Eldoradas Butrimas,
Specialiai LŽS iš Ukrainos
20 kilometrų nuo Rusijos sienos nutolęs Ruskie Tiški kaimelis Charkovo regione yra laikomas vienu labiausiai sugriautų. Pirmą karo dieną kaimelį užėmę okupantų kareiviai gyventojams pasakė, kad jų nebijotų, nes esą atėjo išlaisvinti, o ne griauti ir žudyti, o po to keletą kartų dalijo maisto paketus.
Kareiviai tačiau paprašė gatvėje vaikščioti ant rankos užsirišus baltą juostelę, kad žinotų, jog eina vietiniai. Be to, paprašė ant sodybų vartų ar tvorų dažais užrašyti, jog juose gyvena žmonės bei yra vaikų, kad žinotų kurie namai tuščti, o kurie ne.
Okupantų draugiškumas tačiau pradingo Ukrainos kariuomenei pradėjus kontrpuolimą, nes keletą kilometrų nuo kaimo atsitraukę Rusijos kariai ėmė gyvenvietę be gailesčio bombarduoti. Šaudė ne tik į gyvenamus namus, bet ir į mokyklą, polikliniką, parduotuvę, fermas, autobusų stotelę.
Ruskie Tiški kaime neliko nė vieno sveiko namo, o apie pusę liko nušluoti nuo žemės paviršiaus. Tuo metu iš dvejų tūkstančių gyventojų kaime buvo likę vos keliolika, o ir dabar į jį grįžo vos keli šimtai, nes nėra kur gyventi, o daugumoje gatvių dar nėra elektros.
Per mūšius kaime žuvo keliasdešimt žmonių, tačiau ryškiausiu netekčių simboliu vietiniai laiko aštuonmetės Sofijos Evlahovos mirtį. Jos tragiškos žūties liudininke tapusi 58 metų kaimynė Lena Buvbenko nelaimę atpasakojo taip:
„Sofijka su 6 metų broliuku Nazarku žaidė ant sūpynių, kai atlėkė pirma bomba; ji sprogo kiek toliau, bet vaikai iš karto pasileido bėgti į butą, nes tėvų taip buvo primokyti; jų buto durys vos už dvidešimšt metrų nuo sūpynių, vaikai spėjo įbėgti į koridorių, kai kieme sprogo antra bomba; aš tuo metu ėjau gatve pas Manią pasiskolinti liepžiedžių arbatai, ir išsitiesiau ant asfalto, nes žinojau, kad taip reikia; po akimirkos prie manęs prišoko rusų kareiviukas ir už apykaklės įtempė į apkasus galimai išgelbėdamas gyvybę, nes netrukus šalia nugriaudėjo dar vienas sprogimas; tai buvo kasetinės bombos, kurios išrausia mažą duobę, tačiau paskleidžia daugybę skeveldrų, kad užmuštų ir sužeistų žmones; mūsiškiai tokiomis nešaudė; po poros minučių pakėliau galvą ir pamačiau, kaip Oksana paklaikusiomis akimis neša Sofijką, o šiai per nugarą teka kraujo upelis ir srūva ant žemės; Oksana šaukdama nubėgo prie rusų bazės vartų, bet jų kareiviai į Lipcuose įsirengtą ligoninę nuvežė vien Sofijką, o mamą paliko; Oksana prie jų vartų susiėmusi rankomis galvą vaikščiojo raudodama pirmyn atgal gal valandą laukdama prenešimo iš ligoninės; vėliau paaiškėjo, kad į ligoninę Sofijka buvo atvežta jau mirusi; jos močiutė Vera, Oksanos mama man papasakojo, jog Sofijka į butą pirma įstūmė broliuką, o pati jam iš paskos; abu vaikai nugriuvo prieangyje, o durys liko praviros; Vera prilėkė prie jų ir klausia - ar viskas gerai, nieko neskauda; Nazarikas pakilo ir rodo kruviną delną, nes į jį pataikė skeveldra, o Sofijka liko gulėti keistai gargaliuodama; jie po to visi išbėgo į Švedija, o kai po išlaisvinimo Oksana čia trumpam atvyko, tai grįžo nebe tamsiai kaštoniniais, bet žilais plaukais; ji nenorėjo, kad Sofijką perlaidojant iš daržo į kapines teismo ekspertai darytų ekshumaciją, paprašė, kad aš paliudyčiau, kaip Sofijka žuvo ir kad tai jos kapas".
Komentarai (4)