Užsienio naujienos

Vera Sičiova žuvo bėgdama gelbėti kaimynės karvę, mat užsidegė tvartas į jį pataikius fosforinei bombai. Moteris žuvo akimirksniu galvą suknežinus skeveldrai, ji buvo palaidota savo namo kieme, ir ten vis dar tebeguli, nes į sunaikintą pafrontės kaimą niekas iš giminių negrįžo.

Ukrainiečiai į kapus pagerbti mirusius eina ne lapkričio 1d, bet įvairių religinių švenčių progomis, ir ne rečiau, nei lietuviai, tačiau per karą kapais pavirto ištisi mūšių laukai, o net išvaduotuose pafrontės kaimuose nėra kam perlaidoti artimųjų. Jų laikini kapeliai tebėra supilti kiemuose, apaugę žolėmis ir pasvirusiais kryžiais, nes šie buvo sukalti ir įbesti paskubomis, slepiantis nuo atskrendančių skeveldrų.

Veros Sičiovos kapelį prieš lapkričio pirmą aptvarkysiu, uždegsiu žvakutę ir pamerksiu gėlių. Pasimelskit ir jūs, esantys Lietuvoje, už didvyriškai žuvusius ukrainiečius karius ir už kare žuvusius civilius. Ir už 80 metų Verą Sičiovą, kuri net baisios negandos metu neprarado žmogiško solidarumo ir bėgo padėti kaimynei.