Užsienio naujienos

Algirdas Matulevičius,

istorikas, enciklopedistas, LŽS narys

Koks džiaugsmas, kad prieš metus šioje Lietuvai draugiškoje šalyje, o šimtmečius ir buvusioje kaimynėje,Vokietijoje, jos  sostinės Berlyno archyve prof.dr. Liudas Mažylis rado 1918 m. Vasario 16-osios Akto(Nutarimo) originalą. Šimtmečio jubiliejus pažymėtas Baltijos akademijoje (Academia Baltica; vadovas dr. Christianas Pletzingas,geras lietuvių bičiulis) Sankelmarke, 9 km nuo Flensburgo prie Baltijos. Čia, beja, po karo apsigyveno ir mirė Mažosios Lietuvos patriarchas biteniškis Martynas Jankus, kurio palaikai Baltijos akademijos (Osstsee-Akademie) Liubeke vadovo dr. Dietmaro Albrechto, mažlietuvių veikėjo Viktoro Petraičio ir kitų pastangomis buvo pervežti į Lietuvą ir 1993 m.gegužės 30 d. perlaidoti Bitėnų-Rambyno kapinaitėse greta giminaičių.

Schleswigo-Holsteino (Šlezvigas-Holšteinas) žemėje Šiaurės Vokietijoje, Akademijoje nuolat vyksta seminarai, konferencijos įvairiausiomis mokslininkų, išeivių iš Vokietijos, Baltijos regionų valstybių (tarp jų Lenkijos, kaliningradiečių) pranešėjų temomis.

Mums, lietuviams, malonu, kad vyksta susitikimai, skirti ir Prūsų (Mažajai) Lietuvai, Rytų Prūsijai, Prūsijai, lietuvininkams ir prūsams-aisčiams-baltams.Tarp įvairių šalių, tautų bei tautybių atstovų vyrauja draugiškumas, pagarba ir tolerancija kitataučiams. Jau prieš daugelį metų rašiau, kad tai   taikos, draugystės tiltas tarp Rytų ir Vakarų (Lietuvą aš priskiriu Vidurio rytų Europai). Darbotvarkė neperkrauta pranešimais,vienam pranešimui ir klausimams - atsakymams skirta pusantros valandos,tarp jų - kavos ar arbatos pauzės, žinoma, skanūs ir gausūs pusryčiai, pietūs ir vakarienė.Po to, kas nori gali pratęsti diskusijas, susipažinti bare.Viskas vyko vokiečių kalba.Šį kartą dalyvių susirinko iki 80-ties: dauguma vokiečių (ypač iš Šiaurės Vokietijos), iš Baltijos valstybių daugiausia estų (apie 10), po jų latvių (apie 6), mažiausiai lietuvių (2 lietuvininkės,dirbančios Vilniuje - rašytoja, žurnalistė Astrida Petraitytė ir germanistė, vokiečių kalbos mokytoja  Rasa Birutė Pilipavičiūtė ir šio rašinio autorius). Konferencija vyko balandžio 6-8 dienomis, kada pas mus ir svetingoje šiaurinių vokiečių žemėje prasidėjo tikras pavasaris, pražydo kai kurios gėlės, linksmino paukšteliai, šildė Saulė. Kaip ir pas mus, taip ir anapus Baltijos.

Svečius pasveikino akademijos vadovas Christianas  Pletzingas ir istorikas prof. dr. Karstenas Brueggemannas (Briugemanas) iš  Istorijos instituto prie Talino universiteto. Abu jie pakaitomis vadovavo konferencijai. Pirmąjį pranešimą Estija Europoje skaitė Estijos Respublikos ambasadorius Vokietijos Federacinėje Respublikoje dr. Martas Laanemae. Apie carinės Rusijos imperijos valdytą Baltijos regioną kalbėjo prof.dr. K. Brueggemannas. Šimtmečius  vokiečių ordinų (Kalavijuočių, Livonijos) valdytos latvių ir estų žemės vadintos Livonija (vok.Livland). Po 1700-1721m. Šiaurės karo Estijoje ir didumoje Latvijos su Kuršu (išskyrus Lenkijos ir Lietuvos Respublikai priklausomą Latgalą iki Dauguvos) įsigalėjo Rusija.Ši teritorija pavadinta Baltijos provincijomis, arba rusiškai Ostzeiskij kraj (Baltijos kraštas), Pribaltika. Daug gyveno senųjų vokiečių dvarininkų, baronų (ypač Kurše), turėjusių įtakos ekonominiam ir kultūriniam gyvenimui. Nuo 1864 m.(po 1863 m.sukilimo) Lietuva (be Užnemunės),su Gardino, Minsko ir Vitebsko gubernijomis Rusijos valdžios pavadintos Šiaurės vakarų kraštu( Severo Zapadnyj kraj).Gyventojai buvo rusinami, pravoslavinami. Per 1905 m. revoliuciją Latvijoje ir Estijoje buvo nacionalizuojami, naikinami dvarai. Lietuvoje to nebuvo, kūrėsi vietinė lietuvių valdžia.

Darbotvarkė temomis nebuvo perkrauta (kaip atvirkščiai būna Lietuvoje), neišvargino klausytojų. Pranešimą apie Lietuvos Tarybą (įkurtą 1917m. rugsėjį Vilniuje vykusioje Lietuvių konferencijoje) skaitė Šiaurės rytų Europos vokiečių kultūros ir istorijos instituto (Įkurto 2002) Liūneburge direktorius prof. dr. Joachimas Tauberis. Institutas tiria ir Lietuvos istoriją, vokiečių ir lietuvių santykius; leidžia knygas, žurnalą Nordost-Archiv (Šiaurės rytų archyvas). Be to , Liūneburge veikia Rytų Prūsijos krašto muziejus (įkurto 1987m.); yra  eksponatų ir iš Mažosios Lietuvos bei jos šiaurinės dalies Klaipėdos krašto,rengiamos parodos. Prof. dr. J. Tauberis papasakojo apie Lietuvos Tarybos veiklą, kaip sunku buvo kurti jauną valstybę po  120-ties metų carinės Rusijos imperijos okupacijos (1795-1915). Per  I pasaulinį karą, 1915-1918 m. Lietuvą ir gretimas šalis buvo okupavusi Vokietijos  kariuomenė, kariaujanti su Rusija. Nuo savęs noriu pridurti, kad  Tarybos - Lietuvos aukščiausiosios legitiminės valdžios - nariai buvo išsilavinę (iš 20-ties berods 19 baigę aukštuosius mokslus, kai kurie įgiję Vakarų civilizacijos patirties. Bet šito ir patriotizmo buvo per maža. Jie buvo išmintingi, diplomatiški, mokėjo laviruoti, išeiti iš sunkios padėties, žinojo, kad reikia remtis Vokietija, kuri šimtmečius valdė pažangesnę Mažają (Prūsų) Lietuvą.Jau 1917 m. gruodžio 11 dieną  Lietuvos Taryba paskelbė nepriklausomybę,bet antrojoje dokumento dalyje  buvo susaistyta keturiais punktais  su Vokietija. Ir kai ši pralaiminėjo karą, nusilpo, žengtas drąsus ir kiek įžulus žingsnis -1918 m. vasario 16-ąją paskelbta visiška nepriklausomybė, atsisakyta gruodžio 11-osios sutarties ryšių su Vokietija, taip pat nuo valstybinių ryšių su kitomis šalimis. Nepriklausomybės  Aktas (Nutarimas) stebina savo turiniu, minties gilumu, ateities įžvalga (kurti etninėse lietuvių žemėse demokratinę valstybę su sostine Vilniuje; kad valstybės pamatus, santykius su kitomis valstybėmis nustatys sušauktas Steigiamasis Seimas.Glaustai, trumpai, aiškiai.Vokietijos imperatorius ir kartu Prūsijos karalius Vilhelmas II pirmasis iš Europos valdovų jau kovo 23-ąją pripažino Lietuvos nepriklausomybę, bet remdamasis gruodžio 11-osios sutartimi tarp abiejų šalių, nors šaukštai buvo jau popiet. Aušrininko dr. J. Basanavičiaus (vadovavo lemtingam vasario 16-osios posėdžiui),Lietuvos Tarybos pirmininko Antano Smetonos, jos generalinio sekretoriaus ir kurį laiką vicepirmininko dr. Jurgio Šaulio (gražia rašysena perrašė Aktą ,pavadintą Nutarimu) ir kitų narių veikla, - tai valstybinės,politinės diplomatinės išminties pavyzdys. Po kiekvieno pranešimo kalbėtojas sulaukdavo įvairių klausimų. Tarp jų vienas buvo ne į temą: dėl žydų holokausto Lietuvoje. Prof. dr. J. Tauberis teisingai atsakė - nebūtų nacių okupacijos, nebūtų ir holokausto (lietuviai su žydais tarpukaryje sugyveno gerai,vieni kitiems buvo naudingi; mano tėvas Antanas Matulevičius bendravo, dirbo su žydais Vilniuje; nacių okupacijos pradžioje 1941m.vasarą, Giedraičiuose paslėpė 3 žydų šeimas; turbūt, miestelyje jų daugiau ir nebuvo).

Apie Baltijos šalių padėtį per I pasaulinį karą pasakojo Ron Hellfritzsch iš Jenos (Vokietija). Turiningi, įdomūs buvo pranešimai apie Latvijos (pranešėjas istorijos ir politikos mokslų dėstytojas dr. Mark R. Hatlie iš Tiubingeno,Vokietija) ir Estijos ( Igor Kopotin, Talino universiteto doktorantas) Nepriklausomybės karus, kovas su Sovietų Rusijos bolševikais (remiamais vietos koloborantų išdavikų), siekiančiais užkariauti Baltijos šalis; gintis nuo jų padėjo ir pasilikę po karo kai kurie vokiečių kariniai daliniai. Nelengvos kovos 1919 m. vyko ir su Vokietijos remiamais rusais baltagvardiečiais bermontininkais.Latvijos kariuomenė juos sumušė prie Rygos ir išvijo iš šalies, Lietuvos kariuomenė lapkričio 21-22 dienomis - prie Radviliškio. Noriu pabrėžti,kad abu pranešėjai,ypač apie Latviją savo pasakojimą iliustravo ekrane žemėlapiais, schemomis,  paveikslais, nuotraukomis, ant  lentos didžiulėm raidėm svarbiausios mintys, teiginiai, išvados.Tai labai palengvino suprasti temos turinį, esmę (tai svarbu ir mažiau mokančian vokiškai, man lengviau  ta kalba skaityti veikalus;o kartais sunkoka  suprasti ir gimtąja kalba, jeigu pranešėjas - greitakalbis ir atpyla tekstą).Minėtų iliustracijų ir svarbiausių minčių ekrane pasigedau gerb. prof. dr. J. Tauberio pranešime. Juk  Vilniuje deja, vokiškai kalbančiųjų negirdime.

Patiko meno istorikės, Humboldtų universiteto Berlyne bendradarbės dr. Evos Pulharovos-Grigienės (pati vokietė, lietuviškai išmoko iš vyro) tema - meniniais vaizdais pavaizduota tarpukario Lietuva. 2013 m. ji apgynė disertacija Migracija paveiksluose. Klaipėdos kraštas fotografijomis įliustruotose knygose; 1889-1991 m. Šiame pranešime ekrane rodoma lakūnų  Dariaus ir Girėno skrydis per Atlantą; Lietuvos herbas Vytis; Vytauto  Didžiojo 500-ųjų metinių minėjimas; J  Zikaro skulptūra Knygnešys; Kauno Laisvės alėja; memorialas Karo muziejaus sodelyje; Mažosios Lietuvos paroda; Klaipėdos uostas; Kristaus Prisikėlimo bažnyčia, naujų namų statybos laikinojoje sostinėje; Kaunas tapo moderniu miestu; plakatas Mes be Vilniaus nenurimsim!; jaunimo karinis rengimas; plakatas:artojas aria lauką su šautuvu ant nugaros-priešas nebaisus; K. Čiurlionio tapyti genialūs paveikslai; V. Kašubos skulptūros; Kristus su erškėčių vainiku ant galvos; gintaro gavyba Baltijos pajūryje; dainų šventės.Lietuvių tautininkų sąjungos vėliava su svastika ir užrašu Tautos vienybė-Lietuvos galybė! su Gediminaičių stulpais. Malonaus gražaus veido pranešėja šią sąjungą pavadino nacionalistine.Tiksliau būtų nacionalinė, tautinė. Pastabą pagristai  pasakė mano kolegė A. Petraitytė:ar ne šių laikų supratimu taikomas terminas nacionalizmas?.

Konferencija baigėsi dviem pranešimais: apie Estijos žemės ūkio vystimasi (habil.dr.Davidas Feestas iš minėto instituto Liūneburge) ir apie Baltijos šalių vokiečių dvarus iki 1918 metų ir po jų (dr.Herle Forbrich;yra Šiaurės jūros akademijos Lecke pedagokikos bendradarbė). O vokiečių dvarų, pilių-dvarų Latvijoje ir Estijoje būta daug. Išliko apgriautų, apleistų, kai kurie restauruoti. O koks grožis, architektūros kultūra atsiskleidžia iš senų graviūrų, atvirukų, nuotraukų! Sovietinė okupacija sugriovė ne tik žmonių gyvenimus, bet ir ūkio, švietimo, kultūros židinius.

Malonu buvo mums, lietuvims, pabendrauti su lietuvininku (mažlietuviu), gimusiu ir gyvenusiu, kaip ir jo tėvai bei seneliai, Karaliaučiuje,- su garbaus amžiaus Erkumi Kurmiu(vok.Kurmies). Savo vardą ištaria Herkus; tokį vardą turėjo Didžiojo prūsų sukilimo (1260-1274) prieš pavergėjus kryžiuočius žymiausias vadas Herkus Mantas. E.Kurmis gyvena Hamburge. Mokykloje dėstė meno istoriją. Jo žmona lietuvaitė katalikė iš Vilniaus,Hamburgo katalikų lietuvių parapijos veikėja. Jis moka ištarti kai kuriuos lietuviškus žodžius. Atsivežė lietuviškų knygelių su patriotiniais vaizdais  bei tekstais; albumėlį:vaikų piešiniai apie 1991 m.sausio 8-13 d. SSRS kariuomenės agresiją prieš atkurtą Lietuvos valstybę,kruviną sausio 13-osios naktį,žmonių siekis nepasiduoti, kovoti, nugalėti ir apgintį laisvę. E Kurmis didžiuojasi nuotraukomis, kai jis su žmona, katalikų parapijos atstovais, kunigais pasitiko į Hamburgą atvykusį Lietuvos  Respublikos vadovą prof. Vytautą Landsbergį; gavo paaukotų labdaros  lėšų Lietuvai. Taigi, Kurmiai -karaliaučiškių lietuvininkų šeimos dinastija. Jo senelė lietuviškai skaitė Bibliją! Įsivaizduokime,vokiškame mieste, buvusioje Prūsijos hercogystės sostinėje Karaliaučiuje (Koenigsberg). Senelis Vokietijos kariuomenėje per I pasaulinį karą kariavo su Rusijos kariuomene, buvo pasiekęs Karpatus. E. Kurmiui lietuvybė - vertybė ir tuo jis didžiuojasi. E. Kurmis nuolat kartoja lietuvišką vardą  Karaliaučius. Bet sunku suvokti, kai jis teigia, kad vokiečiai iki šiol atgailauja dėl II pasaulinio karo. Juk nuo jo pabaigos praėjo 73 metai. Tokie taikūs dabartiniai vokiečiai. Ir draugiški, paslaugūs.

Dėkoju bendrakeleivei kolegei Astridai Pėtraitytei. Gaila, kad šį kartą konferencijoje negalėjo dalyvauti germanistė, ilgametė Vilniaus universiteto vokiečių kalbos dėstytoja, vertėja, visuomenės veikėja, XX a.Lietuvos istorijos tyrėja doc. Irena Tumavičiūtė. Berods, jau nuo 1990 m. ji konferencijose, seminaruose Vokietijoje pranešimus bei klausimus - atsakymus profesionaliai vertė iš vokiečių į lietuvių kalbą ir atvirkščiai.Didžiai vertinama tuometinio Baltijos akademijos Liūbeke įkūrėjo ir vadovo, lietuvių bičiulio dr. Dietmaro Albrechto (2009 m. apdovanotas Lietuvos valstybės ordinu  "Už nuopelnus Lietuvai"; įteikė prezidentas Valdas Adamkus).