Užsienio naujienos

Į traukinį, vienintelį kartą per parą vykstantį iš Chersono į Kijevą, šiuo metu bilietai yra išpirkti savaitę į priekį. Ne tik todėl, jog dalis bilietų yra rezervuojama nuo potvynio išgelbėtiems žmonėms, bet ir todėl, jog galimo epideminių ligų protrūkio išsigandę iš čia laikinai panoro išvykti ir dalis nenukentėjusių gyventojų.

Chersonas ir iki tol buvo labai nesaugi vieta gyventi, nes kitame pro miestą tekančios Dniepro upės krante įsitvirtinę okupantai jį kasdien keliasdešmt kartų apšaudo iš minosvaidžių ir tankų. Birželio šeštą dieną miestą ištiko papildoma nelaimė - išsigandę ukrainiečių kontrpuolimo priešai susprogdino už aštuoniasdešimt kilometrų esančią Kachovkos elektrinės užtvanką.

Tris su puse metro Dniepre pakilęs vanduo apsėmė beveik šimtą kaimų, dalį iš jų ilgam atitverdamas nuo privažiavimo. Per potvynį jau žuvo keliolika žmonių, o keliasdešimt yra laikomi dingusiais be žinios.

Kijevas nuostolius gamtai bei regiono ekonomikai skaičiuoja dešimtimis milijardų, mat vanduo suardė laukų drėkinimo sistemas, sugriovė daugybę pastatų, kelių, tiltų, sunaikino derlių, ir apnuodijo šulinius, upes, pievas bei miškus saugyklose buvusiais chemikalais, tualetų turiniu, nuskendusių gyvūnų bei žmonių puviniais.

Į Chersoną atvykęs penktą tragedijos dieną vienintelio mieste veikiančio viešbučio administratoriaus buvau perspėtas: „čia šiaip sau pasivaikščioti niekas neina, vien į parduotuvę ar vaistinę, nes bet kokiu momentu gali prasidėti apšaudymas, ir bombos lekia kas keturiasdešimt sekundžių, tad turėsit nedaug laiko pasislėpti saugioje vietoje".

Mano viltys, kad okupantų sąžinė sužinojus apie apsemtų kaimų žmonių vargus nors trumpam prabus, ir jie netrukdys gelbėtojų darbo pasirodo buvo naivi. Iš Chersono išvykau taip ir nepatekęs į Korabelny mikrorajoną, esantį žemiausioje vietoje mieste ir todėl labiausiai apsemtą bei - šioje vietoje sunku susilaikyti nenusikeikus - pastarosiomis dienomis okupantų labiausiai apšaudytą.

Rusų kariai net per jų pačių sukeltą potvynį neišsižadėjo niekšiško įpročio iš minosvaidžių šaudyti į civilių žmonių sambūrius, ir ėmė pyškinti į valtimis gelbėjamus žmones. Dieną prieš man atvykstant minosvaidžio šūviu buvo sužeisti keturi savanoriai gelbėtojai, o dar po dienos trys žmonės valtyje žuvo, o dvylika asmenų buvo sužeisti.

Siekiant išvengti panašių tragedijų ir apsaugoti gelbėtojus bei žurnalistus buvo uždraustas įvažiavimas pašaliečiams į Korabelną, o mikrorajono gyventojams iš namų leista išeiti tik nuo 12 iki 15 valandos, nesitelkiant grupėse.

Kai motorine valtimi keliais reisais nugabenome maisto paketus ir vandenį į apsemtą Sadove kaimą, jo gyventojai patarė slėptis po medžiais, o ne stovėti grupe atviroje vietoje, kad kitoje upės pusėje esantis priešas nesugalvotų pykštelti į mus, kaip kad pykštelėjo dieną anksčiau į kitus savanorius.

„Manęs nebestebina jokie okupantų daromi žiaurumai, su kolege, organizacijos „Melek" vadove Irina Bezpečnaja kas savaitę vykstame į frontą pargabenti žuvusių karių palaikus, ir, žinote, labiausiai apmaudu yra tai, kad dalį tų vaikinų, jei ne priešų niekšybė, galima buvo išgelbėti; mat rusų dronai „pakimba" ties mūšyje sužeistu kariu ukrainiečiu ir laukia, kad draugai ar medikai atskubės į pagalbą, o tada paleidžia bombą ir į juos; matydami virš savęs kybantį droną sužeisti mūsų kariai šaukia „nesiartinkit" ir didvyriškai nukraujuoja" - pasakojo 52 metų Katarina Kiričevska.

Į Chersoną moteris kartu su bendraminčiais iš Lubno atvyko norėdami išgabenti apsemtų kaimų gyventojus, tačiau akciją teko nutraukti, nes priešo bomba sužeidė keturis gelbėtojus, medikės draugus.

„Aš esu penkiasdešimtininkų bažnyčios pastorius, taikus žmogus, niekada rankoje nelaikęs ginklo, tačiau vykdamas į humanitarines akcijas pafrontėje ir matydamas, ką okupantai išdarinėja, iš apmaudo kartais noriu staugti, ir verkiu drauge su netektį išgyvenančiais žmonėmis" - pasakė 52 metų Olegas Fenas.

Pastorių skeveldra nesunkiai sužeidė į alkūnę, o jo bičiulis Ruslanas Simonovas nukentėjo kur kas rimčiau - jam skeveldra ranką perskrodė kiaurai, todėl vyriškis skubiai operacijai buvo išgabentas į Odesą. O.Fenas visgi neabejojo, jog karą Ukraina anksčiau ar vėliau laimės ir prašė perduoti padėką Lietuvai už pagalbą bei pabėgėlių priėmimą.

Išvykdamas iš Chersono traukinyje sutikau devyniolikametę Anią Griciuk, kuri iš vandens apsemto Komišanų kaimo buvo išgelbėta po savaitės, ir kartu su dvejų mėnesių amžiaus kačiuku Masiku bei tėvais vyko į nukentėjusiems skirtą bendrabutį Mikolajeve. Mergina neslėpė liūdesio, nes išvykti teko be mylimos Masiko mamos Murkos, kuri galimai nuskendo per potvynį, nes visą savaitę neparsirado namo.