Užsienio naujienos

Tą liūdną moterį pastebėjau visiškai atsitiktinai, prieš pat sėsdamas į automobilį ir ketindamas išvykti iš netoli Rusijos pasienio esančio Gluchivo miestelio. Ji stovėjo pridėjusi ranką ant vienos iš Šlovės alėjoje kabančių nuotraukų, stovėjo ilgai ir sustingusi, tik lūpos krutėjo kažką šnibždėdamos. Tyliai privėriau mašinos dureles ir, prisiartinęs prie moters, paklausiau - „tai jūsų dukra?"

„Taip, tai Katerina Juščenko, 25 metų angeliukas, mano mažylė; visada ją angeliuku vadinau, nes buvo labai geros širdies, paslaugi, rūpestinga, o jos meilės istorija neįgaliu tapusiam kariui nuskambėjo visoje šalyje;r būdama 17 įsimylėjo vieną iš karių, kuriems kepėme duoną bei bandeles ir nešėme į apkasus tada, kai 2014 metais Kremliaus separatistai sumanė atplėšti Lugansko ir Donecko regionus, o fronto linija nusistovėjo penkis kilometrus nuo mūsų kaimo Toškivka; kai po metų Sergejų pasiuntė atgal į bazę Lvove, Katerina ten irgi išvyko ir įstojo į Karo akademiją, apie mokslus kurioje svajoti pradėjo būdama 9 metų; 2016 metais per žvalgybinę operaciją Sergejaus draugas užmynė ant minos ir vietoje žuvo, o Sergejų skeveldros sudarkė tiek, kad nebevaldo apatinės kūno dalies; Katerina tada įsidarbino ligoninėje sanitare, kad jį galėtų slaugyti, o vėliau, siekdama grąžinti jam norą gyventi, pasipiršo, per ceremoniją ligoninės kieme užmovė žiedą ir prisiekė niekada nepalikti, įsivaikinti bent du vaikus ir mylėti visą gyvenimą; gimtasis Sergejaus miestas Gluchivas padovanojo jam butą, ir sutuoktiniai ten apsigyveno, o Katerina pradėjo tarnybą pasienyje ir neakivaizdinius mokslus Žemės ūkio koledže; prasidėjus karui dukra su savo padaliniu gynė strategiškai svarbią Ochtirką, kurią užėmę priešai būtų galėję veržtis į Kijevą, Charkovą ir Poltavą; ten žuvo daug mūsų karių, bet vietovę apgynė, už ką Ochtirkai buvo suteiktas miesto Didvyrio vardas; po to Katerinos būrys buvo pasiųstas saugoti sienos su Baltarusija ir Rusija, kur į jų stovyklą Pečeniugos kaimelyje šį balandį atskriejo dvi priešo raketos Su-35, pražudžiusios Kateriną bei tris jos bendražygius; labai norėjau paskutinį kartą apkabinti savo angeliuką, tačiau karsto mums neleido pradaryti, nenorėjo, kad matytume tai, kas liko iš dukros kūno; mes gyvenome labai kukliai, Katerina niekada nepabuvojo užsienyje, nematė jūros, tačiau ji apie tai svajojo, ir žadėjo, kad po karo į kelionę vyksime visi kartu - ji su vyru ir mes, tėvai, o ateityje ir būrys įsivaikintų vaikų; Katerinos ir Sergejaus meilės istoriją ir vedybas žurnalistai buvo praminę Indišku filmu, tačiau šie visi baigiasi gerai, o mano angeliuko neliko; su tuo susitaikyti labai sunku, tačiau spėju, kad ji ir kitame pasaulyje įstojo į dangaus batalioną, kovojantį už šalies laisvę; meilė meilė tėvynei ir meilė vyrui jai buvo aukščiau visko"" - pasakė didvyrės mama Natalija.