Užsienio naujienos

„Esu senos kartos žmogus, išauklėta tikėti SSSR tautų brolybe bei tuo, jog Maskva neša taiką žmonijai, be to, esu rusakalbė, mano tėvai į Charkovą atsikraustė iš Rusijos šiaurės, todėl prieš 34 metus įvykusį Ukrainos pasitraukimą iš SSSR vertinau neigiamai ir nepatikliai. Sūnui Radionui pradėjus dirbti tolimųjų pervežimų vairuotoju ir ėmus pasakoti, kad Rusijos provincijoje gyvenama dar skurdžiau, o betvarkė irgi ten didesnė man buvo sunku tuo patikėti; dar sunkiau buvo patikėti 2014 metais Donecke bei Luganske prasidėjusiais ukrainiečių ir rusų susirėmimais; o kai sužinojau, jog Donecko „sukilėliai“ nušovė Radioną, nenorėjusį atiduoti šiems savo automobilio, mano senasis pasaulis ėmė byrėti.

Paskambinau kazokų atamanui slapyvardžiu „Turas“ ir paklausiau ar gerėja sveikata ir ar vis dar guli ligoninėje. Paaiškėjo, jog „Turas“ jau kelios dienos, kaip yra atvykęs į naują karo stovyklą kitame regione. „Svarbiausia kazoko pareiga yra tėvynės gynimas, tol, kol sugebėsiu pastovėti ant kojų, tą ir darysiu, o visa kita šiuo metu, kai esame užpulti priešo, nėra svarbu“ - pasakė atamanas.

Tą liūdną moterį pastebėjau visiškai atsitiktinai, prieš pat sėsdamas į automobilį ir ketindamas išvykti iš netoli Rusijos pasienio esančio Gluchivo miestelio. Ji stovėjo pridėjusi ranką ant vienos iš Šlovės alėjoje kabančių nuotraukų, stovėjo ilgai ir sustingusi, tik lūpos krutėjo kažką šnibždėdamos. Tyliai privėriau mašinos dureles ir, prisiartinęs prie moters, paklausiau - „tai jūsų dukra?“

63 metų Gusarivkos kaimo gyventoją, zootechniką Sergejų Vorobjovą nufotografavau šalia patalpų, kur jis bei dar du fermos darbuotojai buvo įkalinti ir laukė mirties nuosprendžio įvykdymo. Vyriškiams stebuklingu būdu pavyko pabėgti.

Chersonas ir iki tol buvo labai nesaugi vieta gyventi, nes kitame pro miestą tekančios Dniepro upės krante įsitvirtinę okupantai jį kasdien keliasdešmt kartų apšaudo iš minosvaidžių ir tankų. Birželio šeštą dieną miestą ištiko papildoma nelaimė – išsigandę ukrainiečių kontrpuolimo priešai susprogdino už aštuoniasdešimt kilometrų esančią Kachovkos elektrinės užtvanką. Tris su puse metro Dniepre pakilęs vanduo apsėmė beveik šimtą kaimų, dalį iš jų ilgam atitverdamas nuo privažiavimo. Per potvynį jau žuvo keliolika žmonių, o keliasdešimt yra laikomi dingusiais be žinios.

Tarptautiniame Kultūrų centre Krokuvoje (Lenkija) birželio mėn. 15 d. atidaroma kartu su Lietuvos fotomenininkų sąjunga parengta fotografijos paroda „Lietuva. Du fotografijos šimtmečiai“. Pasak parodos kuratoriaus Adamo Mazuro, tai pirmoji, tokios apimties, retrospektyvinė paroda Lenkijoje, kurioje įvairiapusiškai apžvelgiama Lietuvos fotografija

- Kaip jūs karo metu atsidūrėte Ukrainoje? - paklausiau 75 metų japono Fuminori Tsuchiko. Šis pensininkas nusipelnė didžiulę Ukrainos gyventojų pagarbą, nes pardavė butą Tokijuje ir Charkove įkūrė nemokamo maisto kavinę „FuMi Caffe“.

Bendraudamas su šia drąsia ir stipria nedidelio kaimelio moterimi, neseniai palaidojusia Avdejevkoje žuvusį sūnų, supratau, kokiu būdu Ukrainoje užauga kariai didvyriai, sugebantys apginanti šalį nuo Kremliaus slibino.

Po Sakartvelo prezidentės Salomė Zurabišvili susitikimo su mūsų prezidentu Gitanu Nausėda kilo mintis prisiminti lietuvius, gyvenančius šioje kalnų ir tarpeklių apsuptoje šalyje. Pirmą kartą Gruzija mūsų rašytiniuose šaltiniuose (Lietuvos Metrika) paminėta 1465 m. kovo 10 d. įraše: pasak jo, Gruzijos karaliaus Bagrato VI pasiuntiniai vykę pas Ispanijos karalienę Elžbietą ir pakeliui apsilankę Lietuvos didžiojo kunigaik62io Kazimiero Jogailaičio dvare.

Litovežo kaimelis, kurio herbe yra pavaizduotas lietuviškas Vytis, randasi šimtą kilometrų nuo Ukrainos Voluinės srities sostinės Lucko. Kijevo istorikai Litovežo pavadinimą sieja su žodžiais "Litva" (Lietuva) ir "veža" (bokštas), nors tvirtų įrodymų, kad tai buvo tikrai LDK valdovų statyta pilis nėra. Spėjama, kad ankstesnis Litovežo pavadinimas buvo Kuma, vėliau Vsevolož, o Litovežas Viduramžiais iš kaimo buvo tapęs miesteliu su pilimi, keturiomis bažnyčiomis ir turėjusiu Magdeburgo teises. Kaip nedidelė LDK gyvenvietė su mūrine pilimi ir aukštais gynybiniais žemės pylimais Litovežas istoriniuose šaltiniuose minima nuo Xlll amžiaus.

"Pernai per šv. Velykas mes buvome labai persigandę, nežinojome ar mūsų kariams pavyks apginti sostinę ir ar priešas neužims visos šalies" - pasakojo 51 metų Josifas. Šventikas beveik tris dešimtmečius dirba šioje cerkvėje, dėsto kieme esančioje kunigų seminarijoje ir auklėja du savo paauglius vaikus. "Šiemet mes esame ramesni, žinome, kad priešui nepavyko užgrobti šalies, žinome, kad mūsų kariai yra geresni ir tikime, kad laimėsime.

"Okupantai visą mėnesį melavo, kad mano vyrą, diakoną Volodimyrą bei tris jo kolegas nusiuntė į miesto pakraštį kasti apkasų, nors jau pirmą arešto dieną juos sušaudė ir sudegino" - pasakė 46 metų Lena Veličko.

Su Rusijos nelaisvėje pusmetį išbuvusiu Mariupolio "Azovstal" gynėju, 23 metų Andrejumi Milleriu keturias paras dviese gyvenome viename hostelio kambaryje Dniepre...

Vasario 23 dieną Charkove labai dažnai skambėjo oro pavojaus pranešimai ir raginimai bėgti į slėptuves, tačiau neatskriejo jokia Rusijos raketa, niekas nežuvo ir nebuvo sužeistas. Keturios raketos S-300 tačiau atlėkė dieną anksčiau, jos apgriovė strateginius objektus ir sužeidė tris asmenis.

23 metų Anastasijos Švec nuotraukos po tragedijos Dniepre apskriejo viso Pasaulio žiniasklaidą ir tapo vienu iš Rusijos barbariškumo Ukrainoje simbolių. Okupantų raketai pataikius į devynaukštį namą (žuvo 46 gyventojai) į įvykio vietą atlėkę gelbėtojai pamatė ne tik griuvėsių krūva pavirtusius dviejų laiptinių butus, bet ir penktame namo aukšte ant cementinio bloko atbrailos raudančią merginą.