Užsienio naujienos

„Esu senos kartos žmogus, išauklėta tikėti SSSR tautų brolybe bei tuomi, jog Maskva neša taiką žmonijai, be to, esu rusakalbė, mano tėvai į Charkovą atsikraustė iš Rusijos šiaurės, todėl prieš 34 metus įvykusį Ukrainos pasitraukimą iš SSSR vertinau neigiamai ir nepatikliai; mane šokiravo Ukrainoje prasidėjęs chaosas, valstybinių įmonių turto grobstymas ir perėjimas į privačias rankas, įsivyravusi oligarchų savivalė, korupcija, nedarbas; nuo vienturčio sūnaus Radiono neslėpiau, kad ilgiuosi senų laikų, kai visi turėjo garantuotą darbą, gaudavo nemokamai butus, kai nebuvo visagalių turčių ir beteisių vergetų;

Radionui pradėjus dirbti tolimųjų pervežimų vairuotoju ir ėmus pasakoti, kad Rusijos provincijoje gyvenama dar skurdžiau, o betvarkė irgi ten didesnė man buvo sunku tuo patikėti; dar sunkiau buvo patikėti 2014 metais Donecke bei Luganske prasidėjusiais ukrainiečių ir rusų susirėmimais; o kai sužinojau, jog Donecko „sukilėliai" nušovė Radioną, nenorėjusį atiduoti šiems savo automobilio, mano senasis pasaulis ėmė byrėti; praėjus pusmečiui po sūnaus žūties nuo infarkto mirė mano vyras, o dar po pusantrų metų palaidojom ir Radiono žmoną, sirgusią cukralige; pereitą rudenį buvau priversta palaidoti ir vyresnį anūką Jevgenijų, kuris savanoriumi stojo ginti Kijevo, o po to buvo išsiųstas į frontą ir žuvo netoli gimto Donecko; prieš keturis mėnesius kariškiai pranešė, kad Bachmute žuvo ir jaunėlis anūkas Olegas, bet jo kūno po bombos sprogimo nerado; atvežtų kruvinų marškinių skiaučių ir mano seilių genetiniai tyrimai visgi nesutapo, tad gyvenu viltimi, kad Olegas nežuvo, o pateko į nelaisvę;

karo pradžioje išgirdusi oro pavojaus signalą skubėdavau slėptis, o dabar nereaguoju į tai; jei ne katinas Murikas, kurį kieman išmetė į užsienį pabėgę kaimynai, visą laiką pratūnočiau bute; minėti kaimynai išsibėgo į Vokietiją pas dukrą ir greičiausiai čia niekada nebegrįš, tačiau Murikas to nesupranta, kantriai laukia šeimininkų ir nesileidžia imamas ant rankų bei viliojamas į laiptinę; kasdien išnešu jam maisto ir vandens, tad manęs vienintelės nesibaido;

verkiu ne tik dėl sūnaus ir anūkų, verkiu dėl visų karo aukų, klausausi žinių ir nesulaikau ašarų; daugybę metų tikėjusi Maskvos žodžiais apie taikos nešimą žmonijai pagaliau supratau, kad tai yra melas, kad ji yra agresijos, skausmo ir beprotybės skleidėja" - kalbėjo 78 metų Antonina Belova.