jis iš geležinkelininkų, kad jis pirmuosius savo uždirbtus skatikus gavo dar būdamas paauglys, platindamas geležinkelininkų laikraštį.

Geležinkelyje jam nutiko ir įvykiai, kurie paliko jam didelį įspūdį. Antai, jis prisimena: „Kartą padėjau Gubernijos geležinkelio stotyje poetui Jovarui įkelti į vežimą maišą trąšų. Jis man davė ne saldainį, o ant sąsiuvinio lapo parašytą eilėraštį. Tuomet aš dar buvau toks, kad tikėjausi saldainio. Tik paaugęs supratau poezijos vertę".

A. Laurinčiukas 1948 m. baigė Šiaulių gimnaziją, 1950 m. - Šiaulių mokytojų instituto Fizikos-matematikos fakultetą, Dar būdamas studentu pradėjo mokytojauti Šiaulių J. Janonio vidurinėje mokykloje. Vaikus mokė fizikos, o pats svajojo apie kūrybą. Vėliau, aplankius daugelį kraštų, jis pasakys: „tačiau niekas negali nustelbti tų gilių įspūdžių, kuriuos patyriau mokyklos suole per literatūros pamokas".

„Labai norėjau vaidinti. Šiaulių mokytojų institute įstojau į liaudies šokių ratelį. Po dviejų repeticijų nebevarginau nei savęs, nei kitų," - sakė tai su šypsena. - Kas liko tada daryti? Parašiau feljetoną apie... blogą reklamų kalbą ir nunešiau į miesto laikraščio redakciją. Išspausdino. Parašiau keletą pasakėčių ir pasiunčiau į „Komjaunimo tiesą." Iliustravo ir išspausdino".

Taip jaunuolis, turintis fizikos-matematikos mokytojo diplomą, ne tik mokytojavo, bet ir tapo laikraščio „Komjaunimo tiesa" korespondentu Šiaulių srityje. Greitai žurnalistikos mūza visiškai užvaldė jaunojo fiziko sielą. Jis buvo kviečiamas į Vilnių, dirbti „Komjaunimo tiesoje". Pradėjo studijuoti žurnalistiką Vilniaus universitete. Vėliau tapo „Tarybinio mokytojo" redaktoriaus pavaduotoju, 1954-1960 m. „Komjaunimo tiesos" laikraščio redaktoriumi. Po ilgalaikių dviejų komandiruočių į JAV, 1970 m. pradėjo dirbti „Tiesos" laikraščio redaktoriumi. Ir juo išbuvo beveik 20 metų.

A. Laurinčiukas greitai atsiskleidė kaip kelionių apybraižų meistras. Rašė intriguojančiai, mėgdamas priešpastatyti kontrastingus reiškinius ar veikėjus, nevengdamas didelių minties šuolių, reporteriškos duonos. Ir greitai brendo, kaip žurnalistas tarptautininkas. Jei pirmoji jo užsienio apybraižų knyga „Vienos balandžiai", pasirodžiusi 1960 m., buvo priimta kaip ir dauguma kitų tuomet išėjusių knygų, tai jau knygos apie JAV - „Trečioji dolerio pusė" (1964), apie Afriką „Juodasis kraujas" (1969), apie Lotynų Ameriką „Varinė saulė" (1974), apie Aziją „Taifūno rūstybė" (1984) ir kitos susilaukė didelio visuomenės ir krikos dėmesio, buvo verčiamos ir į kitas kalbas.

Antrasis svarus jo kūrybos pluoštas - tai pjesės. Jau pirmoji jo pjesė „Vidutinė moteris", išleista ir pastatyta 1971 m, susilaukė gana palankaus įvertinimo. Vėliau jis parašė pjeses „Akimirka teisybės", „Neapykantos spalva", „Paskutinis prašymas", „Paradas San Franciske". Jos statomos Lietuvoje, Rusijoje, kai kuriose kitose sovietinėse respublikose.

Prisimenu, kai kartą užėjus į jo kabinetą, A. Laurinčiuką pamačiau palinkusi prie gerokos šūsnies įvairių laikraščių iškarpų. Pasirodo, jis skaitė jo pjesių recenzijas, skelbtas Rusijos spaudoje. Parodė man Smolensko, Briansko, kitų laikraščių iškarpas su palankiomis pjesių recenzijomis. Prisimenu ir kai su „Tiesos" kolektyvu važiavome į Panevėžį žiūrėti redaktoriaus pjesės, po to ją aptarinėjome maestro Juozo Miltinio aplinkoje. Įsiminė jų artimi ir, atrodo, net draugiški santykiai.

Be pjesių teatrui A. Laurinčiukas parašė scenarijus televizijos filmams „Linksmasis amerikietis" ir „Džiunglių spalvos".
Įdomus buvo jo požiūris ir į poeziją. Jis vaikystėje labai norėjo būti poetu, atrodo ir kai ką eilėmis yra parašęs, tačiau to nerodė. „Jaunystės norai rašyti eilėraščius neišsipildė - poetu netapau. Netapau ir po to, kai mane sutapatindavo su eilėraščius rašančiu žurnalistu Jonu Lapašinsku. Tačiau tenka pripažinti, kad ryškiausius pėdsakus gyvenime paliko poetai, su kuriais man teko susitikti. Tai Algimantas ir Justinas Marcinkevičius, Eduardas Mieželaitis ir Rasulas Gamzatovas. Susitikti su rašytoju ir jo knyga - nėra tas pats. Kartais knyga padaro žymiai didesnį įspūdį, negu jos autorius. Būna ir atvirkščiai. O geriausia, kada tai sutampa," - sakė jis.

Ženklų pėdsaką jis paliko ir Lietuvos žurnalistų sąjungoje, kuriai vadovavo 1975-1988 m. Nuo 1971 metų jis ir Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Išėjęs į pensiją, jis tapo aktyviu Senjorų klubo nariu.

Už savo kūrybą jis buvo apdovanotas medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai", J. Fučiko medaliu, Aleksejaus Tolstojaus, Vorovskio, V. Tamulaičio ir kitomis kūrybinėmis premijomis. Jo kūrinių išversta į rusų, čekų ir latvių kalbas.

Albertas Laurinčiukas mus paliko sulaukęs 84 metus. Palikęs gilų pėdsaką Lietuvos žurnalistikoje.