Užsienio naujienos

„Tėvynę ginu su kryžiumi rankoje, o ne šautuvu, tačiau okupantai vis vien mane buvo įtraukę į pirmiausiai norimų sunaikinti asmenų sąrašą" - pasakojo šventikas Pavelas Kuzas. 45 metų vyriškis dirba Dievo Motinos sobore Sumų regione, Konotopo mieste, nutolusiame 100 kilometrų nuo sienos su Rusija. Kariškiams įspėjus iš Konotopo dvsininkas pabėgo likus valandai iki okupantų įsiveržimo 2022 vasario 24 dieną.

„Priešui mane buvo įskundę maskvietiškų cerkvių šventikai, kolaborantai, niršę už ukrainietiškumo aukštinimą; užaugau Vakarų Ukrainos mieste Ivano Frankivske, kur visi šneka protėvių kalba ir puoselėja tautines tradicijas, tad tokį įprotį siekiau įdiegti ir tikintiesiems Rytų Ukrainoje, raginau. juos pereiti iš Maskvai pavaldžių cerkvių į vadovaujamų Kijevo; į Konotopą prieš 14 metų tam ir buvau pakviestas, kad gaivinčiau tautiškumą, mat tai yra išskirtinės svarbos miestas, kuriame Ukrainos kariai prieš 364 metus pasiekė pačią didžiausią istorinę pergalę prieš Maskvą" - pasakojo

šventikas.

Kremlius šį pralaimėjimą tačiau siekė ištrinti iš istorijos vadovėlių, apie jį nebuvo užsimenama net vietos kraštotyros muziejuje, o sovietmečiu buvo privežta tiek rusakalbių, jog jie čia ėmė ryškiai dominuoti. Net prieš 32 metus Ukrainai atgavus nepriklausomybę miestas toliau kasmet švęsdavo ne istorinę pergalę prieš Maskvą, bet išvadavimą iš fašistinės Vokietijos, tokiu būdu tarsi pritardamas Kemliaus melui, jog Rusija yra tautų „išvaduotoja", o ne pavergėja.

„Kai čia atvykau dirbti tik viena iš dešimties cerkvių buvo pavaldi Kijevui, o kitose skambėjo Maskvos propaganda; per tą laiką pavyko pastatyti tris mieste ir dvi priemiestyje tautines cerkves, o Konotopo mūšio 350 metinių garbei pastatytas Dievo Motinos soboras, kuriam aš vadovauju, pritraukia didžiausias tikinčiųjų mases, ir jame jau yra krikštijama daugiau, kaip pusė mieste gimstančių vaikų" - džiaugėsi šventikas.

Priešais soborą buvo įrengta šlovės alėja Konotopo mūšio herojams ir žuvusiems dabartiniame kare su Rusija, o kai 2014 metais prasidėjo kovos su Donecko ir Lugansko separatistais sobore buvoįkurtas pagalbos armijai bei pabėgėliams rinkimo štabas. Nuo 2017 metų šventikas vyksta į frontą kaip karo kapelionas.

„Fronte esu ne tiek šventikas, kiek psichologas, nes kariai labai nori išsikalbėti, išsakyti tai, ko nesiryžta pasakoti nei bendražygiams, nei namiškiams; dalis karių niekaip negali sisitaikyti su mintimi, kad jų gyvybė yra pakibusi ant plauko ir gali tekti žūti, tad gyvena milžiniškoje baimėje ir labai trokšta apraminimo; o kita dalis karių priešingai, yra tarsi praradę viltį, kad pasiseks kare nežūti, ir yra apatiški, užsisklendę savyje, tačiau po bendrų maldų ir pokalbių dažnai ir jie veržiasi

ingividualiam pokalbiui" - pasakojo P. Kuzas.

Anot dvasininko, pašnekesiai apie Dievo gailestingumą ir žmogaus likimą tada nėra lengvi, o ypač, jei išvakarėse karys regėjo, kaip skeveldra nuplėšia jo kovos draugui galvą arba sprogus bombai iš bičiulio visiškai nieko neliko. Šventikas išsidavė, jog jo žmona ir vaikai irgi labai išgyvena, kai vyksta į mūšių vietas, tad jiems stengiasi visko nepasakoti, nes frontas yra frontas, savo pareigą eidami jau žuvo aštuoni šventikai, o kelis iš jų P.Kuzas asmeniškai pažinojo.

„Tikiu mūsiškių pergale, o visiems abejojantiems primenu, kad Konotopo mūšyje 1659 metais Maskvos pajėgos buvo dvigubai didesnės, bet gudrumu ir narsumu atėjūnai buvo įveikti; tokia bus ir šio karo baigtis, neabejokite tuomi nei Lietuvoje, nei kur kitur" - pašnekesį taip užbaigė narsusis šventikas.