Litovežo kaimelis, kurio herbe yra pavaizduotas lietuviškas Vytis, randasi šimtą kilometrų nuo Ukrainos Voluinės srities sostinės Lucko. Kijevo istorikai Litovežo pavadinimą sieja su žodžiais "Litva" (Lietuva) ir "veža" (bokštas), nors tvirtų įrodymų, kad tai buvo tikrai LDK valdovų statyta pilis nėra.

Spėjama, kad ankstesnis Litovežo pavadinimas buvo Kuma, vėliau Vsevolož, o Litovežas Viduramžiais iš kaimo buvo tapęs miesteliu su pilimi, keturiomis bažnyčiomis ir turėjusiu Magdeburgo teises. Kaip nedidelė LDK gyvenvietė su mūrine pilimi ir aukštais gynybiniais žemės pylimais Litovežas istoriniuose šaltiniuose minima nuo Xlll amžiaus.

Magdeburgo teises Litovežui 1451 metais suteikė kunigaikštis Skirgaila, o po penkiasdešimt metų šias teises užtvirtino Žygimantas Senasis. Po 1569 metais sudarytos Lublino sutarties Litovežas iš LDK priklausomybės perėjo Lenkijos žinion, o kaimelis tapo asmenine didikų Čartoryskių, o vėliau didikų Zaslavskių, Radvilų, Jablonovskių nuosavybe.

Šiuo metu iš pilies beveik nieko nebėra likę, o pusantro tūkstančio žmonių turinčiame kaimelyje niekas nekalba lietuviškai ir nėra žmonių, turinčių lietuvišką pavardę. Kaimelyje gyvena pusantro tūkstančio gyventojų, o Litovežo seniūnijoje, apimančioje šešis kaimus, gyvena keturi tūkstančiai žmonių.

Vyrų seniūnijoje yra žymiai praretėję, mat net du šimtai jų yra paimti į frontą. Kovose jau žuvo septyni seniūnijos gyventojai, keturi iš kurių gyveno Litoveže.

Kaimo tarybos pirmininkė Olena Kasiančuk papasakojo, jog herbas su Vyčiu seniūnijos tarybos sprendimu buvo patvirtintas 2016 metais norint priminti istorinius saitus su Lietuva. O.Kasiančuk viliasi, kad po karo pavyks užmegzti partnerystę su kokia nors nedidele istorine Lietuvos gyvenviete, o Lietuvos archeologai padės ištirti pilies kilmę.

O.Kasiančuk svajoja ir kartu su lietuviais bei lenkais Litoveže suorganizuoti folkloro kolektyvų šventę."Gal tai taptų net tradiciniu renginiu, nes dabartinis karas parodė, kad lietuviai ir lenkai tikrai yra broliškos tautos, mums labai padeda, tad turime gaivinti ir bendrą istorinę atmintį bei kultūrinius, turistinius ryšius" - kalbėjo moteris.

Kol kas Litovežas visgi didžiausią dėmesį skiria kaime gyvenantiems pabėgėliams ir fronte kovojantiems savo pasiuntiniams. O.Kasiančuk didžiuojasi, kad seniūnijos žmonės dosniai aukoja kariuomenei, o už tuos pinigus kaimo vaikinai Lenkijoje jau nupirko ir į frontą nuvežė padovanoti dvylika mašinų.

Be to, kas dvi savaites į tą fronto dalinį, kuriame tarnauja litovežiečiai, vyksta mašina su moterų pridarytais skanėstais - kepiniais, uogienėmis, dešromis, mėsomis, vaisiais. "Stengiamės prie pergalės prisidėti kas kaip sugebam" - pasakė Litovežo vadovė.