Užsienio naujienos

Džiaugiamės Lietuvos kino kūrėjų sėkme prestižiniame 77-ajame Lokarno kino festivalyje (Locarno Film Festival): pagrindinis jo prizas – „Auksinis leopardas“ – skirtas režisierės Saulės Bliuvaitės debiutiniam ilgo metro filmui „Akiplėša“ (prodiuserė Giedrė Burokaitė). Tuo metu Laurynas Bareiša festivalyje pelnė geriausio režisieriaus apdovanojimą už filmą „Sesės“ (prodiuseriai Klementina Remeikaitė, Matiss Kaža). Filme vaidinantiems aktoriams Gelminei Glemžaitei, Agnei Kaktaitei, Giedriui Kielai ir Pauliui Markevičiui atiteko vienas iš dviejų prizų už vaidybą.

Apie padėtį Vovčanske ten kovojantis žvalgas: „Nėra taip, kad juos guldom šimtais, o mūsų žūva vienetai, spėju apylygiai; nemėgstu gatvių kautynių, nes į tave kulka gali iš bet kur, o pas mus daugybė naujokų, kurių dauguma neapmokyti, ir aš, kaip labiausiai patyręs, pakelyje į užduotį aiškinu pamatinius dalykus, nes kitaip visi žūsim.

Šios į žuvusio mylimojo nuotrauką žiūrinčios ir skausmingai kūkčiojančios merginos nedrįsau užkalbinti gal 10 minučių. Per pirmas pokalbio minutes jai ašaros ir toliau skruostais riedėjo, tačiau nepyko už sutrukdymą.

„Šiandien išrašė iš ligoninės Kijeve ir atvykau Maidane uždegti žvakutę prieš kelias dienas Novo Michailivkoje žuvusiam draugui Maksimui; jam, kaip ir man, buvo 21 metai; žuvo eidamas į užduotį per artilerijos apšaudymą," - sako Denisas.

„Karas atėmė nerūpestingą paauglystę ir privertė greitai subręsti, teko labai daug ką patirti, nors man dar tik 22 metai“; - sako Sofija Kazan.

Balandžio 8–11 dienomis Bolonijoje vyko tarptautinė vaikų knygų mugė, skirta vaikų bei jaunimo literatūrai ir knygų iliustracijos menui. Mugė kasmet sulaukia daugybės šios srities profesionalų iš įvairių pasaulio šalių. Šiemet savo kūrinius pristatė gausus būrys kūrėjų ir leidėjų iš Lietuvos, o bendrą Lietuvos pristatymą organizavo Lietuvos kultūros institutas ir Lietuvos leidėjų asociacija.

- Ar jūs pažinojote Tadą Tumą? - Taip, aš su juo kartu tarnavau, po užduočių kartu gyvenome viename name. - Kada paskutinį kartą su Tadu matėtės? - Išvakarėse, išlydėjau jį į paskutinę užduotį, apkabinau, kaip kad visada vienas kitą apkabindavome prieš kuriam nors iš mūsų išvykstant į kovinę operaciją, o ryte sužinojau, kad jo nebėra.

Tris kartus buvau kontūzytas jau anksčiau, todėl kai tėvui prasitariau, jog mus, 93 šturmo brigadą, siunčia į Avdijivką padėti kitiems atsitraukti iš priešo apsiausties, šį ištiko infarktas; vasario 17 rusai užėmė Avdijivką, bet manęs ten jau nebebuvo – prieš tris dienas tanko šūvis kontūzijo ir sužeidė, tad su kitais keturiais sužeistaisiais buvau išgabentas...

„Neberodyk to savo paso ir varyk greičiau iš čia, atitempei kartu su savimi droną, tad melskis, kad jisai mūsų visų neištaškytų; dink iš čia, bet neskubėk, neparodyk, kad panikuoji“ - tokius žodžius kartu su keiksmažodžiais pro sukąstus dantis iškošė „blokposte“ prie įvažiavimo į Hoptivką budėjęs kareivis.

Argentinos Berisso lietuvių draugijos “Nemunas” tautinių šokių kolektyvas “Nemunas” pradėjo 2024 metų pasirodymų sezoną pasirodymais Argentinos pajūryje.

46 metų „Kunigaikštis“ du kartus patyrė kontūziją, skeveldros jį kliudė daug kartų, tačiau arčiausiai mirties buvo susirgęs plaučiu uždegimu. „Susiklostė tokia situacija, jog dvidešimt dienų teko ginti pozicijas nesulaukiant nei pakeitimo, nei vaistų, o jaučiau, kad kankina ne vien kosulys ir gerklė, buvo blogai, dariausi vis silpnesnis, į ligoninę buvau nugabentas jau beveik be sąmonės, bet pavyko išsikapanoti“ - pasakojo karys.

Su šiuo labai liūdnų akių ir „potrauminį sindromą“ išgyvenančiu 31 metų 41 mechanizuotos pėstininkų brigados sanitaru Igoriu susipažinau atsitiktinai, kai iš gretimo kaimo į veterinarijos kliniką Charkove atvežiau koją susilaužusį šunį, o vaikinas rūkė šalia įėjimo. Tada pavyko tik porą minučių šnektelti, tačiau kitą dieną šį karį, prisistatantį slapyvardžiu „Tyma“.netikėtai suikau kavinėje, kur šis ir išsikalbėjo.

45 metų Ukrainos armijos majorė Jelena K. susigraudino rodydama vyro Michailo, irgi majoro, padarytus žiedus ir prasitarė, kad sutuoktinis neseniai fronte patyrė kelias stiprias kontūzijas. Moteris užtat neatviravo nei apie sužeistų ir žuvusių karių kiekį, nei apie jų psichinę būseną, ligas, nusiskundimus.

Penkiolika kilometrų nuo Rusijos sienos nutolusio Zoločevo miestelio pavadinimą lietuviškai reiktų versti „Auksiūnai“. Vietos gyventojai puoselėja legendą, jog toks pavadinimas prigijo todėl, jog prieš 350 metų čia vyko kazokų mūšis su totoriais, ir pastarųjų vadas bėgdamas upėje pametė auksinį šalmą bei kardą.

Ruskie Tiški kaime neliko nė vieno sveiko namo, o apie pusę liko nušluoti nuo žemės paviršiaus. Tuo metu iš dvejų tūkstančių gyventojų kaime buvo likę vos keliolika, o ir dabar į jį grįžo vos keli šimtai, nes nėra kur gyventi, o daugumoje gatvių dar nėra elektros. Per mūšius kaime žuvo keliasdešimt žmonių, tačiau ryškiausiu netekčių simboliu vietiniai laiko aštuonmetės Sofijos Evlahovos mirtį.