Užsienio naujienos

Paskambinau kazokų atamanui slapyvardžiu „Turas" ir paklausiau ar gerėja sveikata ir ar vis dar guli ligoninėje. Paaiškėjo, jog „Turas" jau kelios dienos, kaip yra atvykęs į naują karo stovyklą kitame regione. „Svarbiausia kazoko pareiga yra tėvynės gynimas, tol, kol sugebėsiu pastovėti ant kojų, tą ir darysiu, o visa kita šiuo metu, kai esame užpulti priešo, nėra svarbu" - pasakė atamanas.

Medikų globon 53 metų vyriškis pateko po paskutinio, ketvirto sužeidimo, kai į jo vadovaujamą kariuomenės šauktinių stovyklą atlėkė trylika priešo raketų „S-300", kelios kurių pataikė tiesiai į vadavietę. Po ankstesnių sužeidimų atamanas iš ligoninės išsirašydavo jau po kelių dienų, ignoruodamas visus medikų nurodymus, tačiau paskutinė kontūzija buvo labai rimta, liko pažeista tam tikra galvos smegenų sritis, ir atamanas ėmė kas kiek laiko prarasti sąmonę, jo kraujo spaudimas pasidarė labai šokinėjantis.

Per susitikimą netoli ligoninės „Turas" pasakė: „Nepamenu nieko iš to, kas vyko pirmą valandą po apšaudymo, tačiau, liudininkų teigimu, sugebėjau vadovauti gelbėjimo operacijai, daviau visus reikalingus nurodymus, ir tik po to praradau sąmonę; manau, kad mano smegenys veikė automatiškai pagal daug metų kartojamus veiksmus" - pasakė atamanas ir užsirūkė.

„Turas" yra profesionalus karys, baigęs Poltavos karo akademiją. 1998 metais vyriškis tačiau pasitraukė iš tarnybos ir ėmėsi verslo. Po dešimtmečio, sekdamas Zaporožės prosenelių pėdomis (tikroji atamano pavardė reiškia „patrankos akmenų rinkiką", kas liudija, kad jo protėviai buvo kazokų artileristai, XVll amžiuje šaudę į priešą pailgais akmenimis), įstojo į vieną Charkovo kazokų organizaciją, kuriai vėliau ėmė vadovauti, tapo atamanu ir ėmė rengti karinio parengimo apmokymus suaugusiems bei paaugliams. 2014 metais Donecke bei Luganske kilus mūšiams su Maskvos separatistais, atamanas tapo slaptu fronto savanorių instruktoriumi, nes į mūšius pirmi stojo „Euromaidano" revoliucijos aktyvistai, jauni žmonės be karinio pasiruošimo. 2018 metais kariškiai "Turą" prikalbino vėl tapti armijos nariu, o prasidėjus karui jam buvo patikėta suformuoti du batalionus (po 500 savanorių) „Teritorinės apsaugos" karių Charkovo gynybai.

Kazokų organizacijos prašė parlamentarų priimti įstatymą, leidžiantį jiems turėti ginklų, kad galėtų talkinti saugojant pasienį, tačiau to iki karo nebuvo padaryta. „Tai buvo klaida, nes pirmą karo dieną ginti Charkovo rinkomės turėdami vien peilius ir metalinius strypus, o ginklus kariškiai atvežė vėliau". Iš Charkovo pasitraukus beveik visiems policininkams kariškiai paprašė kazokų patruliuoti gatvėse, kurti blokpostus, tikrinti įtartinas mašinas ir gaudyti diversantus. Pastarieji (Maskvos atsiųsti 3 mėnesius iki karo) specialiais dažais žymėjo pastatus, kad rusų lakūnai matytų ką bombarduoti, užpuldinėjo blokpostus ir siekė sukelti chaosą, bet buvo sunaikinti, taip, kaip kad ir į miestą prasiveržę okupantai.

Pirmus du sužeidimus „Turas" patyrė per sėkmingą pereito rudens kontrpuolimą. Po to jį atšaukė iš fronto mūšių, ir paskyrė vadovauti šauktinių karių treniruočių stovyklai. Atamanas privalo pagreitintu mokymu per mėnesį fronto kovoms paruošti penkis šimtus šauktinių, o stovyklos dislokacija konspiraciniais sumetimais yra nuolat keičiama.

„Žinau, kad priešai mane „medžioja", bet trauktis neketinu; taip, kaip proseneliai aukojosi dėl laisvės, taip ir aš privalau kovoti iki galo - tol, kol pastovėsiu ant kojų, o jei pargriūsiu mūšyje, tai ginsiuosi dantimis perkasdamas gerklę okupantui".