Užsienio naujienos

"Tris kartus buvau kontūzytas jau anksčiau, todėl kai tėvui prasitariau, jog mus, 93 šturmo brigadą, siunčia į Avdijivką padėti kitiems atsitraukti iš priešo apsiausties, šį ištiko infarktas; vasario 17 rusai užėmė Avdijivką, bet manęs ten jau nebebuvo - prieš tris dienas tanko šūvis kontūzijo ir sužeidė, tad su kitais keturiais sužeistaisiais buvau išgabentas; viskas buvo kitaip nei skelbiama, bet negaliu pasakoti; kartu buvo į pirmą savo mūšį atvykęs 18 metų vaikinas, jis į mūsų gretas įstojo prisižiūrėjęs gražių reklaminių filmų, o kai pateko į Avdijivkos pragarą, ištiko nervinis šokas - nebuvo sužeistas, bet ėmė mikčioti ir ligoninėje neatsitokėja; karo pradžioje buvau drąsus, troškau žygių; dabar esu gerokai baimingesnis, nes galvoju - kiek ilgai Dievas mane saugos; Avdijivkoje nuo žūties skyrė akimirksnis - svyravau bėgti į vieną pusę, paskui į kitą, o tą momentą sustojau pusantro metro nuo sienos, į kurią pataikė tanko šūvis; du šalia stovėję vaikinai krito negyvi, o mane skeveldros į koją, šoną ir delną; gipsą paprašiau nuo kojos nuimti, noriu pabūti su mylimąja, su kuria susituokėme prieš metus; mintys apie ją bei artimuosius padeda ištverti fronte; norisi, kad karas pagaliau pasibaigtų ir kad nebetektų su jais skirtis; kai po mūšio būna galimybė kelias dienas pabūti namie, žmona pereina į kitą lovą, nes per sapnus šaukiu ir „bėgu"; pirmos mano kontūzijos nebuvo pačios stipriausios, tačiau visos susidėjo ir imu jausti pasekmes - kartą šuniui į lėkštę vietoje jo maisto sudėjau žmonai nupirktus sausainius, o pats to nepamenu; mylimoji skundžiasi, kad su manimi sunkiau bendrauti, o man atrodo, kad jos rūpesčiai yra visiškai nesvarbūs palyginus su tuo, ką tą akimirką fronte išgyvena pavaldiniai; aš vadovauju rotai - 10 karių, ir apie juos galvoju dieną naktį; 93 tuo pasižymi, kad joje visi savanoriai, ir kad mes labai saugojame saviškių gyvybes, o mūšio vietoje nepaliekame sužeistų nei žuvusių" - pasakojo 31 metų karys Pavelas Kolesnikas, fronte prisistatantis slapyvardžiu "Paša".