Užsienio naujienos

Dauguma ukrainiečių lanko graikų katalikų arba pravoslavų tikėjimo bažnyčias, todėl oficiali šv. Velykų šventė čia yra minima savaite vėliau, nei kad Lietuvoje.

"Ar šiemet geresnėmis nuotaikomis nei pernai lvoviečiai pasitinka šv.Kalėdas" - paklausiau Uspenijos cerkvės šventiko Josifo. Prieš keturis šimtus metų pastatyta Uspenijos cerkvė yra pati svarbiausia Lvovo pravoslavams.

"Pernai per šv. Velykas mes buvome labai persigandę, nežinojome ar mūsų kariams pavyks apginti sostinę ir ar priešas neužims visos šalies" - pasakojo 51 metų Josifas. Šventikas beveik tris dešimtmečius dirba šioje cerkvėje, dėsto kieme esančioje kunigų seminarijoje ir auklėja du savo paauglius vaikus.

"Šiemet mes esame ramesni, žinome, kad priešui nepavyko užgrobti šalies, žinome, kad mūsų kariai yra geresni ir tikime, kad laimėsime, tačiau, iš kitos pusės, nežinome kiek ilgai tęsis karas ir jo sukeltos problemos" - sakė Josifas. Šventiko teigimu, tikintieji skundžiasi, kad negali rasti darbo, jog šeimos yra persiskyrusios, jos subrango butų nuoma ir maisto produktai, jog gyvena baimėje dėl fronte kovojančių šeimos narių ar liūdi dėl žuvusių artimųjų.

"Velykiniai pusryčiai nebus tokie gausūs, kaip kad prieš karą, daug šeimų nebus drauge, tačiau visivien šventė bus džiugi, nes, kaip kad prisikėlė Kristus, taip prisikels ir Ukraina; be to, tikintiesiems turime gerą žinią - nuo šios savaitės Lvovo mieste ir regione nebeliko Maskvai pavaldžų cerkvių" - šypsojosi šventikas.

Pereitą trečiadienį Love buvo "užčiauptos" paskutinės trys Maskvos ideologiją skleidusios pravoslavų bažnyčios. Merija veikė labai ryžtingai, ir vieną nelegaliai pastatytą medinę cerkvę tą patį rytą pradėjo griauti.

Perimta buvo ir regione pati svarbiausia maskvietiška cerkvė - šv.Georgijaus katedra. Katedros kieme sutikta 71 metų Varvara, ją užkalbinus rusiškai, pradžioje kalbėjo draugiškai ir piktinosi cerkvės perėmimu.

Moteriškė sakė, jog penkiasdešimt metų meldėsi toje cerkvėje, čia krikštijo savo dukras ir anūkus, viskas vykdavo rusų kalba; o atėjo tam, kad atsisveikintų su cerkve, nes daugiau čia kojos nekels, mat senoji cerkvė buvo Dievo įkurta, o ukrainiečiams vadovauja velnias, kuris kiršina skaidyti bažnyčią ir atskirti nuo motinėlės Maskvos.

Priminus, jog Rusijos popai laimina raketas, lekiančias į Ukrainą ir laimina karius, žudančius taikius civilius Varvra suirzo, ir pareiškė, jog visa tai melas, Kijevo ir Vakarų šmeižtas, o anūkai jai kompiuteryje parodo Maskvos televizijos tiesą, o jei aš noriu žinoti tiesą irgi turiu ją žiūrti.

Pabaigoje močiutė ėmė plūstis ir pareiškė, jog mes, lietuvai, lenkai ir visi, kas padedam Kijevui, irgi tarnaujam šėtonui.

Už cerkvės esančiame namelyje sutikau Vladimirą ir Sergejų, kurie pasisakė daug metų katedroje dirbę pagalbinius ūkio darbus. Vyriškai į dėžes krovėsi asmeninius įrankius, ruošėsi išsikarustyti.

"Viskas įvyko civilizuotai - merijos atstovai palaukė, kol baigsis pamaldos, perskaitė sprendimą, paėmė iš popo raktus, viską filmavo, ir procedūrą, ir turto apskaitą, o vakare naujas jų šventikas laikė mišias" - papasakojo Vladimiras.

"Džiaugiamės, kad taip nutiko; Kijevas juk siūlė jiems išeitį - pasivadinti Rusijos pravoslavų cerkve, tačiau šie to nenorėjo, norėjo vadintis Ukrainos pravoslavų cerkve pavaldžia Maskvos patriarchatui; norėjo toliau slapukauti ir drumsti protą" - pasakė šventikas Josifas.

Anot jo, karas viską pagaliau sustatė į savo vietas, o rusiškų cerkvių perėmimas visoje šalyje plečiasi tarsi sniego lavina. Plečiasi po to, kai Kijevo Pečiorų laura - tūkstantmetis pravoslavybės centras - buvo perimtas, po ko ir kiti miestai pradėjo veikti ryžtingai.

"Šie įvykiai - puiki velykų savaitės dovana tautiečiams" - pasakė Josifas ir padėkojo Lietuvai už Ukrainos rėmimą.